|
TIE-SOS Dalius Stancikas Kažin
ar kas nors tikėjosi kitokio Konstitucinio teismo sprendimo dėl Seimo narės Neringos
Venckienės. Yra toks vienas viešai kalbantis pranašas buvęs Konstitucinio teismo
teisėjas Vytautas Sinkevičius, kuris per žiniasklaidą iš anksto paskelbia būsimas
šio teismo išvadas, netgi tuomet, kai dar byla nepradėta. Todėl kas gali paneigti,
kad svarbiausi Konstitucinio teismo sprendimai yra priimami ne šiame pastate,
o kokiame nors elitiniame politikų ir teisininkų būrelyje? Taigi V. Sinkevičius
dar iki Seimo kreipimosi į Konstitucinį teismą jau paskelbė, kad galima nuteisti
N. Venckienę už akių, ir tai bus teisinga. Būtent šiuo aspektu ir tebuvo įdomus
Konstitucinio teismo sprendimas, nes kitu požiūriu su viskuo tektų sutikti jei
Seimo narys be rimtos priežasties nesilanko posėdžiuose, nedalyvauja visavertiškai
Seimo darbe, jis iš tiesų deramai neatlieka Seimo nario pareigų ir turėtų netekti
mandato. Žinoma, yra valstybių, kur išrinkti parlamentarai netenka mandato tik
įvykdę itin baisų nusikaltimą (t.y. ne nelankomumo atvejais), nes ten vyrauja
labai aiški samprata, kad valstybės tikroji valdžia ne politikai, teisininkai
ar prezidentai, o piliečiai, todėl ir ypač gerbiama tik jų vienų teisė suteikti
ar atimti kažkam mandatą. Ir visgi, Konstitucinio Teismo logika, kad piliečiai,
išrinkdami savo atstovą, su juo sieja ir viltis, kad jis rimtai dirbs jų labui,
man atrodo įtikinama ir pakankamai teisinga. Tačiau N. Venckienės atžvilgiu yra
vienas bet... Tiek šią apkaltą inicijavę konservatoriai
(neoficialiai) ar liberalai (oficialiai), tiek Konstitucinio teismo teisėjai puikiai
supranta, kad N. Venckienė ne dėl tingėjimo ar kitų vien nuo jos pačios priklausančių
priežasčių visavertiškai nedalyvauja Seimo darbe: taip pat visavertiškai ji nebūtų
galėjusi dalyvauti, jei nebūtų išvykusi dėl iškeltų menkaverčių šešių bylų ji
būtų užtampyta po prokuratūras ir teismus, tad kažin ar daugiau laiko jai būtų
palikta lankyti plenarinius Seimo posėdžius. Įstatymai leidžia Seimo nariui nelankyti
posėdžių dėl svarbios priežasties, taigi esminis klausimas šioje apkaltos byloje
yra toks: ar bėgimas nuo politinio persekiojimo (o būtent taip savo pasitraukimą
įvardija N. Venckienė) yra svarbi priežastis neateiti į parlamentarų susibūrimus?
Deja, atsakymo į šį klausimą neišgirsime, nes Konstitucinio teismo teisėjai paprasčiausiai
nuteisė ją už akių kaip ir siūlė buvęs teisėjas V. Sinkevičius. Suprantu, kad
dalis skaitytojų ar Seimo narių, su pasimėgavimu priimantys Lietuvos ryto spausdinamas
sąmokslo teorijas apie kažkokius kitus menamus baisius N. Venckienės nusikaltimus,
kuriuos, mano spėjimu, į žiniasklaidą anonimiškai lašina kažkas iš prokuratūros
ar kitų teisinių sluoksnių, yra įsitikinę, kad N. Venckienė pabėgo būtent dėl
šių, dar neatskleistų nusikaltimų, tačiau šių neįrodytų gandų nagrinėti niekaip
negalime dėl vienos paprastos priežasties: prokuratūra nė vieno šio gando oficialiai
nepatvirtino turiu mintyse oficialius Generalinės prokuratūros raštus Seimo
nariams ir žurnalistams, kad nėra jokių iškeltų bylų ar pareikštų įtarimų dėl
galimo N. Venckienės žudynių organizavimo ar skatinimo. Yra ir kitas šiuo atžvilgiu
įdomus faktas: tie Seimo nariai, kurie viešai ar neviešai kartoja tuos jau minėtus
gandus, balsuoja taip, kad tie gandai nebūtų niekaip paneigti ar patvirtinti:
jie spaudė mygtukus prieš Seimo Drąsos kelio frakcijos siūlymą paraginti generalinį
prokurorą pradėti N. Venckienės ekstradicijos (grąžinimo į Lietuvą) procesą. Kodėl?
