Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Vilkaviškio vyskupijoje

Lazdijų dekanate

Paminėjo buvusį kleboną

Šlavantų bažnyčios šventoriuje prie paminklo kun. Juozui Zdebskiui sodinamas ąžuoliukas

Kanauninkai Vytautas Vaičiūnas ir Gvidonas Dovidaitis, kunigai Mindaugas Martinaitis ir Tadeus Vallian aukoja šv. Mišias

ŠLAVANTAI. Gegužės 10 dieną Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapijos bažnyčioje buvo paminėtos kun. Juozo Zdebskio 85-osios gimimo metinės. Iš įvairių Lietuvos vietų prisirinko pilnutėlė šventovė maldininkų. Atvyko ir kartu su kunigu ėję išbandymų, kančios ir aukos bendrystės kelią kan. Vytautas Vaičiūnas ir ses. Birutė Žemaitytė. Į iškilmes atvykę žmonės galėjo apžiūrėti autentiškai suremontuotą kleboniją. Tai, gerbdami kunigo atminimą, savanoriškai atliko kun. J. Zdebskį pažinoję, su juo bendravę Dalius ir Daiva Blaževičiai bei Antanas Gervelis. Ses. B. Žemaitytė papasakojo apie paskirtį kambarėlių, kuriuose stovėjo kuklūs kunigo baldai. Prisiminė, kaip krosnies orkaitėje kepė žąsį, o ant namelio aukšto laikinai apgyvendindavo iš Pavolgio atsivežtus vokietukus. Atnaujintoje klebonijoje parapijiečiai sumanė kun. J. Zdebskio garbei įkurti muziejų. Suteikti pagalbą dar pernai pažadėjo rajono savivaldybės meras Artūras Margelis. Jau renkami eksponatai. Konkretesnę informaciją apie tai tikintieji galėjo gauti bažnyčioje. Tą dieną muziejui buvo padovanota daugiau daiktų. Kun. J. Zdebskio dukterėčia Lina Sutulienė atvežė kopiją dokumento dėl Lazdijų rajono Garbės piliečio vardo po mirties suteikimo kunigui, kovotojui už Lietuvos nepriklausomybę bei tikinčiųjų teises kun. Juozui Zdebskiui. Prie klebonijos pritvirtinta memorialinė lenta. Ją iš ąžuolo išdrožė parapijietis meistras Jonas Savukynas. Beje, jo pernai padaryti du kryžiai ir koplytstulpis jau puošia bažnyčios šventorių.

Šv. Mišioms už a. a. kun. J. Zdebskį vadovavo kan. Gvidonas Dovidaitis iš Lazdijų Šv. Onos parapijos, koncelebravo kan. Vytautas Vaičiūnas iš Šlienavos, Bagotosios klebonas kun. Mindaugas Martinaitis ir Šlavantų klebonas kun. Tadeus Vallian. Homiliją sakė kun. J. Zdebskio bendramintis ir bendražygis kan. G. Dovidaitis. Pasak jo, kun. J. Zdebskis buvo neeilinė asmenybė, Dievo dovana parapijoms, kuriose dirbo, žmonėms, kurie turėjo galimybę klausytis jo pamokslų, dalyvauti jo rekolekcijose, šv. Mišių aukoje... Paties kunigo viskas buvo išmąstyta apie Dievo meilę, tikėjimą, kančią... Jis statė gyvąją Bažnyčią žmogaus širdyje visur, kur tik dirbo. Šlavantų ir Rudaminos parapijos – paskutinės, kuriose jis dirbo. Tik liko amžina atmintis. Kun. J. Zdebskis buvo ypatingo likimo ir gebėjimų žmogus, nesitenkino kunigo tarnyste tik parapijoje, nors ir ne visų buvo suprastas. Tik jam vienam neįtikėtinai pavykusiu būdu jis aplankė Pavolgio, Kazachijos, Sibiro katalikus. Tuometinis Lazdijų Šv. Onos parapijos klebonas Vincentas Jalinskas, paklausęs kun. Juozo, ar nereikėtų mažiau važinėti, gavo atsakymą: „Kunige Vinceli, mylėdamas artimą, praradau saiką“. Kan. G. Dovidaitis papasakojo kun. Roberto Grigo knygoje aprašytą atvejį, kai jis, jaunuolis, tarnaudamas sovietinėje armijoje, atsisakė priimti kario priesaiką. Kunigas Juozas Robertą aplankė, suteikė sakramentus, morališkai pastiprino. Kan. G. Dovidaitis pasidalijo apie kartu su kunigu vykdytą disidentinę veiklą – dėl įvairių valdžios draudimų rinko tikinčiųjų parašus, slapta vežė „Kroniką“, dalyvavo kuriant Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą (TTGKK). Jis manantis, kad kun. Juozo dėka TTGKK perėjo į pogrindį. Jie abu buvo šio komiteto nariai. Lankydamasis kartu parapijose pas dvasininkus, kunigas Juozas eidavo į bažnyčią ir melsdavosi Kryžiaus kelią, o pravažiuodamas pro kapines, aukodavo maldą už mirusiuosius. Pamokslininkas sakė manantis, kad Rudaminoje prie kun. J. Zdebskio kapo galėtų atvykti kunigų seminarijų klierikai, broliai kunigai ir atliktų sąžinės sąskaitas, apmąstytų ir sektų jo pavyzdžiu. „Jeigu būtų Lietuvoje daugiau tokių kunigų, mūsų tikėjimas taptų stipresnis ir gilesnis“. Kanauninkas ragino prašyti šviesios atminties kunigą, kad „mums padėtų, būtų pavyzdžiu, kad degtų širdyse meilė žmogui, meilė Tėvynei“. Pamokslininkas pacitavo nežinomo autoriaus eiles, skirtas kunigui pagerbti: „Liepsnok ir dek –/ darbuos ir žodžiuos gyvas!/ Aukos ir meilės žiedu vis žydėk!/ Kad nepritrūktume užsnūdę/ vestuvių puotos laukdami/ širdžių žibintams/ kvepiančios alyvos –/ Tu mums visiems/ Dabar –/ jau tobulai mylėdamas –/padėk!“ Šv. Mišių metu giedojo parapijos choras (vargonininkas – Juozas Mikalauskas). Visuotinę maldą, specialiai šiai šventei sukūrė Asta Maksimavičiūtė. Ja buvo raginama melstis ir už kun. J. Zdebskį, kad Viešpats jį iškeltų į altorių garbę.

