Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Paminėtos Gedulo ir vilties dienos

Monika Kutkaitytė

Valstybės vėliavos pakėlimo Nepriklausomybės aikštėje ceremonijoje – Lietuvos valstybės vadovai Roberto DAČKAUS (lrp.lt) nuotrauka

Iškilmingas minėjimas, skirtas pirmajai sovietinei okupacijai ir masinėms tremtims atminti Olgos Posaškovos (LRS) nuotrauka

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė Lietuvos Valstybės vėliavos pakėlimo ceremonijoje Nepriklausomybės aikštėje Roberto DAČKAUS (lrp.lt) nuotrauka

Šeštadienį, Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dieną, Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios Akto salėje įvyko iškilmingas minėjimas, skirtas pirmajai sovietinei okupacijai ir masinėms tremtims atminti. Renginio dalyviai tylos minute pagerbė žuvusiuosius ir nukankintus tremtyje ir visus žuvusius kovoje už Lietuvos laisvę.

Iškilmingame renginyje kalbėjo Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos provincijolas kun. Gintaras Vitkus SJ, Seimo nariai tremtiniai: Vida Marija Čigriejienė, Vytenis Povilas Andriukaitis, Vincė Vaidevutė Margevičienė, Juozas Olekas ir bendrijos, pradėjusios pirmąsias ekspedicijas į politinių kalinių įkalinimo bei tremties vietas, „Lemtis“ narė Ramunė Driaučiūnaitė ir 2013 metų projekto „Misija Sibiras“ dalyvis Matas Kasperavičius.

Kaip savo kalboje pastebėjo Seimo pirmininkė L. Graužinienė, per 73 metus Lietuvoje užaugo ne viena karta, tačiau tragiški 1941 metų birželio įvykiai tebekausto mūsų širdis. Jos žodžiais, trėmimai buvo „iki smulkmenų suregztas tautos palaužimo ir sunaikinimo planas. Lageriai ir kalėjimai duso nuo kankinamų ir badu marinamų mūsų žmonių skausmo ir nevilties. Likusių gyvųjų ausyse vis dar bilda gyvulinių vagonų ratai, o sielą kausto siaubas ir neviltis dėl amžiams prarastų artimųjų, daugybės suluošintų likimų“. Parlamento vadovė pabrėžė: tremtinių atsiminimai – mūsų tautos istorija, kurios neturime teisės pamiršti. „Lietuvos žmonių neįbaugino ir nepalaužė represijos, tremtys, žudynės, kalėjimai. Meilė Tėvynei, tikėjimas ir viltis, nesusitaikymas su esama padėtimi įkvėpė priešintis ir kovoti. Tai, ką patyrė ir iškentėjo mūsų seneliai, tėvai, mes privalome perduoti ateities kartoms, kad jaunos rankos garbingai neštų Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės vėliavą“, – iškilmingame minėjime sakė Seimo pirmininkė L. Graužinienė.

Pasak Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos provincijolo kun. G. Vitkaus SJ, „kalbėdami apie tremtį, kaip apskritai apie kančią, mirtį ir kitus didelius dalykus, turime būti visiškai gryni ir švarūs, nes tas didingas kalbėjimas gali virsti netikru ir beprasmiu“. „Šią dieną kalbėdamas apie tremtinių, politinių kalinių ir okupuotos tėvynės patirtį noriu pasakyti, kad viską, ką sugėrėme iš tėvų pasakojimų, ašarų ir liudijimų, kasdien atmename melsdamiesi, švęsdami savo laisvės šventes, klasėse ir auditorijose vartydami istorijos vadovėlius ir, deja, priversti rūpintis rūsčiais karinės gynybos reikalais. Mes nieko nepamiršome, atvirkščiai, kasdien išmokstame vis naujų pamokų“, – įsitikinęs kun. G. Vitkus SJ.

Iškilmingame minėjime prisiminimais dalijosi tremtį patyrę Seimo nariai. „Stoviu šioje garbingoje tribūnoje ramiai vertindama įvykius iš tam tikros laiko perspektyvos. Laikas ir išgyventa patirtis lemia mūsų tapatybės suvokimą. Ne vieną kartą klausiau savęs, kuo būčiau šiandien, jeigu nebūčiau patyrusi 1941 metų birželio 14 dienos tremties siaubo. Tas laiko tarpsnis nuo mano tremties pradžios niekada neišdils iš mano atminties. Priešingai, kaskart vis skaudžiai primins apie mano motinos nueitą kančios kelią, jos nenumaldomą norą sugrįžti į Tėvynę, į brangiąją Lietuvą. Šiuo tikėjimu Sibiro platybėse gyveno visa mūsų šeima“, – pasakojo parlamentarė V. M. Čigriejienė.

Seimo narys V. P. Andriukaitis minėjimo metu ne tik pasidalino prisiminimais, bet ir relikvijomis, kurios jam primena Tėtį ir Mamą. „Leiskite trumpai prabilti Jų lūpomis“, – į susirinkusiuosius Kovo 11-osios Akto salėje kreipėsi parlamentaras. Jis, norėdamas parodyti visiems, iškėlė savo elementorių, iš kurio mama jam skaitė eiles. „Velykos!“ – gieda špokas, / „Velykos!“, – vyturėlis. / Velykom puošia žemę žiedais ir pumpurėliais. / Tolyn tolyn, žiemuže, / Vėjelis šiltas pučia. / Keliu Velykė veža ratus margų margučių. / Ten, už ežios, Kiškienė, vaikams pyragą kepa / Ir devynių saldumų medum plutelę tepa...“ O mes nieko nesuprantam... Ten juk nėra nei bičių, nei medaus. Bet užtat mama pakabina siuvinėtą rankdarbį. Ir per Velykas, ir per Kalėdas būtinai pakabina. Ir būna šilta, būna gera... Būna didinga!“ – mena V. P. Andriukaitis. Parlamentaro žodžiais, jam nusišypsojo laimė balsuoti Aukščiausioje Taryboje už tai, kad birželio 14-oji būtų paskelbta atmintina diena. „Suprantate, kokia tai yra Viltis – kokia galybė Vilties“, – kalbėjo jis.

„Esame nepaprasta karta, kuriai istorija uždėjo sunkią naštą – žinoti tiesą apie trėmimus, sugriautus gyvenimus, atimtus namus, nužudytus ar dingusius tėvus, išniekintus brolių kūnus miestelių aikštėse. Patyrėme kraują stingdantį šaltį, niekada nesušylančias kojas, nežmonišką norą valgyti, naktimis prišąlančius plaukus prie barako sienų, keiksmais išniekintą motinos vardą“, – savo kalboje pabrėžė Seimo narė V. V. Margevičienė. Ji prisiminė, kaip sugrįžus iš tremties „sulaužytomis sielomis turėjome nusilenkti pačiai beprotiškiausiai politikai, prisitaikyti ir pasmerkti save bedvasei egzistencijai“. „To tikėjosi okupantai ir jų talkininkai, bet nepavyko, nes mus mylėjo, glaudė, mokė mūsų suvargusios Motinėlės, tyliosios rezistentės. Atimtos Tėvynės ilgesys kaitino jų kraują, o pažadas, duotas Viešpačiui parvesti vaikus namo, išmokyti juos kalbėti, melstis, dainuoti gimtąja kalba, tapo ištvermės ženklu“, – sakė parlamentarė.

Kaip atkreipė dėmesį Seimo narys Juozas Olekas, tūkstančiai norėtų ištarti, kad didžiuojasi gimę Lietuvoje, tačiau negali. „Nes tai būtų netiesa. Sako, gimtinės nepasirinksi. Tačiau ją mums, ten gimusiems, per prievartą parinko negailestingas sovietinis-stalininis rėžimas“, – su kartėliu kalbėjo parlamentaras. Anot jo, tremtyje Lietuva širdyje padėjo išsaugoti viltį: padėjo išgyventi, sugrįžti, viską pradėti iš naujo ir perduoti istorinę atmintį jaunesnėms kartoms. „Visiems kartu, sugrįžusiems ir čia, Tėvynėje, ar toli nuo Jos pasilikusiems, pavyko atkurti ir kurti laisvą demokratinę nepriklausomą mūsų Vilties Lietuvą. Dirbkime, kurkime, tarnaukime Jai ir didžiuokimės Ja. (...) Palaikykime, gerbkime ir didžiuokimės savo sprendimu gyventi laisvoje, demokratinėje, nepriklausomoje Lietuvoje“, – paragino J. Olekas.

Iškilmingame renginyje dėmesys skirtas ir ekspedicijoms į tremties vietas. Pirmoji į Sibirą, į Irkutsko sritį, Lietuvos moksleiviams buvo organizuota 1989-aisiais. Iškilmingame minėjime kalbėjusi ekspedicijų dalyvė, Lietuvos genocido aukų muziejaus istorijos skyriaus vedėja R. Driaučiūnaitė apibendrino: bendrijos „Lemtis“ nariai per 25 metus dalyvavo 42 ekspedicijose, aplankė beveik visas Rusijos sritis, kuriose buvo tremtinių iš Lietuvos (tai sudaro apie 90 proc. visų išlikusių tremties vietų).

Bendrijos narė atkreipė dėmesį į mąžtančią ar neskiriamą apskritai finansinę paramą ekspedicijoms. Esą, jei ir skiriama lėšų, per metus sutvarkomos kelios kapinės. „Kitos dešimtys, esančios šalia tvarkomų ir tolimuose rajonuose, negrįžtamai nyksta. Taigi dabartinės ekspedicijos – laikina priemonė, neužtikrinanti ilgalaikio Sibire esančių kapinių išsaugojimo. Tokia situacija suponuoja labai aiškų ir konkretų uždavinį mums visiems – ryžtis ir priimti sprendimą, kuris labai aiškiai reglamentuotų Sibire likusių tremtinių ir buvusių politinių kalinių kapų priežiūros klausimą. Ryžkimės jau dabar“, – paragino R. Driaučiūnaitė akcentuodama, kad tai ypač svarbu ateities kartoms.

