Lietuvos
kultūros
galerija

Dramaturgas, pedagogas, publicistas

Pedagogo ir rašytojo Marcelino Šikšnio 140-osioms gimimo metinėms

Jūratė Jagminienė

Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos pedagogų kolektyvas. Iš kairės centre sėdi: P. Gaidelionis, O. Žebrauskaitė, dail. V. Kairiūkštis; antroje eilėje sėdi: J. Šlapelis, D. Alseika, A. Rakštienė-Kairiūkštienė, E. Lanio, dr. J. Basanavičius, M. Šikšnys, A. Sudeikienė, J. Šepetys, K. Stašys; trečioje eilėje stovi: kun. K. Čibiras, kun. V. Zajančkauskas, S. Kairiūkštis, Kairiūkštytė, V. Budrevičius, B. Untulis, B. Bucevičius, P. Karazija, K. Aleksa, S. Matjošaitis, A. Krutulys, K. Šepetienė, V. Sakavičius. Vilnius, 1923 m.

Marcelinas Šikšnys su žmona Liucija ir dukrele Maryte. Ryga, 1910 m.

Vilniaus Vytauto Didžiojo pedagogų kolektyvas mokytojų kambaryje. Trečias iš dešinės sėdi gimnazijos direktorius M. Šikšnys. Vilnius, 1932 m.

Marcelinas Šikšnys (1874–1970)

Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokiniai ir mokytojai. Centre sėdi gimnazijos direktorius M. Šikšnys. 1922 m.

Marcelino Šikšnio algebros vadovėlis (1923)

Marcelino Šikšnio geometrijos vadovėlis (1920)

Šiaulėniškio dramos „Meilę suardyti – tai nuodėmę pagimdyti“ afiša. Šiauliai, 1905 m.

Gegužės 14 dieną sukako 140 metų, kai Šiaulių apskrityje, Šiaulėnų parapijoje, Notiniškių kaime gimė garsus lietuvių pedagogas, dramaturgas, publicistas-varpininkas, matematikos vadovėlių autorius, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius, aktyvus visuomenės ir kultūros veikėjas Marcelinas Šikšnys-Šiaulėniškis-Emša (1874–1970).

XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje tarp tautinio atgimimo šauklių, žinomų Lietuvos inteligentų, tokių kaip Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Povilas Višinskis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Jonas Jablonskis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Pranas Mašiotas ir dar daug kitų, darbavosi ir M. Šikšnys, visą savo gyvenimą paskyręs liaudies švietimui, visuomeninei ir kultūrinei veiklai. Jubiliejinė šios iškilios asmenybės sukaktis bus paminėta Lietuvos švietimo istorijos muziejuje rengiamoje konferencijoje.

Jaunatviškas maksimalizmas

1893 metais M. Šikšnys įstojo į Maskvos universiteto matematikos ir fizikos fakultetą. Netrukus su jaunatvišku entuziazmu kibo į mokslus. O paskaitos iš tiesų buvusios labai įdomios. Tuo metu universitete dėstė tokie garsūs profesoriai, kaip Aleksandras Stoletovas, Nikolajus Žukovskis, K. Timiriazevas, P. Lebedevas, ir kiti. Be specialybės paskaitų, M. Šikšnys lankė ir garsaus kalbininko prof. Filipo Fortunatovo paskaitas, kurios turėjo didelės įtakos jo literatūrinei kūrybai. Maskvoje M. Šikšnys įsitraukė į slaptą lietuvių studentų būrelio veiklą. Tuo metu būreliui priklausė apie 20 narių, o pirmininkas buvo Kazys Grinius. Slapti susirinkimai vykdavo lietuvių studentų butuose, kuriuos reikėdavo nuolatos keisti, kadangi buvo labai pavojinga, o ypač rūpestingai reikėjo slėpti lietuvišką spaudą. Tuose susirinkimuose M. Šikšnys perskaitė pirmuosius savo eilėraščius. Geriausi buvo spausdinami „Varpe“ ir „Ūkininke“ Šiaulėniškio slapyvardžiu. Labiausiai jį išgarsino eilėraštis „Giesmė“, prasidedantis žodžiais „Pasakyk, mano mylimas krašte“ (Varpas“, 1895, nr.11). Eilėraštis kėlė tautos dvasią ir paplito kaip daina, vėliau dainuojama per visas okupacijas. Maskvoje M. Šikšnys parašė ir pirmąją dramą „Kražiai“, pasakojančią apie kazokų susidorojimą su užsispyrusiais žemaičiais. Tačiau draugams sukritikavus, autorius kūrinį sunaikino. Studijų metais M. Šikšnys daug mokėsi, dirbo, dalyvavo studentiškoje veikloje, reiškėsi kaip kūrėjas ir, be abejonės, skurdo. Visa tai atsiliepė jo sveikatai –  jis susirgo džiova. Todėl draugų medikų patariamas per vasaros atostogas daugiau laiko leisdavo miške, plaukdavo sieliais Volga žemyn, apsistodavo pas totorius, gerdavo kumysą ir rudeniop grįždavo sustiprėjęs. 1897 metais jis baigė universitetą ir gavo aukštojo mokslo diplomą.

