Gimtinė:
žmonės
ir darbai

Pažintis

Sušildo sužvarbusias širdeles

Bronius VERTELKA

Ant Gražinos ir Vidanto Grigaliūnų pečių laikosi vienintelė Panevėžio rajone šeimyna

Šeimynos mama Gražina Grigaliūnienė

Panevėžio rajono Garbės piliečio vardo suteikimo komisija, vadovaujama vicemero Antano Pociaus, nusprendė, kad vienintelių rajone šeimyninių vaikų globos namų Teberešiškių kaime įkūrėja ir vadovė Gražina Grigaliūnienė yra verta tokio vardo. Taip pagerbta pirmoji moteris šalyje, dirbanti tokį darbą. Garbės vardo regalijų įteikimo ceremonija vyko Paįstrio kultūros centro Bernatonių bendruomenės namuose vasario 16 dieną .

Globoti svetimus vaikus – ne našta

Kartą vyresnysis Grigaliūnų sūnus vartydamas laikraštį pastebėjo: „Mamyte, čia yra skelbimas, kas nori ir gali priglausti našlaičius“. Tai G. Grigaliūnienę sudomino. Pačiai teko valgyti internatinės mokyklos duoną. Žuvus brolio žmonai, jų abi dukros perėjo gyventi pas Grigaliūnus. Broliui sukūrus kitą šeimą, jos pasekė paskui tėvą. Tuo metu Grigaliūnų namai atrodė pritilę, jiems tarsi kažko trūko. Toks skelbimas Gražinai lyg išaugino sparnus. Atsiklausė vyro Vidanto, abiejų sūnų, ir jie neprieštaravo priglausti našlaičius. Nuvažiavo į Panevėžio vaikų teisių apsaugos tarnybą, iš ten – tiesiai į vaikų globos namus. Nors leido rinktis, bet parsivežė atvestus pirmuosius keturis. Dar vieną paėmė iš kūdikių namų. Tada ėjo 1989-ieji.

Per ketvirtį amžiaus Grigaliūnai į savarankišką gyvenimą išleido ne vieną dešimtį pilnametystės sulaukusių ir fiziškai sutvirtėjusių jaunuolių. Tarp jų yra baigusių aukštuosius mokslus, viena apsigynė magistro laipsnį. Rasi įsikūrusių net Norvegijoje, Anglijoje, Airijoje. Tarp globotinių nebuvo dykaduonių, nė vienas nepasuko klystkeliais. Visi stengėsi kabintis į gyvenimą. Kai mokėsi, irgi paramos sulaukdavo iš Grigaliūnų.

Šeimyna – vaikų gerovės garantas

Šiuo metu šeimynoje – 17 vaikų, kuriems suteikta laikina globa. Yra visai neturinčių tėvų, bet daugiausia tokių, kurių tėvų teisės laikinai apribotos. Jeigu tėvai pasuktų į doros kelią, galėtų atsiimti savo atžalas. Net po kelių mėnesių juos įmanoma susigrąžinti, bet Gražinos darbo praktikoje to nepasitaikė. Iš vienos mamos buvo paimti net šeši sūnūs. Neatsirado tokių, kurie pareikštų norą juos auginti. Broliukai atrodė labai apleisti, nepatyrę motinos švelnumo, net nematę muilo. Iš ligoninės pusnuogius parsivežė. Tokia šeima Grigaliūnų darbo praktikoje išskirtinė. Kyštelėjo snapą kaip kokia gegutė šešetuko motina, bet vaikų teisių apsaugos tarnybai jai patarus imtis tvarkingo gyvenimo, daugiau nebesirodo.

Nė vienam tėvui ar motinai Grigaliūnų sodyboje nebuvo parodytos durys. Vienai šeimai po gaisro neturint kur apsistoti, jie pirmieji ištiesė pagalbos ranką. Priglaudė net neįforminę globos, todėl negavo valstybės išmokų. Susiradusi tinkamą būstą, motina pasiėmė ir vaikus. Dabar šeima atvyksta į Teberešiškių kaimą pasisvečiuoti, geru žodžiu mini tą laiką, kai gyveno pas Grigaliūnus.

Pasitaiko ir tokių vaikų, kurie atvykę nuolat keikiasi. Kol įtikina, jog keiktis negražu, tenka gerokai padirbėti, daug šnekėtis. Bjaurų įprotį išgyvendina tik tada, kai supranta tų žodžių reikšmę.

