Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Kristus – atsinaujinimo ir vilties šaltinis Europai

Mindaugas BUIKA

Europos Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių forumo Minske dalyviai

Krikščionių forumo temos

Pastarojo meto socialinių ir moralinių iššūkių akivaizdoje vis dažniau kalbama apie Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių strateginio aljanso svarbą, nes jos abi susiduria su šiuolaikinio pasaulio problemomis ir gerai suvokia pajėgų vienijimo jų sprendimui svarbą. Tai svarbu, kai kalbama apie sunkią krikščionių padėtį, diskriminavimą ir persekiojimą tose šalyse, kuriose jie yra mažuma, pavyzdžiui, Artimųjų Rytų regione, su jame plintančiu islamistiniu radikalizmu ir fundamentalizmu. Tai ne mažiau svarbu, kai kalbama apie stiprėjantį priešiškumą krikščionybei labai sekuliarizuotame Vakarų pasaulyje, kur stiprėja vertybinis reliatyvizmas ir materializmas bei menkėja pagarba tikėjimui, ar tai būtų politinė veikla, ar šeimos gyvenimas. Pastarąjį dešimtmetį, pradedant popiežiaus Benedikto XVI pontifikatu, iškilo naujos iniciatyvos dėl abiejų seseriškų Bažnyčių atstovų susitikimų ir pasitarimų rengimo nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu, siekiant, kad katalikai ir stačiatikiai pabrėžtų savo visišką sutarimą krikščioniškos etikos vertybių srityje. Kaip tik tokia iniciatyva galima laikyti plataus dėmesio susilaukusį Europos stačiatikių ir katalikų forumą, kurio susitikimus kas dveji metai organizuoja Europos katalikų vyskupų konferencijų taryba (CCEE) kartu su Konstantinopolio ekumeniniu patriarchatu, kuris tai koordinuoja kartu su žemyno nacionalinėmis Stačiatikių Bažnyčiomis. Idėja labai aiški: Europa tiek politinėje, tiek bažnytinėje srityje turi išmokti darniai kvėpuoti abiem Vakarų ir Rytų „plaučiais“, nes tai – geros visuomeninės sveikatos pažangos ir taikos pagrindas.

Minėto forumo susitikimus pakaitomis rengiant katalikų ar stačiatikių daugumos šalyse, pirmasis jų 2008 metų gruodį vyko Trento mieste Italijoje, o jame buvo nagrinėta tema „Šeima – žmonijos gėris“. Antrasis susitikimas buvo 2010 metų spalį surengtas Graikijai priklausančioje Rodo saloje ir jame svarstyta tema „Bažnyčios ir valstybės santykiai“. Trečiasis susitikimas 2012 metų birželį vyko Portugalijos sostinėje Lisabonoje. Jame buvo susitelkta į temos „Ekonominė krizė ir skurdas“ svarstymą. Ketvirtasis Europos stačiatikių ir katalikų forumo susitikimas, kuriame priimta deklaracija bus išsamiau aptariama šiame rašinyje, įvyko visiškai neseniai, birželio 2–6 dienomis, kaimyninės Baltarusijos sostinėje Minske, ir čia buvo nagrinėjama tema „Religija ir kultūrinė įvairovė: iššūkiai krikščioniškoms Bažnyčioms Europoje“. Forumo, kuriam dabar vadovauja CCEE pirmininkas Budapešto (Vengrija) arkivyskupas kardinolas Peteris Erdas ir Sasimos (Konstantinopolio patriarchatas) metropolitas Genadijus, susitikimuose nėra nagrinėjami krikščionių vienybės siekiams svarbūs teologinės doktrinos klausimai, todėl jie negali būti pakaitalas ar alternatyva ekumeniniam bendradarbiavimui nuo 1980 metų veikiančiai tarptautinei Jungtinei stačiatikių ir katalikų teologinio dialogo komisijai.

Kita vertus, Europos stačiatikių ir katalikų forumo susitelkimas į praktinei pastoracijai aktualias socialines bei etines problemas yra aktualus ne tik bažnytiniams, bet ir platiesiems visuomeninio veikimo sluoksniams, ypač atsakingai politinės vadovybės terpei, į kurią pirmiausia ir kreipiasi žemyno Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių hierarchai tuose susitikimuose priimtais pareiškimais, pabrėždami savo pritarimą bendrojo gėrio siekiui sprendžiant įvairias gyvenimiškas problemas.

