Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Istorinio Jeruzalės susitikimo paveldas

Apie ekumeninį popiežiaus Pauliaus VI ir patriarcho Atenagoro bendradarbiavimą

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus ir patriarchas Baltramiejus

Patriarchas Baltramiejus sveikina jau trečiajį Popiežių

Šventasis Tėvas apkabina Konstantinopolio patriarchą, atvykusį į jo pontifikato inauguracijos iškilmę

Draugiškas pokalbis per apsikeitimą dovanomis

Popiežius Paulius VI ir patriarchas Atenagoras

Dviejų Bažnyčių vadovų broliškas apsikabinimas Jeruzalėje

Ekumeninis palaiminimas

Iškilminga eisena Šventojoje Žemėje

Naujos piligrimystės užduotys

Šeštadienį prasidedančios ir tris dienas (gegužės 24–26) truksiančios popiežiaus Pranciškaus piligriminės kelionės į Šventąją Žemę, aplankant Jordaniją, Palestinos autonominį regioną ir Izraelį, programa labai intensyvi – pamaldos švenčiausiose vietose, menančiose Jėzaus Kristaus gyvenimą ir veiklą, tarpreliginiai susitikimai su judėjais ir musulmonais, pokalbiai su valstybių vadovais aptariant Artimųjų Rytų politines bei socialines problemas. Pagrindinis būsimosios piligrimystės tikslas, kaip pripažino pats Šventasis Tėvas, yra ekumeninis, kadangi ji skirta paminėti istorinio popiežiaus Pauliaus VI (1897–1978) ir Stačiatikių Bažnyčios vadovo, Konstantinopolio patriarcho Atenagoro (1886–1972) susitikimo Jeruzalėje 50-ąsias metines. Tas susitikimas, įvykęs 1964 metų sausio 5 dieną, ženklino tikrą proveržį Rytų ir Vakarų krikščionių santykiuose, susitaikymo ir naujo „meilės dialogo“ pradžią. Po minėto susitikimo ir broliško apsikabinimo evangeliniame Alyvų kalne abiejų Bažnyčių vadovai parengė ir paskelbė bendrą deklaraciją, kurioje buvo atšauktos dar 1054 metų abipusės ekskomunikos, tuomet atvedusios prie didžiojo katalikų ir stačiatikių bendruomenių atsiskyrimo, vadinamosios schizmos.

Laukiant gegužės 25 dieną įvyksiančio popiežiaus Pranciškaus ir dabartinio Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus susitikimo ir Jeruzalės Jėzaus šv. kapo bazilikoje bendro pareiškimo pasirašymo, verta dar kartą apžvelgti prieš penkis dešimtmečius paskelbtą minėtą ekumeninį dokumentą, kuris rodo nuostabų atleidimo ir susitaikymo pavyzdį, pripažįstant praeityje padarytas klaidas. Tai ir dabar svarbu siekiant vaisingo dialogo sprendžiant įvairias tarpkonfesines problemas.

Bendra popiežiaus Pauliaus VI ir patriarcho Atenagoro deklaracija buvo paskelbta praėjus beveik metams po jų susitikimo Jeruzalėje. 1965 metų gruodžio 7 dieną ji tuo pačiu metu buvo skaitoma Romos Šv. Petro bazilikoje, kai joje vyko Vatikano II Susirinkimo baigiamasis posėdis, ir Konstantinopolio (Turkijos miestas Stambulas) patriarchalinėje Šv. Jurgio katedroje vykusioje Sinodo specialioje ceremonijoje. Dokumento tekste pirmiausia reiškiama padėka Dievui dėl jo gailestingo palankumo istoriniam, po devynių šimtmečių nesantaikos įvykusiam broliškam Bažnyčių vadovų susitikimui „tose šventose vietose, kuriose buvo įgyvendintas išganymo slėpinys per Viešpaties Jėzaus mirtį ir prisikėlimą ir kuriose gimė Bažnyčia Šventajai Dvasiai išsiliejus“.