Pedagoginė ir kūrybinė veikla Rygoje

Grįžęs iš Maskvos į tėvynę, diplomuotas matematikas tikėjosi gauti mokytojo darbą Lietuvoje, tačiau Vilniaus apygardos mokyklų kuratorius pasakė, kad lietuviams katalikams Lietuvoje vietų nėra. Pasikartojo įprasta XIX amžiaus antros pusės situacija, kuomet išsilavinę jaunuoliai lietuviai Lietuvoje paprasčiausiai buvo „nepageidaujami“. Bičiulio, pedagogo Prano Mašioto kvietimu M. Šikšnys išvyko į Rygą. Čia prasidėjo naujas pedagogo, dramaturgo, publicisto, švietėjo gyvenimas. Netrukus jis įsisuko į darbų sūkurį. Prieš pietus M. Šikšnys Rygos realinėje mokykloje dėstė matematiką, tvarkė dokumentaciją rusiškai, o po pietų, suaugusiųjų kursuose ir „Žvaigždės“ renginiuose – lietuviškai. Drauge su P. Mašiotu dalyvavo Savišalpos, „Kanklių“, „Žvaigždės“ ir kitose lietuvių draugijose. 1899 metais Šiaulėniškis (M. Šikšnys) parašė dramą „Meilę suardyti – tai nuodėmę pagimdyti“. Pirmą kartą ji buvo suvaidinta 1900 m. sausio 29 d. Rygoje. 1905 metais pastatyta Šiaulėniškio drama „Pilėnų kunigaikštis“ susilaukė nepaprastai didelio pasisekimo. Rygoje ji buvo statoma net penkis kartus. Ilgą laiką spektaklis vaidintas Lietuvos miestų teatrų scenose. „Pilėnų kunigaikštį“ vaidino ir Petrapilio, Voronežo, Odesos bei kitų miestų aktoriai. 1907 metais buvo pastatyta filosofinė drama „Sparnai“, o 1911 metais – šeimos drama „Likimo bausmė“. Tuo metu M. Šikšnio dramos buvo tiesiog gėlo vandens gurkšnis lietuviško žodžio išsiilgusiems tautiečiams ir buvusios labai populiarios. Pavyzdžiui, 1911 m. vasario 12 d. Jurgis Šlapelis, kuris Vilniuje buvo atidaręs knygyną, parašė M. Šikšniui atvirlaiškį, prašydamas autoriaus atsiųsti geležinkeliu po 100 egzempliorių „Likimo bausmės“, „Sparnų“ ir „Pilėnų kunigaikščio“. J. Šlapelis rašė: Būtų gerai, kad duotumei dar po kokius 200 egz. komisan, nes dabar, mano knygynui padidėjus, atsitinka kartais, sakykime, Amerikon reikalavimai kai kurių knygų po 100 ir daugiau egzempl. Tikėtina, kad iš J. Šlapelio knygyno M. Šikšnio dramos galėjo nukeliauti į Varšuvą, Maskvą, JAV miestus ir kitur. Tuometinė spauda dažnai publikuodavo M. Šikšnio (slapyvardžiu Emša) straipsnius teatro, kultūros, mokslo, politikos tematika. Patriotinius Emšos eilėraščius spausdino Rygos lietuvių laikraštis „Rygos garsas“ ir „Vilniaus žinios“.