Gausus ekumeninis atstovavimas

Į ketvirtąjį Minske vykusį Forumo susitikimą buvo pakvietęs Baltarusijos stačiatikių patriarchalinis egzarchas Minsko ir Slucko metropolitas Pavlas, tačiau svarbų indėlį rengiant šį susitikimą įnešė ir Baltarusijos katalikų vyskupų konferencija, ypač Minsko ir Mohiliovo arkivyskupas Tadeušas Kondrusievičius. Kiekvienoje – stačiatikių ir katalikų – delegacijoje buvo nemažai tų pačių šalių atstovų. Tai dar labiau patvirtina ekumeninį sutarimą ir norą bendradarbiauti ir nacionaliniu lygmeniu. Metropolito Genadijaus vadovautoje stačiatikių delegacijoje Minsko susitikime dalyvavo vyskupai iš Rusijos, Serbijos, Rumunijos, Gruzijos, Kipro, Slovakijos, Vokietijos, Italijos. Kardinolo P. Erdo vadovautoje katalikų delegacijoje buvo ganytojai iš Bosnijos, Portugalijos, Rusijos, Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Švedijos, Belgijos, Lenkijos, Airijos, Vokietijos. Taigi stačiatikiams ir katalikams iš daugiau nei dvidešimties Europos šalių – didžiosios kontinento dalies – atstovavo 35 hierarchai. Minsko susitikime buvo dar vienas kardinolas, Bosnijos ir Hercegovinos sostinės Sarajevo arkivyskupas Vinkas Puljičius. Forumą telegramomis pasveikino ką tik iš istorinio susitikimo Šventojoje Žemėje sugrįžę popiežius Pranciškus ir Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus, o Maskvos patriarcho Kirilo, kurio bažnytiniam valdymui priklauso Baltarusijos Stačiatikių Bažnyčia, sveikinimą perskaitė jo padėjėjas metropolitas Ilarionas.

Minsko susitikimą sveikino ir jo dalyviams priėmimą surengė Vatikano apaštalinis nuncijus Baltarusijoje arkivyskupas Klaudijus Gudžerotis, kuris buvo pakvietęs ir kitų šalių diplomatijos atstovus. Tai svarbu pabrėžti, kadangi toje daugeliui užmirštoje ir nuo likusios Europos izoliuotoje šalyje užsienio bažnytiniams hierarchams buvo svarbu tiesiogiai susipažinti su politinio ir religinio gyvenimo sąveika Baltarusijoje, akcentuojant tikybos laisvės svarbą. Ne veltui popiežius Pranciškus, telegramoje sveikindamas brolius katalikų ir stačiatikių vyskupus ir linkėdamas jiems stiprinti draugystės ir bendrystės saitus, pabrėžė religijos laisvės aktualumą. Šventasis Tėvas išreiškė įsitikinimą, kad religijos laisvė Europoje bus ginama visais aspektais ir kad krikščionys visada su švelnumu, pagarba ir sąžiningai galės liudyti juose esančią viltį. Savo rezidencijoje surengęs priėmimą forumo dalyviams, Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka patvirtino, kad šalies valdžia stengiasi garantuoti religijos laisvę ir santarvę visų tikybų išpažinėjams. Pabrėždamas, jog stačiatikybė ir katalikybė visoje istorijoje turėjo vyraujantį vaidmenį baltarusių mentalitetui ir nacionaliniam charakteriui, jis sakė, kad ir šiandien krikščionių tikėjimas yra neatskiriamas dėmuo daugumos šalies piliečių pasaulėžiūroje ir dvasiniame gyvenime. Patvirtinęs, jog sekuliarizuotoje Europos visuomenėje vykstančios moralinės deformacijos juntamos ir Baltarusijoje „piktnaudžiaujant alkoholiu, esant priklausomybei nuo narkotikų bei socialinei atskirčiai“, A. Lukašenka aiškino, kad daugelio šių problemų sprendimo jis neįsivaizduoja be aktyvaus ir solidaraus Stačiatikių ir Katalikų Bažnyčių dalyvavimo. „Šiandien mes turime būti vieningi labiau nei bet kada dėl tos žalos, kuri padaryta mūsų gyvenimo pagrindui, krikščioniškoms vertybėms, – kalbėjo Baltarusijos valstybės vadovas. – Todėl mes turime daryti kas įmanoma, kad išsaugotume krikščioniškas vertybes, nes, jei jas prarasime, tai prarasime viską“.

Dvasinė negalia ir jos gydymas

Minsko susitikimo dalyvių išsakytas mintis (pasisakė beveik visi atvykę Bažnyčių hierarchai ir svečiai, o pagrindinius pranešimus darė Forumo pirmininkai metropolitas Genadijus ir kardinolas P. Erdas) apibendrintai atspindi renginio pabaigoje paskelbta devynių punktų deklaracija. Dokumento pradžioje pabrėžiama, kad Baltarusijos sostinėje vykusiam susitikimui parinkta tema „Religija ir kultūrinė įvairovė: iššūkiai krikščioniškoms Bažnyčioms Europoje“ buvo neatsitiktinė, kadangi žemyno tikinčiųjų bendruomenės prašė ganytojų ją aptarti ir paskelbti vertinimus dėl dabar vykstančių sparčių prieštaringų kultūrinių ir moralei įtakos turinčių pokyčių su poliarizuojančiomis pasekmėmis. Nurodydami pastaruosius du dešimtmečius visą pasaulį apėmusį globalizacijos ir sekuliarizacijos procesą, skaudžiai palietusį ypač dorovės sritį, katalikų ir stačiatikių vyskupai pripažįsta, kad jiems didelį nerimą kelia tas faktas, jog susvetimėjimas tarp Europos visuomenės ir jos civilizacijos krikščioniškų šaknų vis spartėja. Tačiau ir tokioje situacijoje su džiaugsmu ir viltimi įgyvendinama Bažnyčios išganomoji misija nesikeičia. Pastaruoju metu daugelio europiečių išgyventa ekonominė krizė ir kultūrinis nuosmukis atnešė didelių vidinių kančių, netgi sumaišties suvokiant gyvenimo prasmę, o atsimetimas nuo krikščioniškojo tikėjimo ir moralės principų sukėlė dvasinės tuštumos pojūtį, atvedusį į neviltį ir nihilizmą, konstatuojama Minsko susitikimo dokumente. Bažnyčios iš tokios padėties ragina gelbėtis grįžtant prie amžinųjų vertybių, kurių šaltinis yra Kristus ir Jo skelbiama geroji naujiena. Likdamos ištikimos savo evangelizacinėms pastangoms Bažnyčios įsitikinusios, kad ir šiuolaikinis pasaulis gali ir turi būti keičiamas malda, Dievo šlovinimu ir krikščionišku liudijimu.

Tai svarbu sekuliarizuotai Europai gydantis iš ją ištikusios dvasinės negalios, Europai, kurioje niekas negali paneigti tos tiesos, kad krikščioniškasis tikėjimas visada buvo pagrindinė žemyno kultūros ir moralinių nuostatų versmė. „Per šimtmečius tiek mūsų kontinento Rytuose, tiek ir Vakaruose, nepaprastas kultūros pasiekimų turtas buvo sukurtas krikščioniškojo tikėjimo dėka, – rašoma Europos stačiatikių ir katalikų vyskupų deklaracijoje. – Iš tikrųjų tikėjimas pagimdė kultūrą, o kultūros pasiekimai buvo vertinami tikėjimo patirtimi“. Todėl ir šiandien privalu gerbti tą Europos krikščioniškąjį paveldą, kuris formavo Europos pasaulėžiūrą ir žemyno tautoms davė moralės principus. Tokiai pažangai didelę įtaką darė tiek krikščioniškoji antropologija, tiek ir kiekvieno žmogaus prigimčiai būdingas religinis įkvėpimas, pasireiškęs kaip kultūros kūrimo ištakų visų istorinių kontekstų įvairovė. Negalima paneigti proto ir išminties vaidmens tame kultūros vystymosi procese, tačiau „pripažinimas Dievo, kaip visa ko Kūrėjo, nepaneigia žmogaus proto, bet jį dar labiau priartina prie Tiesos“, – aiškina ganytojai. Juk apreikšdamas save, kaip pirmapradę ir amžinąją išmintį, Dievas kartu patvirtino į Jį įtikėjusio individo žmogiškąjį intelektą. Todėl galima pripažinti, kad didžiausias krikščionybės indėlis į žmonijos istoriją vyksta būtent tikėjimo ir proto sąjungoje. Toje vienybėje ir buvo sukurta žmogiškojo orumo vizija, kaip ir asmens poreikis laisvei, solidarumui, jo atvirumas savosios egzistencijos slėpinių supratimui. „Mes patvirtiname, kad krikščioniškasis tikėjimas skatina, o ne suvaržo žmogaus laisvės ir laimės siekius“, – nurodo stačiatikių ir katalikų vyskupai baigiamajame Minsko susitikimo dokumente.