Asmeninių kaltinimų pragaištingumas

Deklaracijoje tvirtinama, kad reikšdami padėką Dievui popiežius Paulius VI ir patriarchas Atenagoras rado įkvėpimą ir paskatą imtis ryžtingų žingsnių katalikų ir stačiatikių broliškų santykių atnaujinimui, įveikiant iš praeities paveldėtus nesutarimus ir tokiu būdu atsiliepiant į Išganytojo maldą dangiškajam Tėvui, kad visi jo mokiniai būtų „viena“. Abiejų Bažnyčių vadovai pripažino, kad viena iš sunkiausių kliūčių tam susitaikymo procesui yra minėtų 1054 metų sprendimų, veiksmų ir skausmingų incidentų atmintis. Primenama, kad tuomet į Konstantinopolį atvykęs popiežiaus Leono IX pasiuntinys kardinolas Umbertas įsismarkavusių ginčų atmosferoje paskelbė Šventojo Sosto ekskomuniką patriarchui Mykolui Cerularijui, o šis Konstantinopolio Sinodo vardu tokią pat didžiausią bažnytinę bausmę paskyrė Romos Bažnyčios pasiuntiniams. Deklaracijoje popiežius Paulius VI ir patriarchas Atenagoras pripažįsta, jog tuos XI amžiaus sprendimus reikia vertinti tuometinių istorinių (ne tik bažnytinių, bet ir politinių) aplinkybių kontekste, bet dabar į juos reikia žiūrėti iš ramesnių bei objektyvesnių pozicijų. Todėl pripažįstant perlenkimus abipusiuose kaltinimuose, reikia konstatuoti, kad jų fatališkų pasekmių – didžiojo Rytų ir Vakarų krikščionių skilimo – tų veiksmų autoriai tikrai negalėjo numatyti ir jų nesiekė. Juk savo pasmerkimus ir ekskomunikas jie nukreipė „prieš asmenis, o ne prieš Bažnyčias. Tomis abipusėmis bausmėmis visai nenorėta nutraukti Romos ir Konstantinopolio sostų bažnytinės bendrystės“, – aiškinama 1965 metų deklaracijoje. Tai – labai svarbus pripažinimas, žinant, kad visoje dutūkstantmetėje Bažnyčios istorijoje daugelis skilimų atsiranda pirmiausia dėl asmeninių nesutarimų ir ginčų, ir tik vėliau formuluojamos skirtingos teologinės koncepcijos. Vėliau tokių pasidalijimų prielaidų absurdiškumas (pavyzdžiui, XVI amžiaus anglikonų ar ankstyvųjų monofizitų) tampa labiau nei akivaizdus, tačiau juos ištaisyti šimtmečių bėgyje tampa gana sunku. Kaip tik tai dar labiau padidina popiežiaus Pauliaus VI ir patriarcho Atenagoro pasiekto bažnytinio susitaikymo reikšmę. Deklaracijoje pabrėžę teisingumo siekio ir krikščioniškos artimo meilės paskatą, jie pasirėmė evangeliniu Viešpaties nurodymu: „Jei neši dovaną prie altoriaus ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie altoriaus ir eik pirmiau susitaikyti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną“ (Mt 5, 24–25). Tokiu būdu ir abiejų didžiųjų Bažnyčių vadovai reiškė apgailestavimą dėl visų vieni kitiems skirtų įžeidžiančių žodžių ir priekaištų, kurie neturėjo rimto pagrindo, o antrąjį krikščionybės tūkstantmetį atvedė prie liūdnų pasekmių ir netgi religinių karų. Todėl jie įsipareigojo atšaukti ir ištrinti iš atminties abipuses ekskomunikas, kurios iki šiol turėjo įtakos ir kliudė artimesniems katalikų ir stačiatikių santykiams.

„Seserų Bažnyčių“ giminystė

Tuo pat metu istorinėje 1965 metų deklaracijoje pažymima, kad skelbiamas abipusis atsiprašymas ir atleidimas dar nėra pakankamas pilnutinės Katalikų Bažnyčios ir Stačiatikių Bažnyčios bendrystės atstatymas. Popiežius Paulius VI ir patriarchas Atenagoras viltingai tikisi, kad, veikiant Šventajai Dvasiai, toliau bus tęsiamas širdžių nuskaistinimas abiejose Bažnyčiose, apgailint padarytus neteisingumus. Esant tokiam veiksmingam ryžtui siekti abipusio susitaikymo ir supratimo, meilės dialogu galiausiai bus sugrįžta prie tos pilnutinės tikėjimo vienybės, broliškos darnos ir bendro sakramentinio gyvenimo, kuris egzistavo pirmajame bažnytinės istorijos tūkstantmetyje. Pažymėtina, kad įkvėpti taikinančios Jeruzalės susitikimo dvasios ir abipusio ekskomunikos atšaukimo, popiežius Paulius VI ir patriarchas Atenagoras tęsė gražų bendravimą, suvokdami jų pastangų paveldo svarbą tolesniam ekumeninio proceso vystymui plėtojant asmeniškus ganytojiškus kontaktus. 1967 metų birželį popiežius Paulius VI apsilankė Turkijoje ir buvo svetingai priimtas patriarcho Atenagoro rezidencijoje, o tų pačių metų rugsėjį Konstantinopolio patriarchas su delegacija buvo atvykęs į Vatikaną ir specialiose ekumeninėse apeigose kartu su Romos vyskupu meldėsi prie apaštalo šv. Petro kapo.

Po pastarojo susitikimo abiejų Bažnyčių vadovai paskelbė dar vieną deklaraciją, kurią galima vadinti programiniu dokumentu tolesniam katalikų ir stačiatikių bendradarbiavimui lygiateisiškumo ir broliško nuoširdumo pagrindu. Šiame dokumente vėl objektyviai pripažįstant, jog kelyje į krikščionių vienybę dar laukia ilgas žengimas, kad bendrystės tarp Romos ir Konstantinopolio Bažnyčių atstatymui dar reikia išspręsti daugelį teologinių problemų bei įveikti kitas kliūtis, jos abi viena kitai pasiryžusios būti kaip seserys Bažnyčios. Po tokio apibrėžimo, kuris dabar įsitvirtino ekumeniniuose santykiuose, nes ženklina giminišką artumą, kuris turi palengvinti dialogą, popiežius Paulius VI ir patriarchas Atenagoras formuluoja dvi prielaidas bendradarbiavimo rezultatyvumui: ištikimybė Bažnyčios tėvų mokymui ir pasitikėjimas Šventosios Dvasios įkvepiančiu veikimu. Abiejų Bažnyčių vadovai vėlgi pabrėžė, jog katalikų ir stačiatikių ganytojų ir visų bendruomenių ekumeninių santykių „pagrindas turi būti tikras meilės dialogas“, kurio ištakos – tvirta ištikimybė vieninteliam Viešpačiui Jėzui Kristui bei abipusė pagarba viena kitos bažnytinėms tradicijoms, kurių savitumą privalu gerbti ir branginti.

Vengti savanaudiškumo ir dominavimo

Romos popiežius ir Konstantinopolio patriarchas nurodė, kad ekumeniniuose santykiuose reikia džiaugtis ir skatinti kiekvieną dalyką ir iniciatyvą, kurie stiprina meilės, bendrystės ir vieningo veikimo saitus, bei stengtis atmesti, eliminuoti tai, kas jiems trukdo ir juos žaloja. Tam reikalinga dalyvių gera valia, įžvalgumas, kūrybingumas ir Dievo malonės meldimas. Dar reikia vengti savanaudiškumo siekiant vaisingo ekumeninio bendradarbiavimo, pastoracininiu, socialininiu ir intelektualiniu lygmeniu. Paulius VI ir Atenagoras pabrėžė, jog yra svarbu palaikyti nuolatinius, gerus ir gilius katalikų ir stačiatikių ganytojų kontaktus sprendžiant ne tik teologines, bet ir konkrečias pastoracines ir socialines problemas. Minimi šeimos ir santuokos klausimai (pavyzdžiui, šiemet rudenį Romoje vyksiančiame Vyskupų Sinode bus nagrinėjama stačiatikių santuokos pastoracija), parama pabėgėliams ir visiems kenčiantiems, kova už religijos laisvę (ypač aktuali kaip tik Artimiesiems Rytams), siekimas įtvirtinti teisingumą ir taiką visame pasaulyje bei vieningas pasipriešinimas tikėjimui priešingoms ideologijoms, agresyviam sekuliarizmui. Abiejų Bažnyčių vadovai parėmė ir laimino bendras teologines studijas, mokslinius bažnytinės istorijos ir tradicijų tyrimus, patristikos, liturgijos vystymą, pastangas pristatyti Evangeliją, autentišką Viešpaties mokymą šiandienos pasauliui.

Tose bendrose pastangose turi vyrauti tarpusavio supratimas ir lojalumas tiesai, vengiant bet kokio iš praeities atėjusio piktumo, bet kokios rūšies dvasios ar intelektualinio vienos iš Bažnyčių dominavimo kitos atžvilgiu (kad nebūtų, pavyzdžiui, teigiama, jog Rytai „atsilikę“ arba, kad Vakarai „išsigimę“ – M. B.). Baigdami savo programinį ekumeninį pareiškimą, kuris buvo paskelbtas 1967 metų spalio 28 dieną, popiežius Paulius VI ir patriarchas Atenagoras paliečia ir Bažnyčiai aktualią tarptautinio politinio ir socialinio gyvenimo sritį. Jie valstybių vadovams ir visoms pasaulio tautoms primena, kad taikos ir teisingumo troškimas glūdi kiekvieno žmogaus širdyje, priklauso pačiai žmogiškajai prigimčiai, kaip ją yra sumanęs dangiškasis Kūrėjas. Todėl Viešpaties vardu jie meldžia nuolat dėti visas įmanomas pastangas taikos ir teisingumo įgyvendinimui visoje planetoje ir kiekvienoje šalyje.