Pagarba kitiems – iš tėvų

Gražinai teko dirbti auklėtoja vaikų darželyje. Jai labai praverčia pedagogikos žinios, pasisemtos ir iš savo tėvų, auginusių keturis sūnus ir dukrą. Mama buvo nestiprios sveikatos, todėl ji dažniau po namų ūkį sukiojosi. Tėvas turėjo uždirbti duoną. Gražina daugiau linko prie tėvo. Jis sugebėjo bendrauti su vaikais, bet jiems primindavo: „Motina yra šventas dalykas ir prašau ją gerbti“. Jo žodis būdavo tvirtas. Nukritus riekutei duonos, pakeltą reikėdavo pabučiuoti ir sakyti, kad taip nebepasikartos. Gražinai atrodo, kad tuo metu ne taip jau sunkiai gyveno, nors niekas pašalpų nemokėjo. Buvo ir prasčiau besivertusių šeimų. Tėvas mokėjo bet ką padaryti iš medžio ar metalo, jis pirmas apylinkėje įsigijo motociklą, sugebėjo remontuoti motociklus ir dviračius.

Gražina ištekėjo būdama 19 metų. Su Vidantu susipažino vestuvėse. Jis jau buvo atitarnavęs armijoje, už Gražiną vyresnis trimis metais. Į vestuves buvo  kviestas kaip svečias, Gražina jose dalyvavo būdama pamerge. Jaunuolių pažintis įvyko vasarą, o rudenį jau atšoko vestuves. Vidantas irgi buvo iš penkių vaikų šeimos. Rugsėjį sukaks 45 metai, kaip Grigaliūnai kartu. Išaugino du sūnus, jie įsikūrė netoli tėvų. Abu turi savo šeimas.

Buvę Grigaliūnų globotiniai irgi jau džiaugiasi savo vaikais. Gražinai jie – irgi anūkai, ją vadina močiute, senele. Švenčiant Motinos dieną, vienais metais sulėkė 60 svečių. Jeigu ko prisireikia, pakanka telefono skambučio. Subėga, suvažiuoja kaip pas tikrą mamą ar močiutę. Gražina augintinius vadina vardais, jie ją – mama.

Gerumo pamokėlės

Šeimyna anksčiau turėjo vadinamą ramybės kambarėlį. Gražina čia ateidavo su smarkaus būdo vaikais ir jie mokydavosi ramiai sėdėti. Pasvajodavo degant žvakei ir skambant nuotaikingai muzikai. O dabar susėdę ant kėdučių kalbasi. Šnekučiuojasi iki tol, kol išdykėlis įsitikina, kad jis buvo neteisus, kad negerai darė. Tada šis sako: „Mamyte, aš jūsų atsiprašau ir daugiau taip nebesielgsiu“. Tuomet pokalbio temą keičia ar eina žaisti. O kartu pasėdėti ant kėdutės – jau bausmė.

Tėtis ir mama Gražinos neauklėjo dirželiu, nors vaikystėje ji buvo padauža, stogais karstydavosi. Prieš prasikaltusią dukrą pakelti ranką tėvas nesiryždavo. To nepasitaikė ir Grigaliūnų šeimynoje. „Jeigu vaikui skauda, vadinasi, kažkas yra negerai. Jis turi įsitikinti, kad to daryti negalima, nors ir užpyksta, sako „nesąmonė“, kai reikalauji susitvarkyti“, – kalbėjo G. Grigaliūnienė.

Darbą ji pradeda 5 valandą. Jeigu kas padeda, vidurdienį pailsi. Gali apsiskalbti, apsitvarkyti, o vakare – vėl kartu su vaikais. Pati žiūri savo mėgstamas televizijos laidas, vaikai – savo. Valgyti, jei namuose nėra vaikų, ruošia viena Gražina ar padėti ateina viena iš jos marčių. Šiaip nesamdo darbuotojų. Šeimyna neturi psichologo, socialinio darbuotojo ar mediko.

Tvarką sodyboje daro su vaikais. Jiems yra pasakyta: čia nėra tarnų.

