|
MŪSŲ
RĖMĖJAS |
|
|
|
|
|
Pažintis Gerumą ir meilę kunigui vaikystėje dovanojo seneliai Jūratė Tamošaitytė
Gelgaudiškio Švento Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčioje vasario 9 dieną kun. Arnas Budrius aukojo Primicijas pirmąsias šv. Mišias savo tėviškėje. Sausio 26 dieną Vilkaviškio Švenčiausios Mergelės Marijos Apsilankymo Katedroje kunigu įšventintas A. Budrius paskirtas vikaru į Prienus. Šiandien, artėjant Motinos dienai, norisi papasakoti apie jį užauginusius senelius anksti mirusios mamos tėvelius. Užaugino seneliai Arnas dar ankstyvoje kūdikystėje neteko motinos, anūką augino močiutė ir senelis Regina ir Sigitas Grybinai. Kunigas Arnas užaugo Skaistakaimio kaime prie Gelgaudiškio, ant Nemuno kranto, mokyklą lankė Gelgaudiškyje. Vytauto Didžiojo Universitete studijavo teologiją, baigęs tris kursus, įstojo į Telšių kunigų seminariją. Primicijas, kurios vyko Gelgaudiškio bažnyčioje, ilgai dar prisimins miestelio gyventojai, nes bažnyčia buvo pilna žmonių. Į kun. A. Budriaus Primicijas atvyko daug svečių, kunigų, dėstytojų, visi sveikino, linkėjo meilės, gerumo, tiesos, tvirtybės. Sveikino kaimynai iš Skaistakaimio kaimo, giminės, kun. Vytautas Užkuraitis, senelio Sigito suolo draugas Tvirbūtų pradinėje mokykloje netoli Ilguvos, giesmininkai, draugai iš Alvito, Virbalio, Veisiejų, Lazdijų, Alytaus, Plungės, Gargždų, Palangos, net svečias iš Lenkijos, Šakių dekanas Kudirkos Naumiesčio klebonas kan. Donatas Jasulaitis, Telšių kunigų seminarijos, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojai, kiti kunigai... Jie didžiavosi Arnu. Gerumas, nuoširdumas suvirpino sielas, šviesa nušvietė veidus. Užrašytus sveikinimus, linkėjimus kunigui Arnui Primicijų proga skaičiau atėjusi į namus pas močiutę. Iš sveikinimų būtų galima išsakyti daug gražių, nuoširdžių žodžių. Artėjant Motinos dienai kalbėjausi su kunigo Arno močiute ir seneliu, kurie jį užaugino, buvo gera pabūti šiuose namuose. Jų dukra Sigutė Grybinaitė-Budrienė, gimusi 1958 metais, baigė Gelgaudiškio vidurinę mokyklą, ikimokyklinio auklėjimo pedagogikos mokėsi Marijampolėje, dirbo vaikų darželio auklėtoja Jurbarke, sūnus Arnas gimė 1985 metais, o mamytė susirgo ir mirė 1989 metais. Taigi kai mirė Arno mamytė, jam buvo tik treji metukai. Tėtei nei serganti žmona, nei vaikas nerūpėjo, todėl Arnuku rūpinosi seneliai ir žento neieškojo. Namai Skaistakaimio kaime ant Nemuno kranto Vos užėjus į Reginos ir Sigito Grybinų kiemą, mane pasitiko Arno močiutė, miela, gera moteris. Ji pasakojo, jog šunelį, kuris sutiko mane kieme, ir katiną Vėją, besiglaustantį prie jos rankų kambaryje, priglaudę: Kaip neauginsi, nemylėsi, jei atklydo kieman, juk nešals alkani. Močiutė pasakojo, jog Arnas buvo geras vaikas: Rytais kėlėmės kartu, Arnukas valgė, knygas skaitė, gyvulius augino, dirbo... Vaikas labai mėgo žvejoti ir dabar nepameta. Senelis šypsojosi, ir sakė, kad močiutė lepino, toji gynėsi, kad ne, tik labai mylėjo ir dabar vis ilgisi, laukia, kada parvažiuos namo. Regina Grybinienė dirbo Gelgaudiškio ligoninėje medicinos sesele, vyras Sigitas dirbo laukuose: arė, sėjo, sodino. Arno seneliai namuose laikė karvių, augino kiaulių, arklį turėjo. Abu sakė: Nepamenam, kad buvo sunku. Kalbėdami apie Arną, jie švytėjo, sakė, kad anūkas buvo džiaugsmas