Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Lietuvos
kultūros
galerija

Gimtinė:
žmonės
ir darbai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Popiežiškoji sporto doktrina

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus su Tarptautinės futbolo asociacijų federacijos (FIFA) prezidentu šveicaru Jozefu Blateriu

Palinkėjimai futbolo pasauliui

Artėja Brazilijoje vykstančio svarbiausio sportinio žaidimo, futbolo, pasaulio čempionato baigiamoji stadija, atkrintamosios varžybos, kurios sutrauks dar didesnį šimtų milijonų mėgėjų ir sirgalių dėmesį. Todėl verta išsamiau apžvelgti popiežiaus Pranciškaus sielovadinius palinkėjimus visiems čempionato dalyviams – žaidėjams, teisėjams, rengėjams ir žiūrovams, kuriuose reiškiama viltis, kad šis svarbus tarptautinis įvykis taps ne tik sporto, bet ir tautų solidarumo švente, ugdančia susitikimo kultūrą. Iš Argentinos kilęs Šventasis Tėvas yra didelis futbolo gerbėjas ir tai žinant, įvairiomis progomis jam jau dovanota tokia gausybė žinomų komandų sportinių marškinėlių, kad jų turbūt užtektų visai komandai. Tačiau jis suvokia Bažnyčios misijų užduotį būti arti jaunimo visais jo gyvenimo aspektais, net ir sporte, kuris turi išskirtinę ugdomąją reikšmę ir gali svariai pasitarnauti evangelizacijai, krikščioniškų vertybių perteikimui. „Juk sportas – ne tik pramogavimo ir laisvalaikio praleidimo būdas, bet galimybė suvokti vertybes, kurios skatintų žmogaus gerumą bei padėtų visuomenei įtvirtinti taikingą ir brolišką visuomenę“, – aiškino popiežius Pranciškus birželio 12 dieną per Brazilijos nacionalinę televiziją transliuotoje kalboje.

„Bažnyčios kronikos“ fondo apdovanojimas – ir „XXI amžiaus“ apžvalgininkui

Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ir „Bažnyčios kronikos“ laureatai Mindaugas Buika bei Antanas Gailius

Jau šešioliktus metus iš eilės, nuo 1999 metų, minint Pasaulinę visuomenės komunikavimo priemonių dieną, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius „Bažnyčios kronikos“ fondo vardu paskelbia apdovanojimus žiniasklaidininkams už sąžiningos ir principingos žurnalistikos bei krikščioniškųjų vertybių puoselėjimą viešojoje erdvėje. Šiais Šeimos metais „Bažnyčios kronikos“ fondas pareiškė padėką ir apdovanojo:

poetą ir vertėją Antaną GAILIŲ – už kryptingai įgyvendinamą šv. Jono Pauliaus II skelbtą siekį persmelkti kultūrą krikščionybės druska; už literatūriškai įtaigų, bendražmogiškai gilų ir egzistenciškai jautrų pamatinių krikščioniškų klausimų, kultūros reiškinių ir kasdienybės patirčių apmąstymą komentaruose, esė, interviu, skelbiamuose katalikų radijo „Mažosios studijos“, „Artumos“ bei „Naujojo Židinio-Aidų“ žurnalų ir kitų žiniasklaidos kanalų; už uolų krikščioniškojo gyvenimo liudijimą, suderinantį šeimos pašaukimą su reikliu vertėjo ir rašytojo profesionalumu bei plačiašake visuomenine kultūrine veikla; už sektiną nuostatą plėtoti autentiškas susitikimo kultūros erdves, kelti pakrikštytųjų intelektualų atsakomybės už Bažnyčią, valstybę ir tautą klausimus, žadinti visų pilietinį budrumą, ugdyti krikščioniškąją brandą;

Atstatyto paminklo atidengimu Obeliuose įprasmino Birželio sukilimo metines

Atstatytas paminklas 1941 metų Birželio sukilėliams ir sovietinės okupacijos aukoms atminti

