Gimtinė:
žmonės
ir darbai

Atmintis

Gailestingumu įrašęs savo vardą į Lietuvos istoriją

Minint Australijos lietuvio Jono Petro Kedžio (1914–2006) 100-ąsias gimimo metines

Prof. Ona Voverienė

Nuo Igliškėlių iki Australijos

Jonas Petras Kedys gimė 1914 m. birželio 15 d. Igliškėlių valsčiuje, Marijampolės apskrityje, ūkininkų Veronikos ir Jono Kedžių šeimoje. Tėvai turėjo 33 ha žemės. J. P. Kedys mokėsi Navadų pradžios mokykloje, vėliau – Marijampolėje Rygiškių Jono gimnazijoje ir Alytaus aukštesniojoje miškų mokykloje. Mokydamasis Alytuje įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą, buvo jūrų skautas. Lietuvą okupavus rusų kariuomenei, J. P. Kedys aktyviai įsijungė į pasipriešinimo judėjimą. 1941 metų birželį buvo NKVD suimtas, kalintas Tauragės gimnazijos patalpose įkurtame kalėjime. Išvadavo prasidėjęs karas, į Tauragę įvažiavę vokiečių tankai, privertė NKVD-istus paniškai trauktis. 1944 metais šeima pasitraukė į Vakarus. Apsistojo Vokietijoje. J. P. Kedys įstojo ir 1949 metais baigė Erlendeno universitetą, tapo politinės ekonomikos specialistu. Vokietijoje aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeninėje veikloje, įsijungė ir į politinę veiklą. Su kitų tautų studentais, tada gyvenusiais Vokietijoje, dalyvavo renginiuose, nukreiptuose prieš Sovietų Sąjungos tironiją ir nusikaltimus žmoniškumui jų pavergtose Tėvynėse. 1949 metais emigravo į Australiją. Tautiečių padedamas apsigyveno Sidnėjuje. Kartu su bendraminčiu J. Voteikiu savo lėšomis leido kas tris mėnesius išeidavusį žurnalą anglų kalba „News Digest International“. Šį žurnalą J. P. Kedys redagavo ir leido 30 metų. Jis buvo platinamas ir prenumeruojamas dešimtyje to meto valstybių. Iki šiol šis žurnalas laukia Lietuvos istorikų susidomėjimo ir tyrinėjimų.

Kitas svarbus įvykis J. P. Kedžio biografijoje – jo iniciatyva kartu su dr. C. Untaru ir slovėnu L. Urbančiku Australijoje 1964 metais įkurta politinė „Pavergtų tautų organizacija“ (Mons. Alfonsas Svarinskas. Iškeliavo daugiavaikių šeimų globėjas, XXI amžius. – 2007, saus. 19). Ši organizacija tapo viena pirmųjų antikomunistinių organizacijų ne tik Australijoje, bet ir pasaulyje. Jos veikloje dalyvavo ne tik antikomunistiškai nusiteikę paprasti Australijos piliečiai, bet ir šios šalies Parlamento nariai.

J. P. Kedžio pirmieji politiniai straipsniai pasirodė dar jam gyvenant Lietuvoje. Mokydamasis gimnazijoje pradėjo rašyti straipsnius į satyrinį žurnalą „Bezmėnas“ (1933); vėliau bendradarbiavo su laikraščiais ir žurnalais „Mūsų girios“, „Lietuvos žinios“, „Jaunoji karta“, 1936–1940 metais tapo nuolatiniu „Lietuvos aido“ korespondentu. Vokietijoje straipsnius publikavo St. Vykinto redaguojamame laikraštyje „Laisvoji Lietuva“. Emigravęs į Australiją bendradarbiavo lietuvių leidžiamoje spaudoje: laikraščiuse „Mūsų pastogė“, „Australijos lietuvis“, „Tėviškės Aidai“, ne tik savo leidžiamame žurnale, bet ir viešojoje Australijos ir JAV spaudoje. Dėl savo antikomunistinės veiklos netgi demokratiškoje Australijoje patyrė daug grasinimų.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, J. P. Kedys dešimt metų kasmet, pradedant 1992 metais, lankėsi Lietuvoje. Iš pradžių stebėjo mūsų gyvenimą ir mūsų politiką, vėliau viską suvokęs, išmintingai nutarė, kad dabartinę komunistuojančią, sunkiai sergančią Lietuvą, neverta kritikuoti. Mažiausiai dvi kartos, pažeistos komunizmo psichinės ligos, turės išmirti. O Lietuvai reikia padėti jau šiandien, ypač labiausiai nuskriaustoms daugiavaikėms lietuviškoms šeimoms. Kasmet atvažiuodavo ir apdovanodavo dešimt tvarkingų lietuvių šeimų, turinčių kelis vaikus, 2 000 Lt parama. Per 10 metų lietuvių daugiavaikėms šeimoms iš savo asmeninių santaupų padovanojo per 200 tūkstančių litų.