Kodėl prokuratūra ir politikai mielai skleidžia baisius gandus, bet nieko nedaro,
kad didžiausia (pagal juos) šios tragedijos kaltininkė sulauktų deramos bausmės?
Matau vienintelį logišką atsakymą: politinis ir teisinis elitas bijo kitos valstybės,
šiuo atveju JAV teisėsaugos įsikišimo į šią bylą, todėl ir stengiasi šią, tragiškiausią
XXI amžiaus Lietuvos bylą pabaigti gandų raizgalynės, o ne argumentuotų įrodymų
pavidalu. Todėl ir praėjus metams po N. Venckienės pasitraukimo niekas negali
faktais patvirtinti, kad ji bėgo nuo teisėsaugos, o ne nuo politinio persekiojimo.
Todėl ir praėjus dvejiems metams po gegužės 17 d. šturmo Garliavoje ir jau net
nepamenu, kiek laiko nuo žudynių, vis dar nėra logiško atsako, kodėl reikėjo,
kaip įtariama, D. Kedžiui žudyti teisėją J. Furmonavičių, jei nebuvo jokios pedofilijos,
jei visa tai paties D. Kedžio išgalvota, kaip teigia teisėjas Audrius Cininas?
Ar kriminalistai per savo praktiką dar turėjo tokių keistų ir taip pagrindinės
(pedofilijos) bylos ištyrimui sutrukdžiusių mirčių kaip A. Ūso ir D. Kedžio? Kodėl
A. Ūsui išteisinti nuo kaltinimų pedofilija buvo pasirinktas dar Lietuvos teisinėje
praktikoje neregėtas būdas už akių, kai du pagrindiniai bylos veikėjai negali
liudyti, nes negyvi, o vienintelė gyva liudininkė mergaitė neapklausiama,
nes nepilnametė? Kam nepriekaištingos reputacijos ir sveiko proto teisėjai reikėjo
griauti savo gyvenimą, rizikuoti savo sūnumi, broliu dėl, kaip mums bandoma įbrukti,
nesveikų ambicijų pažeminti brolio sugyventinę? Kam reikia naktimis rašyti šimtus
raštų į įvairias institucijas ir kurstyti brolį linčo teismui? Kam nepriekaištingos
reputacijos, tarptautinio masto profesorei L. Bloznelytei reikėjo sukurti melagingą
liudijimą (taip mums teigiama) apie keistuosius savo pacientus: A. Ūsą, L. Stankūnaitę
ir dvi mergaites? Kodėl teisėjui A. Cininui visiškai neįdomu, kad kai kur liudininkė
L. Stankūnaitė faktus beria kaip žirnius, o kai kur suserga visiška amnezija:
pamiršta, kur uždirbdavo didelius pinigus savo pragyvenimui ir su kuo kartu nuomojosi
butą, už kurį apmokėdavo A. Ūsas? Kodėl parlamentarams taip ir nebuvo parodyta
policijos filmuota medžiaga apie mergaitės perdavimą, taip paneigiant gandus,
kad prieš ją naudota prievarta (priminsiu teismo sprendimą: mergaitę perduoti
be prievartos)? Kas iš valdininkų sumąstė, kad Garliavos Klonio gatvėje žlunga
valstybė ir be prezidentės, premjero žinios (taip mums teigia) pasiuntė šimtus
policininkų gelbėti valstybę? Kam reikėjo daužyti pargriautus žmones per galvą,
į tarpukojį, plėšyti trispalves, o po to aiškinti, jog viskas teisėta ir teisinga
(rinkimų debatų metu dėl perteklinės jėgos Garliavoje naudojimo kritikavo net
prezidentė, tiesa, dėl to vėliau nepajudinusi nė piršto)?
