Gimtinė:
žmonės
ir darbai

Istorija ir dabartis

Pivonijos šile – atminimo ženklai

Loreta EŽERSKYTĖ

Prie pašventinto kryžiaus suskambo choro „Tremtinys“ daina

Pivonijos šile susirinko nemažas ukmergiškių būrys

Petras Musteikis (dešinėje) pasidžiaugė, kad Aldonos Kalesnikienės pėdomis seka sūnus Andrius Autorės nuotraukos

Gegužės 17-ąją, minint Partizanų pagerbimo dieną, Pivonijos šile buvo pašventintas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Ukmergės skyriaus iniciatyva pastatytas naujas kryžius, iškilęs senojo vietoje. Po to kultūros rūmuose vyko vakaronė „Atmintis – tiltas į ateitį“.

Partizanų pagerbimo dienos iškilmės prasidėjo Pašilės šv. Barboros bažnyčioje. Parapijos klebonas kun. Rimantas Laniauskas šv. Mišias aukojo už žuvusius partizanus, gyvus ir mirusius tremtinius, politinius kalinius. Iš Pašilės automobilių kolona pasuko į Pivonijos šilą.

1989 metų vasarą ukmergiškiai sąjūdiečiai kartu su tremtiniais, politiniais kaliniais organizavo rezistentų, partizanų ir kitų Lietuvos gyventojų, nužudytų sovietmečiu, išniekintų ir slėptų įvairiose rajono vietose, perlaidojimą į Dukstynos kapines. Ukmergiškis tremtinys Zigmas Vašatkevičius mena, kad Pivonijos šile, nuo Antrojo pasaulinio karo likusiuose apkasuose, buvo aptikti 57 partizanų palaikai. 38 nelaimėlių tapatybes pavyko nustatyti, o 19 nužudytųjų į kapą atgulė neatpažinti.

Pasak vieno iš perlaidojimo iniciatorių Z. Vašatkevičiaus, į apkasus Pivonijos šile buvo verčiami įvairiose rajono vietose nužudytų partizanų kūnai: „Iš pradžių juos atgabendavo į aikštę šalia turgaus ir numesdavo. Po kelių dienų surinkdavo ir veždavo į Pivonijos šilą, užberdavo smėliuku, užmesdavo šakomis. Niekas nesivargino nei duobių kasti, nei tinkamai nužudytuosius palaidoti. Žmonės mena, kad nelaimėliai ir čia ilgai neturėjo ramybės. Atvažiavę į šilą stribai čia girtaudavo, iškastos kaukolės tapdavo jų taikiniais...“

Rastus palaikus perlaidojus į Dukstynos kapines, Pivonijos šile buvo pastatytas medinis kryžius, primenantis šiuos tragiškus įvykius. Buvusią partizanų laidojimo vietą žymėjo ir medinis stulpas su užrašu, o prie įvažiavimo į Pivonijos šilą, prie buvusios partizanų laidojimo vietos, Ukmergės urėdijos miškininkai įrengė rodyklę. Deja, visi šie atminties ženklai netrukus užkliuvo piktadariams. Ir kryžius, ir stulpas buvo niokojami, net deginami. Rodyklę per du dešimtmečius miškininkams teko atstatyti net tris kartus.

Ukmergiškiams tremtiniams Pivonijos šile nykstantys atminties ženklai buvo didelis galvos skausmas. Vasarį LPKTSUkmergės skyriui pradėjusi vadovauti Aldona Kalesnikienė su aktyviausiais nariais nusprendė, jog pirmas jų bendras darbas bus sutvarkyti partizanų laidojimo vietos įamžinimą.

Praėjo tik pora mėnesių, ir Pivonijos šile iškilo nauji atminties įamžinimo ženklai – ąžuolinis kryžius bei stulpas su užrašu: „Šioje vietoje 1945–1953 metais buvo užkasami nužudyti ir išniekinti Ukmergės krašto partizanai. 1989 metais jų palaikai buvo perlaidoti Dukstynos kapinėse“.