J. P. Kedys savo lėšomis išleido knygas „Terorizuojama ir naikinama Lietuva. 1938–1991“ (Klaipėda, 1994), „Sionizmo tikslai“ (1998) ir „Šeima. Tauta. Valstybė“ (Kaunas, 2003).

2006 m. lapkričio 11 d. J. P. Kedys po ilgos ir sunkios ligos mirė Sidnėjuje. Jo palaikai grįžo į Tėvynę ir 2007 metų sausio 20 d. atgulė Antakalnio kapinių kalnelyje. Jo kūrybinis palikimas kol kas dar nesulaukė savo tyrėjų.

„Terorizuojama ir naikinama Lietuva. 1938–1991“

Paėmusi knygą „Terorizuojama ir naikinama Lietuva. 1938–1991“ pirmiausia nustebau, jos pavadinime pamačiusi 1938 metus. Juk tada Lietuva dar buvo neokupuota, ir, rodos, neterorizuojama. Supratau, kad, nors ir sulaukusi garbaus amžiaus, dar nesu perpratusi daug dalykų mūsų skausmingoje Tautos istorijoje.

Pirmąjį teroro ir tautos naikinimo smūgį Lietuva patyrė klastingai užpulta jos artimiausios kaimynės Lenkijos, Želigovskio kariaunai, įsiveržus į vos atsikūrusią jauną Lietuvos valstybę, naikinamą vokiškų ir bolševikinių banditų. Lietuvos artojėliams ir doriems tautiečiams, grįžusiems iš revoliucijų naikinamos Rusijos, tada pavyko apginti didžiąją dalį Lietuvos, išskyrus lenkų okupuotą Vilnių ir Vilniaus kraštą. Per 20 nepriklausomybės metų Lietuva su sostine Kaunu garbingai, oriai ir pasiaukojančiai apgynė savo kraštą nuo išorės priešų, pažabojo bolševikinį gaivalą pačioje Lietuvoje, atkūrė svetimųjų sunaikintą Lietuvos ūkį, sukūrė savitą lietuvišką tautinę kultūrą, patriotiškiausią visoje Europoje tautinę mokyklą.

Tačiau lenkams, klastingai užgrobusiems Vilnių ir Vilniaus kraštą, to krašto polonizuojamų ir žudomų lietuvių kančių dar buvo ne gana. Jie norėjo prievarta sugrąžinti visą Lietuvą į Lenkijos baudžiavą. 1938 m. kovo 17 d. Lenkija per savo įgaliotąjį ministrą ir nepaprastąjį pasiuntinį Taline V. Pšesmickį įteikė Lietuvos Vyriausybei notą-ultimatumą, kuriame kategoriškai pareikalavo „užmegzti diplomatinius santykius be jokių išankstinių sąlygų“ (okupuoto Vilniaus ir Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai – O. V.); ultimatumą priimti per 48 valandas nuo jo įteikimo ir iki kovo 31 dienos paskirti savo diplomatą Varšuvoje, įsteigti Lenkijos pasiuntinybę bei priimti Lenkijos diplomatą Kaune. Ultimatume buvo kategoriškai reikalaujama, kad jis „negali būti diskusijų objektas nei turinio, nei formos atžvilgiu“. Ultimatumas buvo įteiktas Lietuvos pasiuntiniui Estijoje B. Dailidei kovo 17 d. Ultimatumo tonas buvo kategoriškas ir įžeidus, tarsi ponas įsakinėtų savo baudžiauninkui.

J. P. Kedys knygoje pateikė visą Lietuvos ir Lenkijos santykių nuo viduramžių – Lietuvos kunigaikščio Jogailos ir Lenkijos valdovės Jadvygos vedybų – iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1918 metais, bet nepateikė savo nuomonės, kaip turėjo elgtis Lietuvos Vyriausybė, kad valstybė išliktų ori ir save gerbianti. Iš tikrųjų tai buvo psichologinis smurtas didelės valstybės – Lenkijos – prieš jauną, vos tik atsikūrusią nepriklausomą Lietuvą. Deja, Lenkijai melu ir klasta „prisilaižiusius“ prie to meto Europos didžiųjų valstybių ir tarptautinių organizacijų, šios ją besąlygiškai rėmė, aukodamos Lietuvą smurtautojos interesams. Hitlerinė Vokietija atidžiai tą konfliktą stebėjo ir per Lietuvos pasiuntinį K. Škirpą siūlė Lietuvai elgtis garbingai, lenkų provokacijai nepasiduoti, drąsiai eiti su savo kariuomene ir atsiimti iš lenkų Vilnių ir Vilniaus kraštą. Matyt, jeigu būtų Lietuvai iškilusi bėda, vokiečiai būtų padėję, nes po metų Vokietija vis tiek pradėjo karą prieš Lenkiją. Tačiau Lietuvoje tada kaip ir dabar prieš Tomaševskį ir jo nusikalstamą prieš Lietuvos valstybingumą grupuotę bei Lenkijos Vyriausybę prasidėjo tikra kinkadrebystė.

1938 m. kovo 19 d. Respublikos prezidentas Antanas Smetona sušaukė prezidentūroje nepaprastąjį Vyriausybės posėdį prieš porą dienų atsiųstam Lenkijos ultimatumui apsvarstyti. Lietuvos ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, Žemės ūkio ministras Stasys Putvinskis ir tada susisiekimo ministro pareigas ėjęs J. Stanišauskas siūlė ultimatumą garbingai atmesti. Stasys Lozoraitis, atsižvelgdamas į Europos valstybių diplomatų nuomones ir patarimus, siūlė ultimatumą priimti su tam tikru Lietuvos pareiškimu... Prezidentas A. Smetona paklausė gen. Stasio Raštikio, Lietuvos kariuomenės vado, nuomonės, ar Lietuvos kariuomenė esamoje politinėje situacijoje galės pasipriešinti lenkams.

Generolas S. Raštikis su lenkais kariauti nenorėjo. Prezidentas nuolankiai ultimatumą priėmė. Ir tai buvo jo, kaip politiko ir kaip Asmenybės, pirmasis nuopuolio laiptelis. Po to sekė Vokietijos ultimatumas ir Klaipėdos krašto atplėšimas nuo Lietuvos, Rusijos ultimatumas, jo priėmimas ir Lietuvos okupacija, lietuvių tautos genocidas ir paties prezidento A. Smetonos žūtis nuo pasiųsto NKVD žudiko rankos.

„Šeima. Tauta. Valstybė“

Knyga „Šeima. Tauta. Valstybė“ (K., 2003) – J. P. Kedžio ir kitų autorių straipsnių rinkinys. Jame pateikiami paties J. P. Kedžio rašyti straipsniai, publikuoti Lietuvoje ir užsienyje, bei kitų autorių atsiliepimai, aukštai vertinantys jo paramą daugiavaikėms šeimoms pagal jo projektą „Talka lietuvių tautai“. J. P. Kedžio straipsnyje „Gausios šeimos ir tautinė kalba yra tautos ir valstybės išsilaikymo pagrindas“ su nerimu kalbama apie tai, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę, gyventojų mirtingumo rodikliai yra žymiai didesni negu gimstamumo. Autoriaus duomenimis, jau 2025 metais Lietuvoje gyvens tik 50 proc. lietuvių, kitus 50 proc. sudarys slavų tautos, kurių žmonės jau dabar veržiasi į Lietuvą. Straipsnyje atskleidžiamas ir jo projekto „Talka lietuvių tautai“ tikslas: „Atkreipti visų valdžios padalinių dėmesį, pradedant rajonais, apskritimis, ministerijomis, baigiant Seimu ir Prezidentūra, kad tautos nykimo pavojaus akivaizdoje visų jų šventa pareiga tą pavojų sustabdyti“ (ten pat, p.10).