Stebisi, kad po vaišių tėvai būna blaivūs

Augintiniams galima lankyti savo tėvus, nors daugumai jų apribotos teisės. Vaikai kartais globėjų klausia, kodėl gimdytojai neateina jų aplankyti. Grigaliūnai niekada nesako, kad jų tėvai yra blogi, o aiškina, kad neturėjo sąlygų  auginti, todėl jie čia, šeimynoje. Visais klausimais augintiniai dažniausiai kreipiasi į Gražiną. „Kai yra dvi mamos, nebežino, kurios klausyti. Yra tikroji mama ir ta, kuri augina. Tada vaikas sutrinka. Jį auklėti geriau, kai auga prie vienos mamos“, – sakė didžiulę pedagoginę praktiką įgijusi G. Grigaliūnienė.

Šeimynoje – griežti reikalavimai, negalima trainiotis gatvėmis, būtina laiku grįžti namo. Vaikai mato, kaip čia yra, bet prisimena, kaip būdavo jų šeimose. Jie stebisi, kai išleidę svečius mama ir tėtis būna blaivūs. Pasitaiko, kad paklausia: „Kada vienas kitą „skaldysite?“ Gražina ir Vidantas paaiškina, kad tai yra negerai ir to negali būti, nes vienas kitą gerbia, todėl negali muštis.

Bažnytinė santuoka sutvirtina šeimą

Gražina laiko nesąmone, jeigu vyrui su vyru ar moteriai su moterimi leistų kurti šeimą. „Aš esu katalikė ir pripažįstu tradicinę šeimą, nes tai – neįkainojama vertybė. Mane taip tėvai auklėjo, taip auklėjame savo vaikus, kad reikia jausti atsakomybę už kitą žmogų. O atsakomybė, – kai susituokiant prie altoriaus prižadame vienas kitą mylėti bet kokiomis sąlygomis. Tai ir yra šeima. O vienalytės šeimos neįsivaizduoju. Ir vaikams sakau, kad tai yra negerai. Kaip gali būti mama, jeigu jis – vyras, o kas bus tėtis? Vaikui reikia išmokti vyriškų ir moteriškų darbų. Yra moterų, kurios pasiima auginti vaikų ar kuria šeimyną būdamos vienišos, bet jos jaučia, kad reikės juos išmokyti ir vyriškų darbų“, – tokias mintis išsakė Gražina.

Tuoktis su Bažnyčia ar be jos, anot Gražinos, jau pačių reikalas, negali būti prievartos. Bet Grigaliūnai pataria, kad šeima bus laimingesnė, Dievulio palaiminta. Tai padės sunkumus išgyventi. Tikintys žinos, kur prašyti tos pagalbos. Grigaliūnų šeimynoje dabar yra keletas nekrikštytų augintinių, bet juos, atėjus laikui, irgi pakrikštys. Anksčiau joje augę visi buvo pakrikštyti.

Kilo į kovą už vaikus

G. Grigaliūnienės darbas įvertintas Vyčio kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu, „Gerumo žvaigžde“ – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pasižymėjimo ženklu, daugybe įvairių padėkos raštų. Moteris patenkinta: esant dabartiniam rajono merui dirbti lengva. Neretas jis svečias Teberešiškių kaime. Sutaria su rajono savivaldybės Globos ir rūpybos skyriumi, Vaikų teisių apsaugos tarnyba. Bet buvo metas, kai turėjo kreiptis į aukščiausias valdžios institucijas, kad išliktų šeimyna. Užtat Gražina puikiai pažįsta Seimo koridorius, čia labai daug padėjo Irena Degutienė, Romualdas Ozolas.

Pasiaukojantis Gražinos darbas. Šeimynoje – 17 globotinių, nors turėtų būti 12. Ji išsiplėtė, kai paėmė 6 broliukus. Nejaugi vieną nuo likusių atskirs? Šešetukas gauna reikiamą valstybės paramą. Visuose Gražinos darbuose nuolatinis padėjėjas – vyras Vidantas, kuriuo bet kada gali pasikliauti. Jeigu namuose šilta, – jo nuopelnas. Sodybos apkūrenimui metams reikia 120 kubinių metrų malkų. Sutuoktiniai nuolat rūpinasi, kad visi vaikai būtų sotūs, nuprausti, aprengti, laiku išleisti į mokyklą. G. Grigaliūnienei žinia, jog jai suteiktas rajono Garbės pilietės vardas, buvo didžiulė naujiena.

Teberešiškių kaimas,
Panevėžio rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“