Praėjusį sekmadienį, birželio 22-ąją, Obeliuose (Rokiškio r.) iškilmingai atidengtas paminklas 1941 metų Birželio sukilėliams ir sovietinės okupacijos aukoms atminti. Įspūdingas betoninis monumentas Obelių kapinėse, prie žuvusių Birželio sukilimo dalyvių kapų, vietos gyventojų lėšomis buvo pastatytas ir atidengtas 1942 metais. Tai buvo monumentalus statinys, turintis 8 metrus pločio ir tris metus aukščio, sudarytas iš kelių dalių Gurijaus Kateščenkos suprojektuotas įspūdingas betoninis monumentas Obelių kapinėse, prie žuvusių Birželio sukilimo dalyvių kapų, buvo pirmas ir vienintelis paminklas Birželio sukilimo aukoms atminti visoje Lietuvoje.  Tačiau antrosios sovietinės okupacijos metais paminklas buvo nugriautas. Obeliečiai puoselėjo viltį atstatyti memorialą, betgi, kaip pasakojo atstatymo darbų iniciatorius Donatas Smalinskas, atstatyti vis nesisekė. Pagaliau atėjo lauktas momentas – Obeliuose paminklas Birželio sukilėliams gruodį jau buvo atstatytas, o dabar ir atidengtas.

„Degantys“ apaštalai Petras ir Paulius

Kun. Vytenis Vaškelis

Ne veltui sakoma, kad tikrieji evangelizuotojai yra šventieji, kurie nėra „įtalpinti“ meniškame vitraže, bet patys yra kaip vitražas. Jų širdys yra skaidrios, ir per jas netrukdomai, tarsi per saulės šviesoje mirguliuojančio vitražo stiklo gabalėlius, prasiskverbia kito pasaulio spinduliai, kurie pasiekia aplinkinius. Vieni iš jų, kaip antai Filipų kolonijos pamaldi gyventoja Lidija, išgirdusi apaštalo Pauliaus skelbiamą Evangeliją, Viešpačiui veikiant, atveria širdį ir priima Gerąją Naujieną (žr. Apd 16, 14), o kiti, deja, nutolina savo atsivertimą, nes, kaip kadaise atėniečiai, užsikemša savo ausis piktžodžiavimo „vatos“ gumulais (žr. Apd 17, 32), kad Dievo žodžio neišgirstų, neatsiverstų ir nebūtų pagydyti (žr. Iz 6, 9–10).

Dievo Dvasios įkvėpti drąsiausi Evangelijos skelbėjai bei visomis jėgomis Viešpaties pasiryžę klausyti labiau negu žmonių (žr. Apd 4, 19) pirmojo amžiaus artimiausi Kristaus mokiniai, kuriuose degė troškimas skelbti Tą, stengėsi, kad Jį įtikėtų kiti (žr. Rom 10, 14). Birželio 29 dieną švenčiama dviejų apaštalų – Petro ir Pauliaus – šventė. Jie savo kankinyste Dievą pašlovino beveik tuo pačiu metu, tai yra valdant krikščionių persekiotojui Neronui, 64 arba 67 metais. Petrą nukryžiavo žemyn galva, ir jis buvo palaidotas Vatikano soduose, palei Triumfo kelią. Pagoniškų tautų apaštalas Paulius buvęs nukirsdintas ir palaidotas prie Ostijos kelio.

Kronika 

Dainų šventė – jau 90 metų

Zenono ŠIAUČIULIO nuotrauka

Birželio 28 dieną Kaune, Dainų slėnyje, prasidės Dainų šventės Lietuvoje 90-mečio minėjimas. Dainų dienoje dalyvaus apie 2770 dalyvių, kurie sudarys 80 chorų, atvykusių iš 27 Lietuvos miestų ir miestelių. Šventėje taip pat pasirodys 14 šokėjų kolektyvų. Renginio metu bus atliktos 35 dainos, kurioms diriguos 34 dirigentai iš visos Lietuvos, iš kurių pusė – kauniečiai. Jiems akomponuos Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“. Šventėje pasirodys ir choras „Kamer“ iš Latvijos. Pirmoji Dainų diena surengta 1924 metais Kaune, Parodų aikštėje. Joje dalyvavo 86 chorai ir apie 3000 dainininkų.