Tokia pati grėsmė kyla ir lietuvių kalbai. „Kalbai išnykus – Tauta žus!“ –  tarsi pavojaus varpas straipsnyje gaudžiama mintis. Žūsime, kaip žuvo prūsai, jotvingiai ir daugelis Europos, Azijos ir Afrikos tautų. „Jeigu mirimų-gimimų santykis ir emigracijos nuošimtis, koks yra šiandien, išsilaikys dar porą trejetą dešimtmečių, tai Lietuva neišvengiamai praras valstybingumą. Ir ne kokiu nors okupaciniu, ar revoliuciniu, bet taikiu demokratiniu būdu. Esą netolimoje ateityje Lietuvos Seime kitataučių deputatų skaičius susilygins su lietuvių skaičiumi ir tada gyvybinės svarbos klausimai, pavyzdžiui, dėl sienų, dėl valstybinės kalbos, dėl kariuomenės, pagaliau net dėl politinės santvarkos bus sprendžiami daugumos rankų pakėlimu. O turint galvoje tai, jog tarp lietuvių atstovų esama ne vieno, sergančio sovietinės Lietuvos nostalgija, tai nepriklausomybės bei valstybingumo netekimas tikrai atrodo įtikėtinas dalykas“ (Jonas P. Kedys: Jo cituojama kalba Lietuvos radijuje. Alfredas Guščius. Sustabdyti tautos nykimą, ten pat, p.22–23). Kaip matome, šitas procesas Lietuvos Seime jau prasidėjo, jį skatinant Lenkijos ir Rusijos vyriausybėms per V. Uspaskicho ir V. Tomaševskio sukurtus politinius UAB-us, vadinamus partijomis. V. Tomaševskis, aktyviai palaikomas Lenkijos vyriausybės, drastiškai įžūlauja, pretenduodamas net į Lietuvos Prezidento postą. Kodėl taip yra ir kodėl taip atsitinka Lietuvoje?

J. P. Kedys pripažino, jog jam skaudu regėti valstybės švaistomus milijonus nereikšmingoms prezidentų, Seimo pirmininkų, premjerų, ministrų, departamentų direktorių kelionėms, konferencijoms, brangiausiems automobiliams, visokiausiems baliams. Kiek iš tų iššvaistytų pinigų buvo galima panaudoti paremti gyvybiškai būtinus reikalus? „Valstybė turėtų nusilenkti daugiavaikėms šeimoms ir nuoširdžiai padėkoti joms už tai, kad gimdo ir augina tautos pagrindą ir ateitį“, – rašo savo straipsnyje J. P. Kedys.

Straipsnio autorius, vienas žymiausių lietuvių literatūros kritikų, Alfredas Guščius reiškia viltį: „Norisi tikėti, kad ir išeivijoje, ir pačioje Lietuvoje, laikui bėgant, atsiras panašių į J. P. Kedį vyrų ir moterų, norinčių, kad mūsų, lietuvių, būtų truputį daugiau ir kad po šimto metų apie lietuvių valstybę ir tautą istorikai nerašytų kaip apie buvusiąją“ (Alfredas Guščius. Ten pat, p. 25).