ir paguoda. Juk be vaiko nebūtų žinoję, kaip Kalėdas, Velykas švęsti, kaip gyventi, mylėti, džiaugtis! Vaikas teikė linksmumo, žavesio, seneliai turėjo parodyti išradingumą. Prieš Kūčias tėvukas puošdavo didelę eglę, augančią kieme, pats lipdavo kopėčiom, kabindavo raudonas lemputes, žaislus, o Arnas užvertęs galvutę sekdavo kiekvieną jo judesį. Visi laukdavo kunigo kalėdojant, o tuometinis Gelgaudiškio klebonas kun. Gintautas Skučas Skaistakaimio kaimo pradžioje, pamatęs išpuoštą didžiulę eglę, skubėdavo sukti kieman... Per Velykas stalą papuošdavo margučiais, gražiai skutinėti kiaušinius mokė močiutės sesuo Irena, kuri atvažiuodavo iš Kauno su lauktuvėm. Visa šeima švęsdavo Arno gimtadienį spalio 31 dieną, atvažiuodavo teta Rasutė, krikšto mama, Arno mirusios mamytės Sigutės sesuo. Močiutė pasakojo, kaip Arnas nenuvildavo jų: pažadėdavęs, kada grįš, anksti ryte bėgdavo žvejoti prie Nemuno ir pareidavo laiku. Senelis sakė, jog drąsus vaikas buvęs, jodinėti mėgęs: Kumelė akla, bet reikėjo išjoti į ganyklą ir toliau, žemę jausdavo, panemunės lankose ganėsi nuo mažens, vėliau kumeliuką atvedė. Tokios akimirkos vaikui nepamirštamos, laimingos! Valgyti mokėjo pats pasidaryti, kartais draugų ateidavo, tai jie kartu virė valgį ir net pernakt kinus žiūrėdavo. Dar mažas būdamas Arnas bažnyčioje skaitinius skaitė, patarnavo šv. Mišiose. Klebonas kun. Vladas Jackūnas pakviesdavo ir kitus berniukus, pasakojo senelis. Kartais ir apginti berniuką reikėję, išsiaiškinti vaikų nesutarimus, skriaudas, ir pats Arnas kartais neklausydavęs. Tačiau buvęs nuoširdus, atviras, geros širdies, pasipasakodavo viską, močiutė su seneliu išklausydavo, patardavo. Bėgo dienos, vaikui užaugti padėjo rūpestingi ir išmintingi seneliai. Močiutė tvarkydavusi jo knygas, sąsiuvinius, sakė, kad kartais rasdavusi vaiko užrašytas mintis, jos lyg ir eiliuotos atrodė, vieną kartą radusi maža rankute parašyta: Viešpatie, žinau, mane šauki. Tada susimąsčiusi. Seneliai anūką šventadieniais vesdavosi į bažnyčią, mokė katekizmo, bet tik nedrąsiai spėliojo: kuo gi bus Arnas užaugęs? Kartu su teta Rasute Arnas keliaudavo. Kai jam buvo keturiolika metų, teta Rasutė vežėsi vaiką į Slovakiją, ten žavėjo kalnų didybė, grožis, reikėjo daug drąsos, kai plaukė plaustu sraunia kalnų upe. Arnui sekėsi lietuvių kalba. Jis pasakojo seneliams, jog lietuvių kalbos pamokas jų klasei dėstė labai gera mokytoja Virginija Kurtinaitienė. Jis skaitė Balio Sruogos Dievų mišką, senelis mena, kaip vaikas klausinėjo, kodėl tie žmonės tiek kentėjo. Kaip ir kiti vaikai Arnas skaitė nuotykinę literatūrą, knygas apie indėnus, Robinzoną Kruzą, vėliau pamėgo K. Donelaitį, S. Daukantą, Žemaitę, J. Tumą-Vaižgantą, P. Cvirką. Arno močiutė turi daug knygų, mėgsta skaityti. Ir dabar ji skaito anūkui kunigui Arnui pirmosios mokytojos Onutės Švilpienės padovanotą knygą Sibiro vaikai. Tai Lietuvos vaikų tremtinių atsiminimai. Namuose jauku, gera, besikalbant neprailgo laikas, seneliai nuoširdūs. Į namus užėjo kaimynas, vandens prašė, kita kaimynė užrašė ieškotą telefono numerį, šalia močiutės gulėjo katinas Vėjas ir vis murkė. Močiutė sakė, jog jos tėviškė esanti netoli, čia gimė, augo, pažįsta kiekvieną, užaugino dvi dukras, anūką. Vartėme Arno vaikystės albumą. Vėliau užkalbintas kunigas