Gimtinė:
žmonės
ir darbai

Tarp lietuvių

Marijampolės rusakalbiai moka lietuviškai

Jolanta RAČAITĖ

Marijampolės rusakalbių klubo „Mozaika“ vadovė Natalija Diomina Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

Ansamblis „Mozaika“ koncertuoja ne tik klubo, bet ir bendruose miesto renginiuose, kai tik yra pakviečiamas „Mozaikos“ klubo archyvo nuotrauka

Marijampolėje gyvenantys rusakalbiai yra susibūrę į klubą „Mozaika“, kuris gyvuoja antrą dešimtmetį, įkūrę sekmadieninę mokyklą, veikia ir rusų kultūros pažinimo būrelis. Rusai domisi ir Lietuvos kultūra, aktyviai dalyvauja miesto gyvenime. Klubo gyvavimo pradžia – 2000-ieji, o įkūrėja ir pirmoji vadovė – Zinaida Petručenija. Vėliau vadovavimą rusakalbių klubui perėmė (ir tai daro iki šiol) Natalija Diomina, rusų kalbos mokytoja, Moksleivių kūrybos centre veikiančio rusų kultūros pažinimo būrelio vadovė.

Integravosi, sukūrė mišrias šeimas

Nors Marijampolės gatvėse rusiškai kalbant nedažnai išgirstame, pasak N. Diominos, rusakalbių Sūduvos sostinėje nėra mažai. Daugelis jų integravosi, sukūrė mišrias šeimas ir laisvai kalba lietuviškai.

„Mozaikos“ renginiuose, stačiatikių cerkvėje vykstančiose šv. Mišiose dalyvauja gal apie 50 žmonių, tačiau tikrojo rusų tautybės žmonių skaičiaus tai neatspindi – jų yra gerokai daugiau. Kita vertus, sunku būtų suskaičiuoti, nes daugelis šeimų – mišrios. Istorijų, kaip Lietuvoje atsidūrė šios tautybės žmonės yra įvairių: vieni atvyko tarnauti buvusiame kariniame dalinyje ir atsivežė šeimas, yra rusaičių, ištekėjusių už lietuvių, kiti – iš tremties grįžo sukūrę mišrias šeimas, kai kas atvyko dirbti pagal paskyrimus dar sovietiniais laikais, prigijo, integravosi ir pasiliko... Beje, ir tarp vadinamųjų rusakalbių „Mozaikos“ klube yra kelių tautybių žmonių – baltarusių, ukrainiečių, rusų, vienas azerbaidžanietis...

Restauruotoje cerkvėje pamaldos vyksta reguliariai

„Ypač džiaugiamės, galėdami puoselėti stačiatikių tradicijas, – pasakoja N. Diomina. – Cerkvei, esančiai senosiose kapinėse, restauruoti Marijampolės savivaldybė skyrė lėšų. Į prieš kelis metus atnaujintus maldos namus dabar reguliariai atvažiuoja dvasininkas – tėvas Igor Rinkevič. Žmonės bent kartą per mėnesį renkasi pasimelsti, pabendrauti su batiuška. Yra įsikūrusi ir stačiatikių bendruomenė, kuriai vadovauja Lidija Kulikauskienė“.

Tradicines šventes švęsti buriasi ne tik tikintieji. Visi mozaikiečiai kartu su vaikais iš rusų kultūros pažinimo būrelio renkasi ir Šv. Kalėdų, ir Velykų progomis, vaikai būna parengę spektakliuką, koncertuoja suaugusiųjų ansamblis „Mozaika“, kuriam vadovauja Janina Burbienė. Repertuare – religinės giesmės, rusų liaudies ir šiuolaikinės dainos. Ansambliečiai pasipuošia puikiais tautiniais rūbais. „Rengėme projektą ir gavome lėšų drabužiams“, – sako klubo vadovė.

Dalyvauja miesto renginiuose

„Apskritai Marijampolės savivaldybės administracija mums neatsisako pagelbėti – jaučiame didžiulę paramą. Ir autobusą kelionėms padeda parūpinti, ir paremia, ir neužmiršta mūsų renginiuose apsilankyti. Visada jaučiame, kad mūsų neignoruoja, pripažįsta“, – bendradarbiavimu džiaugiasi N. Diomina. Pasak jos, klubo nariams patiko ekskursija į Lietuvos Seimą, kurią surengti padėjo marijampolietis Seimo narys Albinas Mitrulevičius.