Lietuvos dainų šventė – svarbiausias šalies kultūros įvykis, jungiantis visas kartas ir visus žmones, stiprinantis šalies tapatybę ir garsinantis jos vardą pasaulyje. Šalies tautines dainas, šokius, ansamblių, pučiamųjų orkestrų, kanklių muzikos ir teatro programas, amatus pristatantys atlikėjai liepos 2–6 dienomis Vilniuje ištars „Čia – mano namai“. Šventė taip pat pakvies dalyvauti įvairiose pramogose, išbandyti senuosius amatus. Iš viso Dainų šventėje dalyvauja vidutiniškai 30 tūkstančių dalyvių – vaikų, moksleivių, jaunimo, suaugusiųjų ir vyresniojo amžiaus žmonių kolektyvai.

1941 metų sukilimas paminėtas Kaune

Grupė minėjimo dalyvių Ramybės parke

Nedidelis, apie 20 žmonių būrelis kauniečių sekmadienio vidurdienį paminėjo 74-ąsias Birželio sukilimo metines. Dalyvavo Savivaldybė atstovai, Sąjūdžio Kauno skyriaus nariai, Seimo narys Rytas Kupčinskas. Kalbėjo Leonas Juozonis, menantis sukilimo dalyvių laidotuves ir ieškantis priemonių, kaip paveikti atsakingus valdžios žmones pagerbti sukilėlius, kraštotyros puoselėtoja Emilija Stanikaitė ir kiti. Buvo padėtos gėlės ir žvakutės. Gaila, lietus greitai išvaikė minėjimo dalyvius.

Gausesnio būrio eitynės nuo Rotušės aikštės iki Ramybės parko, kur palaidoti sukilėliai, prie paminklo Birželio sukilėliams atvyko apie 17 valandą. Paminėjimą organizavo Tautininkų sąjungos Kauno skyrius. Poetė Danutė Vaskėlaitė perskaitė jausmingą eilėraštį apie Lietuvą ir jos didvyrius. Kalbėjo nenuilstantis patriotinių eisenų organizatorius Tomas Skorupskis. Prisiminimais apie sukilimą ir dalyvavimą gydant sužeistus sukilėlius pasakojo Valerija Vitkauskienė. Jai, kaip buvusiai skautei, sukilėliai pasiūlė dirbti sanitare. Valerija gelbėjo sužeistuosius prie Panemunės tilto, vežė juos į Karo ligoninę. Prie Karmėlavos vykusiuose susišaudymuose nukentėjusius sukilėlius, esant 34° C laipsnių karščiui, vežė į Klinikas. Už tai teko atkentėti devynerius metus Pečioros lageryje.

Per atlaidus – diakono šventimai ir Gegužinių pabaiga

Kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas

Diak. Andrius Undraitis

Gegužės 31 dieną Žemaičių Kalvarijoje vyko tituliniai Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo pas Elzbietą atlaidai. Pagrindinėms 12 val. šv. Mišioms vadovavo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, koncelebravo Telšių vyskupo augziliaras vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos rektorius kan. Viktoras Ačas, vicerektorius, Telšių vyskupijos kurijos kancleris kan. Remigijus Saunorius, prefektas kan. Andriejus Sabaliauskas, dvasios tėvas kun. Saulius Tomošaitis, Telšių šeimos centro direktorius, Žemaičių Kalvarijos Šventovės rektorius kan. Jonas Ačas, Tauragės parapijos vikaras kun. Karolis Petravičius, Prienų parapijos vikaras kun. Arnas Budrius. Šv. Mišiose dalyvavo Telšių vyskupijos dekanatų ir parapijų šeimų centrų vadovai bei savanoriai, patarnavo visi Telšių kunigų seminarijos klierikai.

Šiaulių vyskupijoje

Joniškio dekanate

Barboros Žagarietės minėjimo diena

Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis lanko Juozo Kazlausko eksponatų parodą

ŽAGARĖ. Gegužės 25 dieną čia švęsta Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės minėjimo diena. Iki šiol švęsta gruodį, Barboros Žagarietės minėjimo diena Šiaulių vyskupo dekretu nuo šių metų perkelta į gegužės 25 dieną.