Arnas sakė, jog jis labai myli močiutę ir senelį. Seneliai dar pasakojo, kad buvęs jautrus vaikas. Kai reikėjo ruoštis lankyti pirmąją klasę, kaimynės Olesės Narbūdaitės prie kiemo vartelių paklaustas, ar nori eiti į mokyklą, vaikas atsakęs, kad senelių nepaliksiąs, neisiąs mokyklon. Abu seneliai vedę anūką pirmą kartą mokyklon, kasdien senelis nuveždavo, o po pamokų parveždavo namo. Mokytojų mintys apie Arną Pirmoji mokytoja Onutė Švilpienė pasakojo, jog Arno močiutė kartą pakvietė visą klasę į svečius. Nusivedė ji mokinius į Skaistakaimio kaimą, o namuose stalai užkloti baltom staltiesėm, močiutė, prikepusi kugelio, vaišino vaikus, senelis kieme sūpynėse supo. Seneliai abu laukė, ruošėsi vaikus sutikti savo namuose. Mokykloje Arnas buvo santūrus, uolus, mąstantis vaikas. Pirmokas jis buvo 19921993 metais. Tikybos mokytoja Janina Bakševičienė pasakojo apie sakralinio giedojimo būrelį, kurį nuo penktos klasės lankė ir Arnas. Kartą mokiniai rinko mintis iš katalikiško laikraštuko vaikams ,,Kregždutė, Arnas išrinkęs mintį, kad laimingiausias esi, kai jauti artimo tėvų, senelių meilę. Su mokiniais mokytoja artimai bendraudavo agapės metu, kai jie, susėdę prie stalo, dalindavosi meile ir duona, kai giesmes giedodavo. O giesmės žodžiai suvirpindavo širdis: Ką padarėt vienam iš mažiausių brolių, tą padarėte man..., tai palikdavo vaikų širdelėse gėrio daigus. Kartą tikybos mokytojos paklaustas, kokios vertybės žmoguje svarbiausios, Arnas atsakė: Grožį žmoguje sukuria gėris ir tiesa. Dailės mokytoja Eglė Dragūnaitytė, buvusi klasės auklėtoja, sakė, jog Arnui kaip ir kiekvienam kitam paaugliui, reikėjo padėti užaugti, buvo ir išdaigų, ir iškrėstų pokštų, buvęs judrus, bet atviras vaikas, neišsiskiriantis iš draugų, jautrus. Padėjo tai, kad Arnas nebuvo užsidaręs, kad stengėsi mokytis, turėjo gerus namus, senelius. Seneliai pasakojo, jog visada artimai bendravę su Arnu, juos sieja stiprus ryšys, didelė meilė. Berniukas nuo mažens mylėjęs gyvulius, ypač šuniukus. Vaikystėje turėjęs šuniuką, kuris gulėdavo namo prieangyje tarp paliktų vaiko batų ir laukdavo Arno pareinant, kuris ir mažas, ir vyresnis būdamas, iš mokyklos skubėdavęs po pamokų namo. Mažas berniukas mėgęs boružėles, jas rinkdavęs, sunešdavęs į vieną vietą, kur augo pievose gėlytės, grožėjosi boružėlėmis, norėjo jas globoti. Arnas labai mėgo lietuvių kalbos pamokas. Lietuvių kalbos mokytoja Virginija Kurtinaitienė pasakojo, kad pamokose Arnas būdavęs geras skaitovas, skaitė poeziją, prozą, buvęs ramus, susikaupęs, nuoširdus, mandagus. Toks išliko jis ir dabar. Sutikęs gatvėje mokytoją, pasisveikina, sustoja, pasikalba. Klasės draugai jį mėgo. Arnas mokytojai pasakodavo apie savo namus, senelius, jautėsi, kad jie suprasdavę anūką, artimai bendraudavę. Nebuvę kelių kartų skirtumų, juk seneliams teko tėvais būti. Niekas klasėje Arno našlaičiu nevadino, klasės draugai eidavo pas jį į namus, ten žaidė, mokėsi ar su Arnu ėjo prie Nemuno žvejoti. Dėkingumas Kunigas Arnas sakė, jog liko jo širdyje šviesus mamytės atminimas, skaudžią netektį jam teko patirti. Tik vedamas močiutės ir senelio, lydimas jų rūpestingumo ir meilės jis užaugo. Gimė meilė žmonėms, meilė Kūrėjui. Esąs laimingas ir dėkingas.
Šakių rajonas
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |