2014 m. birželio 20 d.    
Nr. 25
(2096)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Kristus – atsinaujinimo ir vilties šaltinis Europai

Mindaugas BUIKA

Europos Katalikų ir Stačiatikių
Bažnyčių forumo Minske dalyviai

Krikščionių forumo temos

Pastarojo meto socialinių ir moralinių iššūkių akivaizdoje vis dažniau kalbama apie Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių strateginio aljanso svarbą, nes jos abi susiduria su šiuolaikinio pasaulio problemomis ir gerai suvokia pajėgų vienijimo jų sprendimui svarbą. Tai svarbu, kai kalbama apie sunkią krikščionių padėtį, diskriminavimą ir persekiojimą tose šalyse, kuriose jie yra mažuma, pavyzdžiui, Artimųjų Rytų regione, su jame plintančiu islamistiniu radikalizmu ir fundamentalizmu. Tai ne mažiau svarbu, kai kalbama apie stiprėjantį priešiškumą krikščionybei labai sekuliarizuotame Vakarų pasaulyje, kur stiprėja vertybinis reliatyvizmas ir materializmas bei menkėja pagarba tikėjimui, ar tai būtų politinė veikla, ar šeimos gyvenimas. Pastarąjį dešimtmetį, pradedant popiežiaus Benedikto XVI pontifikatu, iškilo naujos iniciatyvos dėl abiejų seseriškų Bažnyčių atstovų susitikimų ir pasitarimų rengimo nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu, siekiant, kad katalikai ir stačiatikiai pabrėžtų savo visišką sutarimą krikščioniškos etikos vertybių srityje. Kaip tik tokia iniciatyva galima laikyti plataus dėmesio susilaukusį Europos stačiatikių ir katalikų forumą, kurio susitikimus kas dveji metai organizuoja Europos katalikų vyskupų konferencijų taryba (CCEE) kartu su Konstantinopolio ekumeniniu patriarchatu, kuris tai koordinuoja kartu su žemyno nacionalinėmis Stačiatikių Bažnyčiomis. Idėja labai aiški: Europa tiek politinėje, tiek bažnytinėje srityje turi išmokti darniai kvėpuoti abiem Vakarų ir Rytų „plaučiais“, nes tai – geros visuomeninės sveikatos pažangos ir taikos pagrindas.


Mažoje Ostijoje – didžiulė meilė

Kun. Vytenis Vaškelis

Gerai, kai bendraudami su Dievu sau priskiriame mažumą, o Jam – visagališkumą, nes tada tolydžio aplaužomi mūsų nelemtos puikybės sparnai, ir mumyse labiau „įrūgsta“ dorybingo nuolankumo „tešla“, iš kurios Jis savo nuožiūra mus taip „minko“, kad taptume Jo gerumo šedevru – nuo amžių numatyto kūrybingiausio plano dalyviais... Dabar Viešpats Tėvas trokšta pasinaudoti mūsų augančio tikėjimo „kvailumu“ (plg. 1 Kor 1, 21) ir per savo sekėjus atidengia pasauliui Eucharistijos paslapties šydą – tik tikėjimo akimis yra regimas nuolat esantis Ostijoje Jėzus, kuris kiekvienų šv. Mišių šventimo metu savuosius maitina dievišku Žodžiu ir prasmingiausio gyvenimo Duona.  

2014 metų pradžioje popiežius Praciškus bendrosios audiencijos metu kalbėjo: „Reikia visada atsiminti, kad Eucharistija – ne mūsų atliekamas veiksmas... Eucharistija – Jėzaus veiksmas! Kristus atlieka tai, kas vyksta prie altoriaus. Kristus yra Viešpats. Kristaus dovana susidabartina ir Jis patraukia mus prie savęs, maitina savo žodžiu ir savo gyvybe. Iš Eucharistijos teka ir joje įgauna formą Bažnyčios tapatybė ir misija. Apeigos gali būti nepriekaištingos ir išoriškai labai gražios, bet jei jos nevestų į susitikimą su Jėzumi, jos nebūtų maistas mūsų širdžiai ir mūsų gyvenimui. Per Eucharistiją Jėzus nori įeiti į mūsų gyvenimą ir jį pripildyti savo malonės, kad kiekviena bendruomenė gyventų suderinamai su liturgija, kad būtų darna tarp to, kas švenčiama, ir to, kaip gyvenama“.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija