Lietuvos
kultūros
galerija

Etnografija

Vienijo giesmės Marijai

Klaipėdos rajono Dovilų etninės kultūros centro folkloro kolektyvas su kun. dr. Sauliumi Stumbra

KLAIPĖDA. Renginių ciklas „Tradiciniai giedojimai“ jau penkeri metai kviečia miestelėnus gaivinti autentišką katalikišką liaudies pamaldumą, palaikant savo krikščioniškąjį tapatumą globalizicijos iššūkiuose. Gegužės 23-iosios pavakarę klaipėdiečiai ir miesto svečiai rinkosi Klaipėdos etnokultūros centre į vakarą „Tradiciniai giedojimai. Mojavos–gegužinės“.

Vakaro vedėjas ir idėjos bendraautorius kun. dr. Saulius Stumbra sveikino vakaro dalyvius ir kalbėjo apie liaudiškąjį pamaldumą, išryškindamas Švč. Mergelės Marijos kulto ypatumus. „Šv. Jonas Paulius II yra gražiausias pamaldumo Švč. Mergelei Marijai, pasivedimo jos motiniškai globai ir nuolankaus pasitikėjimo pavyzdys“, – kalbėjo kunigas.

„Pamaldumas Švč. Mergelei Marijai Lietuvoje buvo visada labai gyvas. Ypač Dievo Motinos globos ieškodavo motinos, melsdamosi už savo vaikelius, juos paaukodamos Jos globai, keliaudamos į garsias Marijos garbei skirtas šventoves“, – teigė etnologė dr. R. Račiūnaitė-Paužuolienė.

Pirmasis gegužę paskirti Marijos garbei sumanė Ispanijos karalius Alfonsas X (1239–1284). Italijoje šio pamaldumo pradininkai buvo šventieji Pilypas Nėris (1515–1592) ir Karolis Boromėjus (1538–1584). Matydami, kaip pavasariui veikiant sukyla žmonių jausmai, sumanė juos pajugti aukštesniems tikslams. Eidami nuo savo oratorijos iki Didžiosios Marijos bazilikos Romoje linksmai giedodavo Marijos litaniją, dar vadinamą Loreto litanija, prijungdami giesmių. Vėliau jų pavyzdžiu pasekė keli vienuolynai. Jau tada buvo nustatyta tvarka: gėlėmis puošiamas Marijos altorėlis ir meldžiamasi.

Apie 1853 metus Gegužinės pamaldos įvestos Lietuvoje. Jos suskambo Seinų katedroje. Tada Seinai buvo dar Lietuva. Jų pradininku laikomas prel. Butkevičius. Galima daryti prielaidą, jog Žemaitijoje šios pamaldos atsirado anksčiau nei Vilniuje, nes vysk. M. Valančius bičiuliavosi su minėtu prelatu, tuoj jas įvedė Žemaitijoje, o Vilniuje jos suskambo tik 1898 metais.

Mojavų giesmė „Sveika, Marija, Motina Dievo“ yra kilusi iš Lenkijos, bet vertimas labai nutolęs nuo originalo, nors struktūra ta pati. Melodija panaši, tik labiau sulietuvinta, lenkai ją kildina iš Mozūrijos. Dera pastebėti, jog šios giesmės daugiau neturi nė viena kita pasaulio šalis, ji giedama tik Lenkijoje ir Lietuvoje. Žinomi bene 6 vertimo variantai. Pirmasis vertimas – kun. Jono Lideikos 1866 metais.

Nors atkeliavo iš kaimyninės Lenkijos, Lietuvoje ši labai populiari liaudiškojo pamaldumo praktika, ypač kaime, prigijo savitu pavidalu. Joje dalyvaudavo nuo mažo lig seno. Visi turėjo savo darbus: kas gėles rinkti, kas vainikus pinti. Maldos baigdavosi ir laukais pasklisdavo dainos, rateliai drebindavo žemę. Lietuvoje Gegužinės, arba Mojavos, ypatingos tuo, jog šalia maldos buvo vakarojama: dainuojama, ratelius einama. Buvo gera proga bendravimui.

Vakaro svečias, Klaipėdos rajono Dovilų etninės kultūros centro folkloro kolektyvas, vadovaujamas Lilijos Kerpienės, giedojo giesmes, skirtas Švč. Mergelei Marijai, melodijas, kurios išmoktos iš tėvų bei prosenelių, galiausiai visus vienijo litanija ir giesmė „Sveika, Marija, Motina Dievo“, kurią giedojo svečiai ir į renginį susirinkę miestelėnai.

Kun. dr. Saulius Stumbra

© 2014 „XXI amžius“