Stebėjęs nepriklausomos Lietuvos gyvenimą nuo 1990 metų, J. P. Kedys padarė išvadą, kad mūsų valdžia nemoka ir nenori deramai tvarkyti Lietuvos ūkio, o patekę į valdžią visi tampa dideliais ponais. Kaip priešpriešą Lietuvai pateikia Vokietiją. Jis rašo: „Vokietija pralaimėjo abu pasaulinius karus su milžiniškais medžiagų ir žmonių nuostoliais, bet šiandien ji yra vyraujanti ūkinė jėga visoje Europoje ir trečioji pasaulyje. Kyla klausimas, kodėl ji sugebėjo tai pasiekti? Atsakymas yra labai paprastas: tauta sugebėjo įdiegti savo žmonėms siekti trijų dalykų: dirbti, taupyti, mokytis. Nepriklausomoje Lietuvoje darbo našumas siekia tik 70 proc. to, kuris buvo sovietinės okupacijos metais. Lietuvoje gaminamos prekės žemos kokybės, gamybos technologijos pasenusios ir neturi paklausos pasaulio rinkose. Iš sąvokos „taupyti“ ir jos esmės Lietuvoje tiesiog tyčiojamasi; visų pirma krašto valdymo srityje: ar reikia Lietuvai 56 rajonų. LDDP valdymo metais dar buvo įsteigta 10 apskričių; konservatoriai, atėję į valdžią, savivaldybių skaičių padidino dar 12, kai visiškai Lietuvai užtektų 45 rajonų. Juk valdininkams algas reikia mokėti. Ir kiekvienas nori algą gauti kuo didesnę. Nepriklausoma Lietuva savo ūkį pavedė tvarkyti 17 ministerijų, per didelius vargus jų skaičių pavyko sumažinti iki 14. Palyginimui – JAV, turinčios 293 milijonus gyventojų ir tvarkančios ne tik savo valstybės, bet ir pasaulio reikalus, turi 16 ministerijų; Vokietija, turinti 80 milijonų gyventojų, turi 18 ministerijų, Antano Smetonos laikais buvo 8 ministerijos ir jos tvarkėsi taip, kad per 22 savo gyvavimo metus paliko ateities Lietuvai didžiules aukso atsargas, o dabartinė Lietuva palieka ateičiai keliasdešimt milijardų skolų, ir apetitai skolintis su kiekvienos naujos Vyriausybės atėjimu auga, A. Brazauskas, tapęs Lietuvos Prezidentu, pasisamdė daugiau kaip 20 patarėjų, kitas Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus patarėjų skaičių padidino iki 30, turėdami 14 minisrų, kurių kiekvienas turi po 4–5 pavaduotojus; A. Brazausko prezidentūroje buvo laikoma 40 automobilių, net Prezidento žmonai buvo skirtas automobilis ir t. t. Pagaliau ir trečioji sąvoka „mokytis“. Čia Lietuva galbūt lenkia visą Europą. Lietuvoje 15 universitetų, valstybėje, net jau neturinčioje 3 milijonų gyventojų. Ar jauna valstybė gali tokį skaičių universitetų deramai aprūpinti finansiškai? Ar reikia Lietuvai tiek universitetų? Juolab, kai didelė dalis Lietuvos jaunimo išvažiuoja mokytis į Europos ar Amerikos universitetus. Iš šalies žiūrint, tai atrodo nepateisinamai švaistūniška“. Straipsnio autorius lankėsi Lietuvos universitetuose, bet ten lietuvybės, tautiškumo ženklų nerado: „Ant visų sienų vien angliški „roko“ šūkiai ir plakatai“ (Jonas P. Kedys. Lietuvos ūkinė ir politinė krizė 1990–2000 m. ir jos priežastys, ten pat, p. 217–222).

Kitame straipsnyje J. P. Kedys perspėjo Lietuvos Vyriausybę, „kad pagal 1952 metų rugsėjo 10 d. Liuksenburgo sutartį, pasirašytą kanclerio K. Adenauerio ir Pasaulio žydų sionistų kongreso pirmininko dr. N. Goldmano, Vokietija jau yra atsilyginusi Vakarų ir Rytų Vokietijos okupuotų kraštų (ir Lietuvos) žydams“ (Jonas Kedys. Už holokaustą trys su pusę bilijono markių, ten pat, p. 202–203).

Kiekvienas knygos skaitytojas atras jo interesus atitinkančių minčių ir patarimų. Tik gaila, kad, gailestingajam Lietuvos samariečiui mirus, užgeso ir jo projektas „Talka lietuvių tautai“. Kol kas gyvename tik „sau“: be atjautos, be gailestingumo, be pareigos savo tėvynei, be atsakomybės už mūsų tautos ir mūsų valstybės likimą ir išlikimą. Tikiu savo tauta. Ji prabus. Tuo neabejoju. Tik ar suspės dar išlaikyti savo Valstybę ir savo tautą šioje Žemėje?

Šviesaus atminimo Jono Petro Kedžio gailestingumas, jo pagalba daugiavaikėms šeimoms įprasmino jo gyvenimą, įrašė jo vardą į Tautos istoriją. Jo pasiaukojami darbai Lietuvai, jo idėjos ir išmintis, jo knygos ir jo atminimas liko stovėti Tautos sargyboje (Ona Voverienė. Tautos sargyboje. – V., 2012. – p. 599–604).

© 2014 „XXI amžius“