Paminėti Barboros Žagarietės atvyko Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ir aukojo šv. Mišias, kancleris kun. Evaldas Alūza, maldininkų grupė iš Šiaulių, žagariečiai. Žagarės parapijos klebonas kun. Marius Dyglys kartu su parapijiečiais bei svečiais Šiaulių ganytoją pasitiko prie senosios Žagarės bažnyčios vartų.

10 val. buvo aukojamos šv. Mišios. Jų metu giedojo Joniškio meno mokyklos Žagarės filialo folklorinis ansamblis ir Žagarės parapijos Sumos choras. Pamokslui Šiaulių ganytojas pasirinko sakyklą, ant kurios tebesipuikuoja užrašas: „Viešpatie, paskelbk savo Žodį“. Aiškindamas Evangelijos skaitinį, vyskupas išryškino pasilikimo Dievo meilėje svarbą bei susiejo ją su artėjančia Tėvo diena. „Tėvas šeimoje turi būti ąžuolas, po kurio šakomis galėtų saugiai jaustis visa šeima“, – sakė vyskupas.

Panevėžio vyskupijoje

Kupiškio dekanate

Bažnyčios šimtmetis

Šv. Mišias aukoja vyskupas Lionginas Virbalas SJ (centre), koncelebruoja Panevėžio vyskupijos generalvikaras kun. Eugenijus Styra (kairėje) ir Kupiškio dekanas kun. Rimantas Gudelis (dešinėje)

KUPIŠKIS. Miestas šventė Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios šimtmetį. Šiai šventei daug dėmesio skyrė ir Kupiškio rajono savivaldybė, prie šios datos priderindama Kupiškio miesto 485-tųjų metinių šventę. Į šią didelę bendrą šventę įsijungė savivaldybės Kultūros ir švietimo skyrius, Kupiškio etnografijos muziejus, Kupiškio Kultūros centras, Viešoji biblioteka. Jau nuo gegužės vidurio bažnyčioje veikė rajono moksleivių piešinių ir kitų darbelių paroda „Bažnyčia mokinių akimis“, dalyvavo ir suaugę parapijiečiai su tapybos, siuvinėjimo, batikos ir fotografijų darbais. Viešojoje bibliotekoje organizuota spaudinių ir nuotraukų paroda „Kupiškio bažnyčia istorijos vingiuose“.

Gegužės 30 dieną, penktadienį, iš pat ryto miesto aikštėje rajono vaikų ir moksleivių meno švente „Čir vir vir vasara“, kurioje dalyvavo ir svečiai iš Latvijos, prasidėjo šventinis renginys Kupiškio miesto 485-osioms metinėms ir Kupiškio bažnyčios šimtmečiui paminėti. Šventės dalyvius pasveikino Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų parapijos vikaras kun. Rimantas Rimkus. Renginyje dalyvavo ir Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas SJ.

Kauno arkivyskupijoje

Kauno ) dekanate

Meilės ryšio su Dievu liudijimas

Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ, iškilmėse dalyvavę kunigai su grupe Sutvirtinimo sakramentą gavusių jaunuolių