Iškreipto individualizmo pavojai

Žinoma, tas faktas, kad Kristaus, kaip įsikūnijusio Dievo Žodžio, mokymas nėra žmogiškųjų kultūrų produktas, meta tam tikrą iššūkį žmonijos istorijai ir kultūrai. Kita vertus, krikščioniškosios Bažnyčios moko ir liudija, kad Kristaus atėjimas yra mūsų tautų kultūrų įvykis, nes „Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16), – aiškina kontinento ganytojai savo pareiškime. Todėl jie daro išvadą, kad Kristaus išpažinimas nepaneigia žmonijoje egzistuojančios kultūrų įvairovės, bet ji dar labiau praturtina ir palaiko tuos tiesos ir gėrio elementus, kurie glūdi tautinėse kultūrose. Iš pat pradžių Bažnyčia buvo kultūriškai pliuralistinė ir net pirmieji Kristaus mokiniai kalbėjo labai skirtingomis (aramėjų, graikų) kalbomis, todėl ir dabar tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčia nesibijo kultūrinės įvairovės ir skelbia Kristaus evangeliją su visais jos bruožais, pripažindama kalbų įvairovę. Tam reikalinga viena svarbi sąlyga – religijos išpažinimo ir viešo praktikavimo laisvė, kuri „grindžiama ne subjektyvia individo ar grupės žmonių nuomone, bet kiekvieno asmens orumo antgamtinės prigimties suvokimu“, – teigiama Europos stačiatikių ir katalikų vyskupų deklaracijoje. Joje pabrėžiama, kad su religijos laisve nieko bendro neturi tie valstybiniai įstatymai, kurie pagal neteisingai suprastos tolerancijos prielaidą skatina religinį abejingumą, reliatyvizmą ar sinkretizmą, nes taip menkinamas pats tapataus tikėjimo išpažinimas, ir jis nustumiamas į privačią sritį. Religijos laisvę ginančios krikščioniškosios Bažnyčios yra pasirengusios vesti ekumeninį dialogą, tuo pat metu atmesdamos prozelitizmą ir fundamentalizmo kraštutinumus. Tačiau jos atsisako daryti liberalias nuolaidas amžinosiomis vertybėmis grindžiamiems etikos principams, nes tai prieštarautų žmogiškajai prigimčiai ir vestų į moralinį palaidumą.

Stačiatikių ir katalikų ganytojai pažymi, kad dabartinis atotrūkis tarp krikščioniškųjų nuostatų ir įsivyravusio mentaliteto daro rimtą neigiamą poveikį visam kontinento visuomenės gyvenimui, įskaitant Europos institucijas. Šiandien daugeliui europiečių nebeturint tvirtos atramos savo moralinės elgsenos formavimui, išnyksta gėrio ir blogio skirtumo suvokimas, ir gyvenime pradedama savavališkai vadovautis egoistinio „aš“ poreikiais. Toks perdėtas individualizmas menkina atsakomybę ir solidarumą kitų atžvilgiu, skatina vadovautis tik savais instinktais ir įgeidžiais ir veda į pavojingą moralinį reliatyvizmą. Bažnyčios moko, kad moralės principus Kūrėjas įrašė į kiekvieno žmogaus širdį, o dabar postmodernistiniame kontekste moralu tampa viskas, ką individas nusprendžia esant jam naudinga. Taip žmogus save izoliuoja nuo amžinųjų gėrio ir blogio kategorijų, bandydamas pateisinti netgi patį didžiausią nusikaltimą su fatališkomis pasekmėmis bendruomenei. Perspėdami dėl tokio individualistinio išsigimimo, stačiatikių ir katalikų vyskupai kviečia europiečius pripažinti, kad raktas į laisvę yra pripažinimas, jog priklausome Dievui, todėl negalime taip elgtis, tarsi būtume patys save sukūrę. Toks supratimas jokiu būdu nesumažina žmogaus kūrybinio potencialo, kadangi nėra jokio prieštaravimo tarp krikščioniškų principų ir bendražmogiškų vertybių. Juk savuoju įsikūnijimu „Dievas pats save pažemino iki mūsų žmogiškumo ne tam, kad paneigtų jo galimybes, bet kad išgydytų jo ligotumą ir iškeltų mūsų žmogiškumą iki tobulumo“, – teigiama Minsko susitikimo dokumente. Jo pabaigoje reiškiamas tvirtas įsitikinimas, kad kaip anksčiau, taip ir dabar tikėjimas ir moralė, kultūra ir moralė turi žengti kartu, nes tik dėl tokios sąveikos, kaip patvirtina Europos istorija, gali būti pasiekta didžiausia pažanga ypač žmogaus teisių ir silpniausiųjų globos srityse.

„Kaip krikščionių ganytojai mes norime toliau skelbti mūsų moralinio mokymo gėrį savo tikintiesiems, o kaip piliečiai – pristatyti jį mūsų vyriausybėms ir Europos Sąjungos institucijoms, – tvirtinama žemyno stačiatikių ir katalikų vyskupų pareiškime. – Esame įsitikinę, kad kontinento krikščionių bendruomenės pajėgios veikti kaip liudytojos to, kas yra gėris visiems, nes tam jos randa įkvėpimą Kristaus evangelijoje“. Ganytojai pabrėžia, kad Kristuje randamas įkvėpimo šaltinis visam atsinaujinimui ir gilus atsakomybės pojūtis už tai, kas dabar vyksta Europoje ir pasaulyje.

© 2014 „XXI amžius“