Po šv. Mišių ir „Viešpaties Angelo“ maldininkai rinkosi šventoriuje prie paminklo kun. J. Zdebskiui. Šalia jo kan. V. Vaičiūnas pasodino šiai progai skirtą ąžuoliuką. Jį parūpino Steponas Jurčiukonis. Prie medelio įsmeigta ąžuolinė lentelė su proginiu užrašu. Choristai ir visi susirinkusieji giedojo „Marija, Marija“ ir „Lietuva brangi“. Seniūnės J. Maziukienės rūpesčiu prie paminklo ir kryžių pasodintų gėlių žiedai džiugino akį.

Bažnyčioje prieš šv. Mišias ir po jų buvo galimybė apžiūrėti Jolantos Pankevičiūtės-Dvarionienės rūpesčiu atvežtą iš Prienų parodą apie kun. J. Zdebskį. Parodą palydėjo, kuravo ir apie ją plačiau papasakojo muziejininkė Ernesta Juodsnukytė. Tai – pirmoji iš Prienų krašto muziejaus fonduose saugomų eksponatų ir kitų asmeninių kunigo daiktų bei fotografijų, priklausančių privačioms kolekcijoms, parengta paroda, keliaujanti po Lietuvą. Muziejus sumanė ją tokią rengti todėl, kad pats kunigas buvo keliaujanti asmenybė. Paroda vyks tais keliais, kuriais kažkada keliavo pats kun. J. Zdebskis. „Terra Media “ direktoriaus Virginijaus Baranausko ir projektų vadovo Algimanto Stankevičiaus dėka kartu su Prienų krašto muziejaus darbuotojomis buvo sukurta ši paroda. Muziejaus bičiulis Antanas Grinkevičius konsultavo ir padovanojo kun. J. Zdebskio daiktų. Parodos ekspozicija perteikta bažnytinės procesijos forma. E. Juodsnukytė ilgai studijavo kun. J. Zdebskio dienoraštį, kurio originalas irgi saugomas muziejuje. Dienoraščio ištraukos pateikiamos ekspozicijos stenduose. Viena iš jų šiandien gyvai kalba mums: „Mirtis? Bet juk tai – pergalės vainikas! Tai – ne pasitraukimas nuo tų, kurie širdžiai brangūs, bet kaip tik ypatingas ėjimas į jų gyvenimą“ (Dienoraštis. 1972 02 28, Pravieniškės). O štai dar viena kun. J. Zdebskio mintis: „Jėzaus draugais gali būti tik tie, kurie sutinka nė vieno žmogaus nelaikyti savo priešu, kurie sutinka ir tarpusavy būti broliais. Šitos vienybės išreiškimui jie pasidalina Jėzaus vardu palaiminta duona“.

Pasibaigus šventinėms apeigoms, klebonas Tadeusas maloniai pakvietė kunigus ir maldininkus į agapę parapijos salėje. Gausiai susirinkusieji vaišinosi, dalijosi prisiminimais, džiaugėsi švente. Agapės metu ses. Birutė pakvietė sugiedoti kunigui Juozui patikusią giesmę. Kan. V. Vaičiūnas padeklamavo Bernardo Brazdžionio „Garbės himną“.

Alvyra Grėbliūnienė

Eugenijos Sidaravičiūtės nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“