Žaliakalnis. Gegužės 25 dieną, sekmadienį, Paminklinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ atliko parapijos vizitaciją, aukojo šv. Mišias ir teikė Sutvirtinimo sakramentą. Eucharistijoje koncelebravo Kauno arkivyskupijos kurijos kancleris mons. Adolfas Grušas, prel. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas, Gerojo Ganytojo parapijos klebonas kun. Jonas Stankevičius, Opus Dei prelatūros kun. dr. Petras Pich, parapijos klebonas ir kunigai. Sutvirtinimą priimantys jaunuoliai aktyviai dalyvavo liturgijoje – skaitė Šventojo Rašto skaitinius, bendruomeninę maldą, nešė atnašas. Arkivyskupas S. Tamkevičius SJ homilijoje sutvirtinamiesiems pateikė krikščioniškojo gyvenimo strategiją, kurią prieš iškeliaudamas pas Tėvą savo mokiniams paliko Jėzus: „Pasilikite mano meilėje“ (Jn 15, 9). Tas meilės ryšys su Dievu kaip Tėvu užsimezga per Krikštą. Dievas mus myli besąlygiškai, bet ir iš mūsų laukia atsiliepimo į jo meilę. Kaip pagrindines priemones tai meilei palaikyti Ganytojas pabrėžė kasdienį bendravimą su Dievu maldoje, Dievo įsakymų laikymąsi, dažną Šventojo Rašto skaitymą ir apmąstymą. Padarius nuodėmę, nutrūkus ryšiui su Dievu, reikia nedelsiant jį atkurti Susitaikymo sakramentu. Arkivyskupas pastebėjo, kad tik savo pastangomis mes nepajėgūs įvykdyti Dievo įsakymų ir čia kaip tik mums į pagalbą ateina Šventoji Dvasia, kuri perkeičia mūsų širdis ir jas patraukia prie Jėzaus ir Tėvo, kad amžinai galėtume pasilikti jų meilėje. Po homilijos buvo teikiamas Sutvirtinimo sakramentas. Pasibaigus šv. Mišioms, arkivyskupas padėkojo klebonui mons. Vytautui Grigaravičiui, parapijos kunigams ir bendruomenei už nuoširdžią veiklą ir palinkėjo tolesnės evangelizacinės sėkmės. Pastoracinės tarybos vardu buvo tartas padėkos žodis ganytojui už dėmesį, patarimus bei palaikymą, o sutvirtinamieji įteikė puokštę gėlių.

Paveldas

Atgyjantis dvaras

Bronius VERTELKA

Antano Smetonos dvaro rūmai

1934 metais, minint pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos 60-metį, buvo nutarta jo tėviškėje, ant Lėno ežero kranto, pastatyti jam dvarą. Prezidentas jį pavadino Užugirio kiemu ir pageidavo čia įkurti pavyzdinį ūkį, kuris vėliau galėtų tapti žemės ūkio mokykla. Tik kelias vasaras valstybės vadovas sugebėjo čia praleisti, nes 1940-aisiais, Lietuvą okupavus rusams, dvaras buvo nacionalizuotas. Pokaryje Užugiryje veikė tuberkuliozės gydykla, narkologinis dispanseris. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dvaras ilgai stovėjo apleistas.

Tik 2012 metų gegužės 2-ąją, gavus finansavimą, Kauno UAB „Struktūra“ pradėjo dvaro restauravimo darbus. Apie tai, ką jau pavyko padaryti, pasakojo atsitiktinai Užugiryje sutiktas bendrovės techninis direktorius Vladas Petrauskas. Jis sakė, kad dvaro centrinių rūmų ir kumetyno restauravimui, šių pastatų aplinkos tvarkymui, inžinerinių tinklų tiesimui ir kitiems darbams išleista 5,6 milijono litų. UAB „Struktūra“ atliko bendrastatybinius darbus: padarė apdailą, perdengė stogus, nutinkavo fasadus, sudėjo langus, suklojo parketą.

Tėviškės lobiai

Darbščios rankos sukuria grožį bet kur ir iš bet ko

Vytautas Bagdonas

Audrius ir Danutė Mikuckai savo sodybą puoselėja pasitardami, vienas kitam padėdami

Dideliame, į tolį nusidriekusiame Būtėnų kaime (Anykščių r., Svėdasų sen.) gali išvysti ne vieną tvarkingą, gėlių žiedais, medžiais ir dekoratyviniais krūmais išpuoštą sodybą. Audriaus ir Danutės Mikuckų kieme irgi pamatysi išpuoselėtus gėlynus, įvairias kompozicijas iš medžio ar metalo, gražiai nušienautą žaliąją veją.

