Gimtinė:
žmonės
ir darbai

Atversti nauji senosios istorijos puslapiai

Milda Sivickienė

Šventė prie tūkstantmečio paminklo

Gegužė – pats gražiausias metas ne tik darbams, bet ir sielai. Gamta dosniai beria žiedus mums po kojomis. Paukščiai nuostabiomis giesmėmis šlovina dieną, o žmogus, kad įprasmintų savo gyvenimą ir tautos istoriją, visus surinktus faktus sudeda į knygą.

Atrodytų, kad atkampus, beišnykstantis Švenčionių krašto bažnytkaimis turi vėl naują „Mažosios Reškutėnų kronikos“ III dalį. Jos autorė – Reškutėnų muziejininkė ir istorikė Viktorija Lapėnienė. Knygos pristatymas vyks gegužės 18 dieną, sekmadienį, Reškutėnų Šv. Izidoriaus bažnyčioje, kur 12 val. bus aukojamos šv. Mišios už muziejaus įkūrėją Izidorių Kazakevičių. Lietuviai, pasklidę po visą pasaulį, su meile širdyse nešioja Lietuvos vardą. Kai tapome laisva Europos šalimi, vis daugiau turistų svečiuojasi ir Reškutėnų muziejuje. Svetimšalius, o ypač lietuvius išeivius, domina nepaprasta Rytų Lietuvos krašto istorija. Miela pasklaidyti muziejaus svečių knygą. Ten tiek šiltų atsiliepimų ir tyros nuostabos, kad buvo ir yra toks savo istorine praeitimi turtingas kraštas, paliekantis atvykusiems neišdildomus įspūdžius. Dar reikia mokėti pateikti tą istoriją, kaip tai temoka tik mūsų istorikė, be galo mylinti ne tik šį kraštą, bet ir jo žmones. Rašytojo Igno Šeiniaus sūnus Irvis Šeinius, gyvenęs Stokholme, apsilankęs šiame muziejuje, paliko tokias eiles:

REŠKUTĖNAI

Žinojau, kad buvo.
Nežinojau kur,
Nežinojau kada.

Bangos kyla,
Vėjai praūžia.
Saulė ir mėnuo
Susikeičia vietom.

Seku minkštais šiltais vasaros takais,
Palinkstu ties Perkūno plakančiu lietum.
Mano tėvas žinojo pusę kelio,
Juto šią vietą savo širdy,
Parašė daug gražių žodžių,
Rodančių kelią.

Vieną dieną
Esu čia,
Matau ugnį juodam akmeny
Ant sniego baltumo kranto.

Dabar žinau kur,
Dabar žinau kada
Senovės lietuviai
Uždegė žibančią ugnį.
Naujosios liepsnos
Dega laisvai
Kasdien
Žmogui,
Kuris žino.

Kas būtų Reškutėnai be šviesių asmenybių, įrašiusių į Lietuvos istorijos puslapius nepakartojamą baltų genties epopėją?.. Reškutėnų muziejaus įkūrėjas Izidorius Kazakevičius ne tik surinko eksponatus, bet kaupė visą informaciją, susijusią su šių apylinkių praeitimi. Parkas, kuris ošia šalia muziejaus, irgi jo rankomis sodintas. Tai buvo žmogus, turėjęs savyje daug galių ir meilės gamtai, atjautos artimui, neabejingas bočių paveldui. Jaunystėje atrado kelią į kunigų seminariją, bet pasirodė, kad tas pašaukimas per sunkus, ir ėmė studijuoti mediciną. Nemažai metų dirbo kaimo med. felčeriu. Ką bedarytų, darė su atsidavimu tam darbui. Kiek vėliau buvo pakviestas į Reškutėnų mokyklą dirbti muzikos ir chemijos mokytoju. Nuo tada mokykla jam tapo antraisiais namais. Tvarkė aplinką, sodino retų egzotinių rūšių medžius ir krūmus. Netgi pamiškėse aptverdavo skruzdėlynus. Po 20 metų buvo numatyta atšvęsti muziejaus įkūrimo jubiliejų, bet tą pavasarį jubiliejinės šventės Izidorius nesulaukė. Jis niekada savęs nesureikšmindavo. Juk daryti gera yra žmogaus prigimtis.