Klubo žmonės stengiasi dalyvauti visuose miesto renginiuose, kuriuose jie gali būti reikalingi, įdomūs. Miesto dienose demonstruoja tradicinius rusų amatus, gamina tautinius suvenyrus. Renginiuose, vykstančiuose bibliotekoje ar kur kitur, skaito eiles, dainuoja (taip pat ir lietuviškai, mat „Mozaikos“ dainininkus sieja bendrystė su „Bočių“ ansambliu), mokyklose Europos dienų renginių metu pristato rusų kultūrą. Klubo nariai užmezgę draugiškus ryšius su Rusijos Federacijai priklausančios Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities Černiachovsko (Įsručio) miestu, dažnokai ten nuvyksta, būna kviečiami dalyvauti miesto šventėse. O kai šio miesto delegacija atvyksta į Marijampolę (kaip buvo ir visai neseniai, per Miesto dienas), padeda organizatoriams užimti svečius.

Neužmiršta savo tradicijų, bet ir gerbia šalį, kurioje gyvena

N. Diomina sako, kad, tvarkydama organizacinius „Mozaikos“ reikalus, nejuntanti šaltuko ar ignoravimo vien dėl to, kad mozaikiečiai yra kitataučiai, rusai. „Gal pozityvus požiūris susiklostė ir dėl to, jog visi kalbame lietuviškai, gerbiame lietuviškus papročius bei tradicijas, – mąsto pašnekovė. – Manau, kad mokėti kalbą ir gerbti šalį, kurioje gyveni, privaloma. Buvome suorganizavę lietuvių kalbos kursus – kas norėjo išmokti kalbėti, išmoko. Mes dainuojame ir lietuviškai, ir rusiškai, apskritai stengiamės integruotis į miesto gyvenimą, ir mums, atrodo, tai sekasi“. Kadangi daugelis jaunesniųjų šeimų – jau mišrios, vaikai namuose kalba lietuviškai, tad būrelis ar klubas praverčia ir tam, kad neužmirštų savo šaknų.

Mokosi tradicinių amatų

Vaikams svarbus ir dar vienas projektas. Rusų kultūros pažinimo būrelis pagal sutartį, sudarytą su Kauno M. Dobužinskio rusų kultūros centru, važiuoja mokytis tradicinių rusų liaudies amatų – gaminti suvenyrus iš molio, beržo tošies, aplanko muziejus. Neseniai ir vaikai, ir suaugusieji „Mozaikos“ nariai dalyvavo šeimų šventėje Kaune. Jauniausiems ekskursijos, renginiai taip patinka, kad tarp būrelio narių yra įsimaišę ir nieko bendro su rusų kilme neturinčių vaikų. Jie, iš draugų sužinoję apie galimybę mokytis gaminti suvenyrus, pakeliauti, atėjo, prigijo.

Stengiasi palaikyti vienas kitą

Daugeliui klubas reikalingas ir dėl to, kad žino, jog čia draugiškai pabendraus, sulauks palaikymo ar paramos, jeigu ištiks bėda. „Vienas žmogus nedaug gali padaryti, o susibūrę mes jau daug stipresni. Todėl ir reikalingas klubas, stačiatikių bendruomenė“, – sako N. Diomina. Bendruomenė, kuriai vadovauja L. Kulikauskienė, yra išvysčiusi pagalbos neįgaliems žmonėms veiklą. Vėlgi buvo rengiamas projektas, gauta šiek tiek lėšų iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tad dabar stengiamasi aplankyti tuos, kurie nevaikšto, atvežti jiems produktų.

Pažįsta abi kultūras

Pati Natalija į Marijampolę 1980-aisiais sako atvažiavusi iš Vilniaus. Jos tėvus ten nubloškė karo įvykiai, o Natalija jau gimė ir užaugo Lietuvos sostinėje. Persikėlusi į Marijampolę (mat vyras buvo karininkas), dirbo tuometinėje mokykloje-internate, „Šaltinio“ vidurinėje mokykloje bei kitose ugdymo įstaigose.

„Pažįstu ir rusų, ir lietuvių kultūrą, – pasidžiaugia pašnekovė. – Pastarąja pradėjau domėtis nuo lietuviškų pasakų, istorijos. Nors lankiau rusų mokyklą, mes mokėmės ir lietuvių istorijos. Tokia patirtis yra labai naudinga. Geras dviejų kultūrų pažinimas mano veikloje labai padeda“.

Marijampolė

© 2014 „XXI amžius“