Abu sutuoktiniai pasitardami, pasišnekučiuodami, pritraukdami savo vaikus, rūpestingai tvarko savo sodybos aplinką. Danutė rūpinasi gėlynų priežiūra, o  Audrius kiekviename erdvaus kiemo kampe įkomponuoja senus rakandus, medžio drožinius, nebenaudojamus prietaisus. Prasidėjus darbymečiui, nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens Audrius triūsia laukuose su traktoriumi. O žiemos metą, kai būna daugiau laisvo laiko, drožia iš medžio visokias skulptūras, kuria kompozicijas. Paskui tuos savo kūrinius išdėlioja tarp gėlynų, kitų želdinių. Kai kiti nebereikalingas, sulūžusias traktoriaus ar žemės ūkio padargų dalis išmeta į metalo laužą, Audrius rūpestingai kiekvieną tokią detalę apžiūri, nuvalo ir vis ką nors sukonstruoja. Žiūrėk, sumanaus meistro rankos padaro iš tų nebereikalingų detalių kokį stovą gėlių vazonams, net sukonstruoja savotišką meno kūrinėlį. Puikiai tinka sodybos papuošimui ir jau atgyvenę namų apyvokos reikmenys, kažkada naudota žemės ūkio ar buities technika.

Bevaisis antikonstitucinis flirtas

Algimantas Zolubas

Lietuvos valstybėje greta kamieninės lietuvių tautos gyvena tautinės bendrijos: rusų, lenkų, žydų, ukrainiečių bei tautinės mažumos – totorių, karaimų. Didžioji dauguma jų yra Lietuvos piliečiai ir todėl vadinami Lietuvos rusais, Lietuvos lenkais, Lietuvos žydais, Lietuvos totoriais. Tačiau neskaitlinga dalis Lietuvos lenkų save įvardija lenkais Lietuvoje (poliaki na Litvie). Sakytume, tegul kaip nori jie vadinasi, tegul net „lenko kortą“ turi, tik tegul laikosi Lietuvos įstatymų, gerbia kamieninę tautą, nesielgia čia kaip šeimininkai. Iš tikrųjų, jei nesi Lietuvos lenkas, o tik lenkas Lietuvoje, nenori integruotis į kamieninės tautos valstybę, ji tave gali laikyti tik svečiu, kuriam Lietuvos įsipareigojimai yra ženkliai mažesni nei Lietuvos piliečiui. Tačiau tie „poliaki na Litvie“ užsimanė, kad jiems būtų suteiktos ne tik Lietuvos piliečio teisės, bet ir kai kurios Lenkijos piliečio teisės. Tarp tokių teisių – asmens dokumentuose pavardes bei vardus rašyti lenkiškais rašmenimis. Gal tos bendrijos mažumai tebesisapnuoja Liublino unija, Želigovskis ir Pilsudskis Lietuvoje, gal jie lenkų kalbą vertina labiau nei lietuvių kalbą, bet, tarkime, nei Rusijoje, nei Amerikoje tokių teisių lenkai nereikalauja. Galėtume nekreipti dėmesio į absurdiškus „svečių“ reikalavimus, tačiau Lenkijos valstybės vadovai mūsiškiams kelia tuos pačius reikalavimus. O šie pataikūniškai klausė, absurdiškoms lenkų ambicijoms mūsų tautinio orumo žeminimo sąskaita pritarė, vykdė antikonstitucinį flirtą, žadėjo „problemą“ spręsti ir net teikė vilčių, kad lenkų asmens dokumentuose bus leista rašyti pavardes lenkiškais rašmenimis. Antai, susitikimuose su Lenkijos prezidentu, nepaisydamas LR Konstitucijos nuostatų, neturėdamas tam teisės, prezidentas V. Adamkus lenkams žadėjo lenkiškas pavardes ir vardus asmens dokumentuose Lietuvoje pradėti rašyti lenkiškais rašmenimis. Panašius ketinimus yra pareiškęs ir premjeras A. Kubilius.