Gerbdama šviesų Iz. Kazakevičiaus atminimą, tęsti jo pradėtus darbus įsipareigojo Viktorija Lapėnienė, tuometinė Reškutėnų pagrindinės mokyklos direktorė. Du pastatai, pilni istorijos lobių, talpina žilą praeitį: pradedant nuo akmeninių kirvukų, įvairių buities rakandų, archeologinių radinių, baigiant karo sviedinių skeveldromis. Keliaujant į kitą muziejaus pastatą, kur Viktutė saugo audimo stakles, bažnyčios atributiką, rašytojų ir menininkų darbus, netgi Lietuvos trispalvę, kuri mūsų krašto tremtinius lydėjo į Sibiro platybes, atrandame kitą pasaulį, papildantį ir apimantį gyvenimus netgi tų asmenybių, kurios turėjo kažkokį sąlytį su Reškutėnais. Paminklai, paminkliniai akmenys – V. Lapėnienės idėjų pagimdyti. Tūkstantmečio paminklas ant Veršelio kalno tapo reškutėniškių švenčių susibūrimo vieta. Tarp Rėkučių ir Pakretuonės – Mindaugo gynybinės sienos atkarpa, jau paženklinta atminimo akmeniu ir nuorodomis. Nesenai pastatyta meniška nuoroda ir į tūkstantmečio paminklą, ir į partizanų bunkerį Juodyne. Nuorodos statybos darbai buvo atlikti vadovaujant Juozui Kazakevičiui. Tai – jo dovana apsilankantiems šiame krašte. Nuorodas išdrožinėjo istorikas Romualdas Šimkūnas.

Vasarą nėra dienos, kad muziejaus kiemas būtų tuščias. Ekskursijos su autobusais ir dviratininkų būreliai suka į buvusios mokyklos kiemą. Kas būtų Reškutėnai be tų dviejų, rodos, visai paprastučių žmonių?.. Vienas davė pradžią, o kitas visa tai įprasmino, įrėmino pačiais nuostabiausiais darbais. Tik gaila, kad kaimas nyksta. Jaunimo tiek, kad ant pirštų suskaičiuosi. Vasaroti atvyksta po šalį ir pasaulį išsisklaidę vaikai ir anūkai. Į muziejų kaip į kokią šventovę senoliai atveda anūkus. Ir patys šio krašto paukščiai nepamiršta gimtojo lizdo, iš kurio jau senokai išskrido. ,,Ach, čia senelės audimo staklės!... Ir štai jos margos drobės“, – atsidūsta atpažinę močiutės rakandus. Čia senienos, bet jos tokios brangios. Tik vietos šiems turtams tikrai per mažai. Muziejuje turi būti erdvė: kiekvienas eksponatas matomas ne vienoje plokštumoje.

Daug kovojusi dėl muziejaus pastatų renovacijos, V. Lapėnienė vis dar viliasi, kad kažkas išgirs jos balsą tyruose. Juk ji stengiasi ne sau. Ne sau statė paminklus, o siekė įprasminti tai, kas šventa kiekvieno lietuvio širdžiai. Jeigu mes visi taip mylėtume savo artimą, o gyvenimą suprastume kaip galimybę tobulėti... Šie du nuostabūs Reškutėnų krašto puoselėtojai save išdalino kitiems ir nė kiek neliko skurdesni. Didinga siela, kaip ir Visata, duoda nieko neprarasdama. Atrodo, tokioje pilkoje kasdienybėje miela išgirsti paguodos žodį, pamatyti akyse supratimą. Gėris – kaip gelsvas drugelis murziną pavasarį – nuplevena trapiais sparneliais, tarsi atverčia pasakų knygą. Didžiausi turtai – ką išsaugosime ateinančioms kartoms. Reškutėnų muziejuje istorija rinkta ir saugota 40 metų. Ar dar sulauksime garbingesnio jubiliejaus?

© 2014 „XXI amžius“