Gyvenant Rygoje, M. Šikšnio gyvenime įvyko ir asmeninių pokyčių. 1902 metais vasarą jis vedė generolo A. Paškevičiaus dukterį Liuciją. 1902 m. liepos 11 d. Rygos katalikų bažnyčioje kunigas Rūdys sutuokė 28 metų kolegijos sekretorių Marceliną Šikšnį ir 21 metų Liuciją Paškevičiūtę. Liudininkai buvo Vytautas Milašauskas ir Kazimieras Vizbaras, piršlys – Pranas Mašiotas. Rygos imperatoriškosios muzikos mokyklos studentas Aleksandras Kačanauskas (1882–1957) atliko „Veni creator“. Jaunavedžių pasveikinti atvyko realinės mokyklos pedagogai, kurie įteikė gražią, brangią dovaną – prancūzų juvelyrų darbo stalinį laikrodį.

Pirmasis pasaulinis karas. Voronežas

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, dalis Lietuvos pradinių, vidurinių ir specialiųjų mokyklų moksleivių ir mokytojų pasitraukė į didžiuosius Rusijos miestus (Peterburgą, Maskvą, Jaroslavlį, Tambovą, Voronežą ir kitus). Daugiausia Lietuvos moksleivių ir pedagogų susitelkė Voroneže. Čia buvo steigiamos gimnazijos, įvairūs mokytojų kursai, leidžiami vadovėliai. Martyno Yčo iniciatyva 1915 metais Voroneže atidarytos berniukų ir mergaičių gimnazijos, kuriuose nuo 1917 metų buvo mokoma ir lietuvių kalbos. Šiose gimnazijose dirbo žymūs lietuvių pedagogai: Pranas Mašiotas, Marcelinas Šikšnys, Tomas Ferdinandas Žilinskas, Juozas Balčikonis, Konstantinas Šakenis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Jonas Jablonskis, Zigmas Žemaitis, Jonas Murka ir kiti.

M. Šikšnys į Voronežą atvyko 1915 metų rugsėjo pradžioje. Iš pradžių gyveno prisiglaudęs prie kitų, o kai išsinuomojo butą, į Voronežą iš Vladimiro pasikvietė savo šeimą. Netrukus M. Šikšnys įsitraukė į darbus. Ėmė dėstyti matematiką M. Yčo berniukų ir mergaičių gimnazijose bei Mokytojų kursuose. Kaip prisimena jo buvę mokiniai, M. Šikšnys buvęs reiklus, rimtas ir teisingas. Jis buvo pirmasis mokytojas, Voroneže pradėjęs pamokose lietuviškai dėstyti matematiką. O didžiausias M. Šikšnio nuopelnas tas, kad jis drauge su P. Mašiotu, Z. Žemaičiu ir J. Jablonskiu ėmėsi didelio ir labai reikšmingo darbo – lietuviškų matematikos terminų norminimo. Vėliau M. Šikšnys savo atsiminimuose rašė: Matematikų komisiją sudarė Pr. Mašiotas, Z. Žemaitis ir aš; visi trys susirinkdavome pas J. Jablonskį ir, jo padedami, svarstėme kiekvieną terminą; Mašiotas paprastai referuodavo algebros terminus, Žemaitis – geometrijos, o aš – aritmetikos; J. Jablonskis pasakydavo savo nuomonę dėl siūlomo termino lietuviškumo; kas nevykusiai buvo siūloma, ištaisydavo arba pasiūlydavo savo –  ir terminas būdavo priimtas. Posėdžiuose dalyvaudavo ir gyvenęs pas J. Jablonskį jaunas kalbininkas J. Balčikonis. 1919 metais jau Vilniuje buvo išleistas M. Šikšnio parengtas „Aritmetikos ir algebros terminų žodynėlis“.

Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija

1918 metų vasarą M. Šikšnys grįžo į Vilnių ir čia liko visam laikui. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, daugelis inteligentų pasitraukė į Lietuvos laikinąją sostinę Kauną, bet nemažai jų liko ir Vilniuje, tarp jų – M. Šikšnys. Vilniaus krašto lietuvių inteligentų centras buvo Vilniaus berniukų gimnazija, kuriai 1921 m. rugpjūčio 22 d. gimnazijos pedagogų taryba nutarė suteikti Vytauto Didžiojo vardą. Gimnazijoje galėjo mokytis ir mergaitės. M. Šikšnys kibo į darbus – pradėjo dėstyti matematiką Vilniaus berniukų gimnazijoje, tuo pačiu metu atliko ir mokyklos inspektoriaus pareigas. Nuo 1922 metų M. Šikšnys paskirtas Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktoriumi. Jo vadovaujama gimnazija tuo metu buvo vienintelis šviesos ir kultūros židinys Vilniaus krašto lietuvių vaikams. M. Šikšnys garsėjo veiklumu, darbštumu, teisingumu ir tolerancija. Jis stengėsi globoti kiekvieną mokinį, mokėjo suburti darnų pedagogų kolektyvą. Kaip įmanydamas stengėsi, kad lietuvių gimnazijų abiturientai turėtų teisę stoti į bet kokį pasaulio universitetą. Jo pastangos buvo vaisingos – Vytauto Didžiojo gimnazijos mokiniams buvo leista laikyti egzaminus valstybinėje komisijoje, kurios atstovus ir pirmininką skirdavo lenkų švietimo kuratorija. Nuo 1925 metų abiturientai, išlaikę visus egzaminus, gaudavo lietuvių ir lenkų kalbomis parašytą atestatą, suteikiantį teisę stoti į bet kokią aukštąją mokyklą. Buvę auklėtiniai apie savo mokytoją yra sakę: visi Marcelino Šikšnio nuopelnai dideli, tačiau pats didžiausias tas, kad jis atvėrė Vilniaus krašto lietuviams visų aukštųjų mokyklų duris. M. Šikšnys aktyviai dalyvavo ir visuomeniniame darbe, daug laiko skyrė Lietuvių mokslo draugijos ir Lietuvių mokytojų sąjungos veiklai. Po dr. J. Basanavičiaus mirties M. Šikšnys buvo išrinktas Lietuvių mokslo draugijos pirmininku. Jis daug dirbo, rašydamas algebros, geometrijos vadovėlius ir uždavinynus. Kai kuriuos iš jų autorius leido savo lėšomis. J. Tumas-Vaižgantas M. Šikšnį vadino rimčiausiu Lietuvos matematiku, nes jis parašė daugiausiai lietuviškų matematikos vadovėlių vidurinėms mokykloms.

1939 metais M. Šikšnys buvo paskirtas dar ir Kunigaikštienės Birutės mergaičių gimnazijos direktoriumi. Užgriuvę darbai atsiliepė pedagogo sveikatai ir 1940 metų pradžioje jis išėjo į pensiją. M. Šikšnio gyvenimas buvo ilgas, sudėtingas, pilnas prasmingų darbaų ir sunkių išbandymų. Jis išgyveno lietuviškos spaudos draudimo metus, savo poezija ir dramomis skelbė lietuvišką žodį ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, kur tik gyveno lietuvių. Pergyveno karų baisumus, ištvėrė okupacijas ir nepailsdamas dirbo, buvo Lietuvos kultūros, švietimo ir mokslo švyturys. 1940 m. sausio 30 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Smetona už nuopelnus Lietuvai Marceliną Šikšnį apdovanojo Vytauto Didžiojo trečiojo laipsnio ordinu.

Jo darbus tęsė jo mokiniai. Iki pat M. Šikšnio gyvenimo pabaigos senieji vilniečiai inteligentai, bičiuliai, kolegos ir mokiniai turėjo tradiciją – kiekvienais metais per buvusio gimnazijos direktoriaus gimtadienį, gegužės 14-ąją susirinkti jo namelyje Žvėryne ir leisti laiką, dalinantis neišsenkančiais prisiminimais ir pasakoti savo mylimam mokytojui apie savo pasiekimus. 1964 metais M. Šikšniui buvo suteiktas nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardas.

1970 m. rugpjūčio 15 d. per M. Šikšnio laidotuves jo buvęs mokinys, vėliau kolega ir bendramintis Vincas Martinkėnas, atsisveikindamas su velioniu, kalbėjo: Visą gyvenimą nenuilstamai nešei šviesos žibintą ir tarsi P. Rimšos pavaizduotas artojas plėšei Lietuvos dirvonus, ypač Vilniaus krašte, kur jie buvo daugiausiai užžėlę... Tave gerbė ir mylėjo už tėvišką globą, reiklumą ir teisingumą. Savo pamokomis mokei Vytauto Didžiojo gimnazijos mokinius, o savo vadovėliais – visos Lietuvos jaunimą...

Esu įsitikinusi ir nuolatos pakartoju, kad tik gerbdami savo tautos istorinę atmintį, žmones, dirbusius ir daug nuveikusius lietuvių tautinės kultūros ir švietimo srityje, kuriame savo kartos ateitį.

Nuotraukos iš Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų

© 2014 „XXI amžius“