Prieš referendumą – vieningos valdžios morda

Vytautas Rubavičius

Referendumo organizatoriai nuveikė didelį darbą žadindami tautos savimonę, skatindami susivokti dabarties pasaulyje, galvoti ne tik apie savo ūkinius ir buitinius reikalus, bet ir apie valstybės dabartį bei ateitį. Kas visai netrukus būsime – valstybinė tauta, pasaulinės istorijos subjektas ar bežemis elektoratas, gyvuojantis jau ne valstybėje, o teritoriniame administraciniame vienete? Tokiame vienete jau gyvenome, tačiau ne ką pasimokėme, nes mūsų įvairiausių orientacijų žymieji vedliai nenuilstamai dirba valstybės ir tautos naikinimo darbą. Tauta be Konstitucijoje įtvirtintos gimtosios žemės apleidžia ir europinės istorijos sritį. Kokios valstybinės tautos gerbs bežemius, kurie ir sava laikomoje valstybėje gyvens emigrantų ir nuomininkų sąlygomis? Valstybinės tautos nuvarymas nuo jos istorinės žemės, kuri jai suteikė galimybę pretenduoti į naujųjų laikų valstybingumą, – didžiulės istorinės svarbos darbas, kurį sėkmingai įgyvendina mūsų politinis elitas. Už tą darbą jis sau deramai atlygina jau nebesuskaičiuojamomis privilegijomis ir sąskaitomis nepasiekiamuose užsienio bankuose.

Lietuvos žemės pardavimo užsienio subjektams sandoriai yra ir bus niekiniai

Vladas Vilimas

Artėjantis referendumas kelia vis didesnes aistras. Referendumas – didžiulis iššūkis Lietuvos visuomenei. Tautos rinkti atstovai, vykdydami savo įsipareigojimus ES, paskelbė Lietuvos žemės varžytines. Prekė – neeilinė, visais laikais turinti savo vertę ir didžiulę paklausą.

Daugiausia ginčų ir diskusijų sukėlė šio nekilnojamojo turto, paversto kilnojamuoju, pardavimas užsienio subjektams visiems laikams – ne 99 metams, kaip Honkongas arba Aliaska, bet amžinai. Mėginama teigti, kad jeigu mes taip nedarysime, iškils fundamentali grėsmė ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai.

Taip, mes esame priėmę įsipareigojimus. Juos reikia vykdyti. Bet įsipareigojimus priėmė ir kitos Europos Sąjungos šalys senbuvės, kurios tikrai žino žemės vertę. Apie tai jau buvo ne vieną kartą kalbėta ir rašyta. Tačiau ten žemės varžytinės didelių aistrų nesukėlė, nes išliko fundamentalus požiūris į žemę, kaip į nekilnojamąjį turtą! Prieš parduodamos žemę amžinai, ES valstybės įsivedė saugiklius, kurie yra kiekvienos šalies nacionalinių interesų garantai. Ir jie grėsmės nė vienai Sąjungos narei nesukėlė – ES gyvuoja iki šiol. Vadinasi, ir Lietuva, be grėsmės sugriauti Europos Sąjungos rūmą, turėjo iš ko pasimokyti. O pasimokiusi turėjo priimti Konstitucinį įstatymą, reglamentuojantį žemės pardavimą užsienio subjektams ir apsaugantį nacionalinius interesus.

Ar birželio 29-osios referendumas bus stebuklas

Juozas Dapšauskas

Norint surengti referendumą visuomenės iniciatyva, Lietuvoje reikia per 3 mėnesius surinkti 10 proc. rinkimų teisę turinčių parašų, Ukrainoje – 6,56 proc., Italijoje – 0,83 proc., Olandijoje – 3,5 proc., Šveicarijoje – 0,6 proc. (paprastam referendumui) ir 1,20 proc. (konstitucinei pataisai). Tai parodo, kad Lietuvoje žmonių valia rengiant referendumą yra iki pasityčiojimo ribojama. Specialiai taip padaryta, kad referendumus galėtų inicijuoti tik Seimas.

Gal įvyks dar vienas stebuklas, iš tų, kurie šį referendumo procesą tikrai lydi: pirmiausia surinkta per 320 tūkst. parašų, paskui įvykdytas reikalavimas taisyti tariamai neįskaitomus parašus, galiausiai įveikus ir šią kliūtį, sąmoningai nerengus referendumo per Europarlamento (EP) ir Prezidento rinkimus ir referendumo įvykimo galimybę sumažinus iki minimumo, gal ir šąkart bus neįtikėtinas stebuklas, žmonės vis vien ateis balsuoti ir referendumas įvyks?