Ar kas nors tiki, kad šturmo Garliavoje metu paklusnusis vidaus reikalų ministras
nekėlė ragelio griežtajai prezidentei ir reikliajam premjerui skambinant ir nieko
jam už tai nebuvo? Kam iki šiol tampomi po teismus tie Klonio gatvėje nukentėję
žmonės, kurių vienintelė reali kaltė neabejingumas kito nelaimei? Taip, visi
šie klausimai yra neatsiejami nuo N. Venckienės apkaltos bylos, nes, tik atsakius
į juos, galima atsakyti į esminį klausimą: ar N. Venckienė nesilanko Seime slėpdamasi
nuo politinio persekiojimo, ar dėl kitų priežasčių pasitraukė iš gimtųjų namų?
Kodėl generalinis prokuroras prašė Seimo atimti iš parlamentarės N. Venckienės
neliečiamybę dėl jos padarytų šešių nusikaltimų, tačiau nieko nedaro, kad ją susigrąžintų
iš užsienio? Kodėl Konstitucinis teismas pusmetį tiria tokią paprastą bylą ir
skelbia nuosprendį (lyg pagal kokį Prezidentės užsakymą) iškart po prezidento
rinkimų? Liberalų nekantri kritika dėl tokio delsimo suprantama
jie labai skubėjo šią apkaltą paversti rinkimų į Europos Parlamentą reklama
tai akivaizdžiai liudija jų klipai, kur jie neteisėtai naudojo N. Venckienės
nuotrauką. Suprantamas ir D. Grybauskaitės rėmėjų noras nukelti apkaltą po prezidento
rinkimų, nes 110 tūkst. Drąsos kelio rinkėjų galėjo būti lemiami įtemptoje kovoje.
Tačiau dabar, kai rinkimų favoritai aiškūs ir kai akivaizdu, kad Drąsos kelias
nebepavojingas kaip politinis konkurentas, politikų entuziazmas dėl N. Venckienės
apkaltos gerokai priblėso. Todėl ir sunkiau prognozuoti, ar atsiras dabar Seime
tie du trečdaliai parlamentarų, būtini N. Venckienės mandatui atimti? Gal ir atsiras,
nes, N. Venckienę išbraukus iš Seimo narių, bus galima tyliai numarinti visas
jai iškeltas bylas, o šią kraupią, žmogžudystėmis, pedofilija ir skausmu iš abiejų
pusių persunktą tragediją bei visišką teisėsaugos fiasco nuskandinti jau minėtuose
ganduose. Tačiau balsų Seime gali ir pritrūkti, nes šimtas tūkstančių Drąsos
kelio rinkėjų vis dar tebėra partijoms labai svarbūs, gal net lemiami po kitų
Seimo rinkimų sudarant valdančią koaliciją, tad kova dėl jų simpatijų tęsiasi.
Šie rinkėjai gal ir nusivylė tikra partija taip ir netapusiu Drąsos keliu ar
užsienin pasitraukusia N. Venckiene (spėju dėl sūnaus), tačiau dar nereiškia,
kad jie pakeitė savo nuomonę apie šią bylą ir susitaikė su nauja teisėsaugos praktika
šioje byloje visus teisti už akių. Klonio gatvės drama
per daug giliai supurtė visuomenę, kad ją būtų galima taip lengvai nuskandinti
užmarštyje ar žurnalistiniuose pletkuose. Kai žmonės apie Garliavos dramą kuria
filmus (apie Klonio gatvės gynėjus jau sukurti du dokumentiniai filmai), dainas
ir eiles, tapo paveikslus, kai jau dveji metai kiekvieno mėnesio 17 dieną prie
Prezidentūros nenuilstamai reikalaujama TIE-SOS, tai neišvengiamai tampa legenda,
prieš kurią politikų skaičiavimai, teisininkų vinguriavimai ar žurnalistų gandeliai
tampa bejėgiai. Bernardinai.lt ©
2014 XXI amžius |