Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Nespalvotos ir spalvotos dienos

Benjaminas ŽULYS

Kaunas. Kiekvienas menininkas turi savitą kūrybos braižą, kylantį iš savo požiūrio į gyvenimą, žmones, gamtą, reiškinių visumą. Tuo jis išsiskiria iš kitų kūrėjų, esančių greta ar toliau. Tokia kūrėja yra panevėžietė fotomenininkė Marija Šileikaitė-Čičirkienė. Ji žinoma kaip nespalvotos fotografijos kūrėja, peizažuose, urbanistiniuose etiuduose ir portretuose improvizavusi visais įmanomais baltos ir juodos spalvos pustoniais, žaidusi grafinėmis formomis ir tik retsykiais neatsispyrusi spalvai.

Neseniai Kauno fotografijos galerijoje buvo surengta M. Šileikaitės-Čičirkienės darbų paroda „...Iš spalvotų dienų“. Tai jau 61-oji šios menininkės autorinė paroda. Ji savo darbus eksponavo daugelyje Lietuvos miestų, miestelių bei Suomijoje, Danijoje, kitose šalyse. „Kiekviena nugyventa savaitės diena paženklinta kuria nors spalva, atspindinčia mūsų išgyvenimus, potyrius, lygiai kaip ir kiekviena akimirka turi savy tam tikrą emocinį spalvinį krūvį“, – sako menininkė. Po to priduria: „Anksčiau maniau, kad savo pasaulio sampratą galiu perteikti tik juodai balta fotografija, nuogąstavau, kad spalvos neleis išgryninti minties. Tačiau ilgainiui supratau, kad jos neįspaudė manęs į rėmus, o priešingai, atvėrė naujas saviraiškos erdves“. Ir tikrai, naujoje savo parodoje menininkė nustebina žiūrovą netikėta raiška.

Fotomenininkas Gytis Skudžinskas, kalbėdamas apie fotomeną, samprotauja, kad šiandien fotografuoja daug kas: turintys mobiliuosius telefonus, naudojantys aukštesnės ar žemesnės kategorijos kameras, žinantys apie skaitmenines ar analogines technikas. Ir visi stengiasi fotografuoti „teisingai“, gavę žinių iš populiarių fotografijos vadovėlių, bent šiek tiek nutuokiantys apie šviesą, tamsą ir kompoziciją. Bet kartais pasitaiko ir „neteisingai“ fotografuojančių. Jie gali sau leisti drąsius ir subtilius „nepataikymus“. Fotomenininkas pabrėžia, kad žvelgdami į M. Šileikaitės-Čičirkienės fotografijas, mes aptinkame nemažai tokių „nepataikymų“. Juose dažnai susitelkiama į tariamąsias kasdienybės smulkmenas, kūrybines reikšmingų įvykių paraštes. Kadro kraštinė negailestingai perkerta tapybos šedevrus, dėmesio centre palieka simbolinį žiūrovų suolelį. Saulės blyksnis stikle neleidžia įžvelgti praeivių veidų. Tai matydami, galime sušukti, kad „taip neteisinga“. O pati Marija pasakoja: „Pradžioje tik vaikščiojau ir fotografavau šiaip sau kažkokius nereikšmingus motyvus“. Tai ir tapo naujausių fotomenininkės darbų pagrindu. Kone atsitiktinai tie darbai sugulė vienas šalia kito ir ėmė tarsi megzti tarpusavio dialogą, nenuspėjamą ir intriguojantį, dažnai sentimentalų, tylų pokalbį kaip žinomų menininkų Reginos Šulskytės diptikuose, Arturo Valiaugos dėlionėse, retkarčiais inžinierinį tyrinėjimą kaip Gintauto Trimako darbuose. Marija suranda savą modelį, šios fotografijos prabyla netikėtomis temomis, pratęsia viena kitos mintį. Autorę domina ne vien tik lietuviškas tonas. Štai grafiti forma tapęs Jurgis Mačiūnas dairosi į spalvotas Šv. Stepono gatvės kėdutes. Tad ir Marija atsiskleidžia kaip savito meno kūrėja ir nešėja.

© 2014 „XXI amžius“