Devintus metus vykstančio projekto „Misija Sibiras“ 2013 metų ekspedicijos dalyvis M. Kasperavičius svarstė: „Rodos, natūralu, jog skaudžius gyvenimo etapus mums kartais norisi tiesiog pamiršti, nustumti juos į užmarštį ir likti tik su šalies istorinėmis pergalėmis. O juk būtent sunkiausiuose Lietuvos tarpsniuose ir glūdi milžiniško ryžto, užsispyrimo, nepasidavimo pavyzdžiai ir patirtis, galinti daug ko išmokyti jaunesniąsias kartas, tačiau dažnai apie tai net nesusimąstoma“. Jo pastebėjimu, intensyvūs darbai 2013 metais apleistose lietuvių tremtinių kapinaitėse Tiumenėje dar kartą priminė, kad istorija yra trapi, ir reikia pastangų ją išsaugoti. „Nuvykti iki tų tremties vietų ir bent mažyte dalele geriau suprasti tą laikotarpį buvo neįkainojama galimybė“, – patirtimi dalinosi M. Kasperavičius.

Minėjimo metu Seimo nariai, patyrę sovietinę tremtį, perdavė Valstybės vėliavą ekspedicijų į tremties vietas dalyviams: bendrijos „Lemtis“ atstovams ir 2014 metų projekto „Misija Sibiras“ dalyviams. Ši ceremonija ateityje turėtų tapti minėjimo tradicija.

Likus minutei iki vidurdienio, kuomet Nepriklausomybės aikštėje prie Lietuvos Respublikos Seimo buvo iškelta Valstybės vėliava, tylos minute pagerbtos okupacijos aukos. Seimo pirmininkė L. Graužinienė čia susirinkusiesiems sakė, kad Lietuvos istorija ne tik turtinga kovų ir pergalių, ji persmelkta skausmo ir praradimų. „1941 metų birželio 14-ąją Maskvos įsakymu visame Pabaltijyje – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – vienu metu prasidėjo masiniai areštai ir žmonių deportavimas į Sibirą. (...) Auštantį birželio 14-osios rytą pažadinti žmonės nesuprato, kas įvyko. Jie nespėjo paklausti – kodėl. Daugelis nepasiėmė daiktų, nes neįsivaizdavo, kad išveža visam gyvenimui. Tą dieną pravirko tūkstančiai motinų ir vaikų, tūkstančiai tėvų buvo visam laikui atskirti nuo šeimų. Daug ištremtų žmonių mirė baisiose kančiose nuo bado, ligų ir šalčio. Ir tik dalis po daugelio metų sugrįžo į Lietuvą. Lietuva visada savo širdyje nešios gedulą dėl žuvusiųjų ir nužudytųjų, ištremtųjų ir negrįžusiųjų. Dešimtmečiais buvo bandoma perrašyti istoriją, tačiau ji gyva“, – sakė Seimo pirmininkė, pabrėždama, kad mūsų visų Tikėjimas ir Viltis iškovoti laisvę buvo stipresni už prievartą, už mirtį.

Paskui vyko genocido ir sovietmečio aukų represijų minėjimas. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė genocido ir sovietmečio aukų represijų paminėjime pasakė kalbą, kurioje teigė, kad Birželio 14-oji kiekvienais metais mūsų tautai reiškia ir skausmą, ir viltį. „Prisimename Lietuvos žmones naikinusias sovietmečio represijas, tačiau kartu viliamės daugiau niekada neprarasti laisvės. Tikimės, kad šiandieniniame pasaulyje ji išliks kaip svarbiausia ir neginčijama vertybė, – sakė valstybės vadovė. – Vis dėlto istorija linkusi kartotis. Jeigu manome, jog okupacija ir ginklų žvanginimas yra praėjusį amžių menančios sąvokos, šių metų įvykiai Ukrainoje mums primena, kad laisvė nėra duotybė, kad vis dar yra jėgų, trokštančių užvaldyti, sugriauti, sumenkinti“. Pasak Prezidentės, šiandien laisvės kaina įgyja dar didesnę vertę, o žodžiai „branginkime laisvę“ kiekvieno iš mūsų širdyje turi suskambėti naujai – kaip asmeninė pareiga, kaip atsakomybė prieš tuos, kurie žuvo pasipriešinimo kovose, kurie aukojo savo gyvybę ir gynė Lietuvą. Šalies vadovė pabrėžė, kad kol į misijas Sibire veršis jaunimas, kol moksleivių piešiniuose bus ryški atminties tema, kol saugosime savo kalbą ir kultūrą, tol būsime atsparūs bandymams mus nutautinti, išgąsdinti ir supriešinti.

Nuo 1941 metų birželio 14 dieną prasidėjusių masinių Lietuvos gyventojų trėmimų į Sibirą iš Lietuvos išvežta daugiau kaip 280 tūkstančių mūsų šalies gyventojų. Istorinių šaltinių teigimu, bolševikai iš Lietuvos buvo suplanavę išvežti daugiau kaip 700 tūkstančių žmonių.

© 2014 „XXI amžius“