Naująjį kryžių pašventino kun. R. Laniauskas. Iškilmėse žodį tarė ir gėlių padėjo rajono savivaldybės meras Vydas Paknys. Pušų viršūnėmis nuvilnijo mišraus choro „Tremtinys“, vadovaujamo Julės Juodienės, dainos. Savo eilėraščių paskaitė tremtinys ir choristas Vincas Stankevičius.

Iš Pivonijos šilo nemažas tremtinių būrys susirinko kultūros rūmuose. Pradėdama vakaronę „Atmintis – tiltas į ateitį“ rajono tremtiniams ir politiniams kaliniams vadovaujanti A. Kalesnikienė pažymėjo, jog šis renginys skirtas ne tik pagerbti žuvusių Laisvės gynėjų atminimą, bet ir pabūti visiems drauge, pasikalbėti, paklausyti pranešimo bei meno kolektyvų programos. Susirinkusieji ypač džiaugėsi tokia proga – pastaraisiais metais tokie pabuvimai buvo reti.

Žilagalvius tremtinius ir politinius kalinius eilėmis pasveikino nuolatiniai tokių renginių dalyviai – Dukstynos pagrindinės mokyklos moksleiviai, vadovaujami istorijos mokytojos Vidos Pulkauninkienės. Pristatydama vaidybinę kompoziciją pedagogė sakė, jog moksleiviai, vykdydami įvairius projektus, jau daugiau nei dešimtmetį glaudžiai bendradarbiauja su tremtiniais, keliauja Lietuvos partizanų keliais.

Vakaronėje apsilankęs svečias, Vilniaus edukologijos universiteto doktorantas Mindaugas Nefas, kurio senelių sodyba išlikusi netoli Taujėnų, skaitė pranešimą „Partizaninio karo diskursai šiandien“. Pasak pranešėjo, nors partizaninis karas baigėsi 1953 metais, tačiau jis tapo ne tik istorijos, bet ir mūsų gyvenimo dalimi. M. Nefas, be kita ko, papasakojo apie kaimyniniame Anykščių rajone, Trakiniuose, kasmet vykstantį Tėvynę mylinčių žmonių sąskrydį. „Džiaugiuosi, kad partizanai prisimenami ne tik trečią gegužės šeštadienį, minint jų pagerbimo dieną. Jūs jų nepamiršote ir nepamiršite. Dėkoju, kad galime būti kartu, kad su mumis čia yra ir jaunoji karta – moksleiviai“, – kalbėjo M. Nefas.

Rajono savivaldybės meras V. Paknys pastebėjo, kad renginyje susirinkusios trys kartos – vaikai, jų tėvai bei seneliai. Vadinasi, istorijos faktai nebus pamiršti, nenukeliaus užmarštin. Savo kalboje rajono vadovas dėkojo tremtiniams už jų dvasios stiprybę, tikėjimą ir už tai, kad jie nesuvedinėja sąskaitų, kad kuria, dirba ir kitiems rodydami pavyzdį eina pirmyn...

Ukmergiškius pasveikino LPKTS valdybos pirmininko pavaduotojas Petras Musteikis. Jis naujiems organizacijos nariams įteikė pažymėjimus. Tarp šešių papildžiusių sąjungos narių gretas yra ir rajono Savivaldybės tarybos narys Andrius Kalesnikas.

A. Kalesnikienė daug gražių žodžių skyrė pagalbininkams – Z. Vašatkevičiui, Aleksandrui Gražiui, Rozalijai Malinauskienei... „Noriu dirbti, o svarbiausia, kad yra norinčių man padėti. Manau, kad netrukus išvysite ir kitų mūsų bendrų darbų...“ – kalbėjo pirmininkė.

Renginio metu padėkos įteiktos Pašilės girininkui Marijonui Vilkeliui, medžio drožėjui tautodailininkui Andriui Zinkevičiui, kuris išdrožė ąžuolinį kryžių, pasveikinti jubiliatai.

Vakaronėje skambėjo „Tremtinio“ dainos, savo paruoštą programą pristatė folkloro kolektyvas „Pyniava“, vadovaujamas Vilmos Mulevičiūtės-Sabaliauskienės.

Ukmergės rajonas
Autorės nuotrauka

© 2014 „XXI amžius“