Dabartinė pažanga ir problemos

Per pastaruosius dešimtmečius, praėjusius po istorinio ekumeninio susitikimo Jeruzalėje ir minėtų dvasinių deklaracijų paskelbimo, padaryta nemaža pažanga skatinant draugiškus Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių santykius. Nors padėtis atskirose šalyse nėra vienoda, tačiau kontaktai tarp Romos ir Konstantinopolio Bažnyčių įgijo tikrai draugišką ir reguliarų pobūdį. Štai kasmet Konstantinopolio patriarchatas siunčia savo delegacijas į Romą, kai vyksta jos globėjų, šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus šventė, o Romos Kurijos atstovai kiekvienais metais dalyvauja Konstantinopolio dangiškojo globėjo apaštalo šv. Andriejaus liturginiame minėjime. Popiežius Jonas Paulius II 1979 metais ir popiežius Benediktas XVI 2006-aisiais tokiomis progomis patys yra apsilankę Turkijoje, o Konstantinopolio patriarchai keletą kartų pabuvojo Vatikane. Dabartinis patriarchas Baltramiejus, kuris šį postą užima nuo 1991 metų ir noriai bendrauja su popiežiais, yra dažnas svečias Romoje, o 2013 metų kovo 19 dieną buvo netgi atvykęs į popiežiaus Pranciškaus inauguraciją, ir tai buvo pirmas kartas istorijoje, kai Konstantinopolio Bažnyčios vadovas dalyvavo tokioje Romos vyskupo iškilmėje. Kaip tik tuomet patriarchas Baltramiejus, sveikindamas naująjį Popiežių kitų atvykusių Bažnyčių lyderių akivaizdoje, priminė jam Vatikano II Susirinkimo išplėtotą dialogą ir pakvietė į susitikimą Jeruzalėje paminėti jų pirmtakų Pauliaus VI ir Atenagoro pasimatymo pusės šimtmečio sukaktį.

Popiežius Pranciškus tą kvietimą ne tik mielai priėmė, bet ir apkabindamas Konstantinopolio patriarchą, pavadino jį savo broliu Andriejumi. Priminta, kad Romos Bažnyčios globėjas šv. Petras ir Konstantinopolio Bažnyčios globėjas šv. Andriejus buvo tikri kraujo broliai, o jų įpėdinių dvasinė brolystė turi dar labiau skatinti sugrįžimą į regimą katalikų ir stačiatikių bendrystę. Žinoma, siekiant šios vienybės yra istoriškai svarbus Romos vyskupo primato pripažinimas, kurio diskutavimas dabar yra svarbiausias Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių ekumeninio dialogo klausimas. Kaip tik tokį „Protos“, tai yra pirmojo Visuotinės Bažnyčios titulo apaštalo šv. Petro įpėdiniui pripažinimą, kuris egzistavo nuo evangelinių laikų per visą pirmąjį krikščionybės tūkstantmetį, vieningai patvirtino jau beveik ketvirtį amžiaus veikianti Tarptautinė katalikų ir stačiatikių teologinio dialogo komisija. Apie tai kalbama šios komisijos 2007 metais paskelbtame „Ravenos dokumente, kurį atsisakė pripažinti Maskvos stačiatikių patriarchatas, kuris savo užsispyrėliška laikysena ir liguistu įtarumu dėl tariamo Romos sąmokslo dabar kelia nemažų sunkumų tolesnei katalikų ir stačiatikių ekumeninio bendradarbiavimo pažangai. Dabar minėtoji Tarptautinė katalikų ir stačiatikių teologinio dialogo komisija rengia dar vieną darbinį dokumentą, kuriame šalia Romos vyskupo primato klausimo bus nagrinėjamas Stačiatikių Bažnyčios valdymui esminis nuolatinio sinodo veikimas, kurį su popiežiaus Pranciškaus intencija norima plačiau naudoti ir Katalikų Bažnyčioje. Tikimasi, kad einantį sekmadienį Jeruzalėje įvyksiantis Šventojo Tėvo ir patriarcho Baltramiejaus susitikimas bei jų pasirašytas bendras pareiškimas, padarys dar vieną postūmį šių ekumeninių problemų sprendimui ir krikščionių vienybės reikalui.

© 2014 „XXI amžius“