Lietuvos
kultūros
galerija

Atmintis

Atminties skraistę atvėrus

Šv. Mišiomis ir knygų pristatymu pagerbtas kun. dr. Juozapas Čepėnas

Vitalija Kazilionytė

Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje aukojamos šv. Mišios Kristinos Balčiūnaitienės nuotrauka

Kalba kun. dr. Juozapo Čepėno sūnėnas kun. Juozas Čepėnas Jūratės Genytės nuotraukos

Renginio svečiai Pasvalio Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje (iš dešinės): kun. Juozas Čepėnas, kan. Vladas Rabašauskas, kan. Vytautas Masys, prof. Jonas Minkevičius, apaštalinis protonotaras Bronius Antanaitis, klebonas kun. Albertas Kasperavičius

Tebūnie atminties šviesa. Tokie žodžiai tvyrojo visą filosofui, teologui, rašytojui, kaliniui, kunigui Juozapui Čepėnui skirtą Atminties dieną. Į Pasvalį tądien suvažiavo jį pažinoję, su juo bendravę, besirūpinantys jo atminimo įamžinimu garbūs svečiai: sūnėnas, Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčios altaristas kun. Juozas Čepėnas, apaštalinis protonotaras Bronius Antanaitis, Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios altaristas kanauninkas Vladas Rabašauskas, architektas prof. Jonas Minkevičius, buvęs Pasvalio dekanas kanauninkas Vytautas Masys su sūnėnu Virginijumi Penkausku, Pakruojo dekanas kun. Ričardas Rutkauskas, buvęs Pušaloto klebonas kun. Albinas Pipiras. Kartu su visais pagerbti dėdės atminimo atvyko ir sūnėnas Povilas Čepėnas su žmona Elena ir sūnumi fotomenininku, gamtininku Kęstučiu.

Atminimo diena prasidėjo šv. Mišiomis Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Jas aukojo aštuoni kunigai, koncelebracijai vadovavo apaštalinis protonotaras B. Antanaitis. Kan. V. Rabašausko pamokslas priminė pasvaliečiams kun. dr. J. Čepėno asmenybę, gyvenimą, darbus. Po šv. Mišių padėkos žodį tarė kun. J. Čepėnas. Seniai Pasvalio bažnyčia bematė tiek kunigų, seniai bebuvo aukotos šv. Mišios už kun. dr. J. Čepėną. Daugelio pasvaliečių atmintyje atgijo kaip gyvas jo, kadaise čia aukodavusio šv. Mišias, šventusio garbingus kunigystės ir gyvenimo jubiliejus, paveikslas.

Po šv. Mišių ir svečiai, ir pasvaliečiai susirinko Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos salėje. Atminties diena tęsėsi kun. dr. J. Čepėno gyvenimo ir darbų pristatymais, prisiminimais, mokslinėmis įžvalgomis. Salę puošė ne vien ant stalo gražiai surikiuotos kun. J. Čepėno rūpesčiu dienos šviesą išvydusios solidžios knygos „Sacerdos in Aeternum. Velaikių Juozelio atsiminimai“ ir „Velaikių Čepėnai“, bet ir jo dėdės senovinis apsiaustas, skrybėlė, lazda, kuriuos išsaugojo buvęs Pasvalio dekanas kan. Vytautas Masys.

Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas kun. teol. lic. Albertas Kasperavičius, prieš kelerius metus dirbęs Pušalote, pirmojoje kun. dr. J. Čepėno parapijoje, tarė įžangos žodį. Jis prisiminė, kaip prieš keletą metų gavo siuntinį – kun. J. Čepėno parengtą dėdės atsiminimų knygą „Sacerdos in Aeternum. Velaikių Juozelio atsiminimai“. Ją skaitant apėmęs toks jausmas lyg kartu su atsiminimų autoriumi būtų keliavęs per Pušaloto ir gretimų parapijų apylinkes, net savotiškai susidraugavo su šiuo iškiliu, įdomiu, drąsiu, kartu ir paprastu, nuoširdžiu žmogumi. Ir kai pas kleboną svečiavosi parapijiečiai iš Pušaloto, paskaitęs jiems epizodą iš knygos, koks buvęs Pušaloto kraštas prieš šimtą metų. „Skaitau ir girdžiu, kaip viena močiutė atsidūsta: „A ti ir daba tas pats“. Toks ir mano jausmas“, – atviravo kun. A. Kasperavičius. Tikroviškumu, tiesumu knyga labiausiai ir patraukia. „Yra žmonės, kuriuos gyvenime sutinki ir pažįsti per jų rašytinius liudijimus“, – tokia įžvalga dar labiau išryškino knygos vertę. Padėkojęs už dovaną atvėrė kelią kitiems pašnekesiams.

Pagrindinis Atminties dienos svečias kun. J. Čepėnas džiaugėsi, kad vėl po keliolikos metų prisimenamas jo dėdė filosofas, kunigas, daktaras Juozapas Čepėnas, nuo 1954 iki 1976 metų gyvenęs ir darbavęsis Pasvalyje. „Atėjo laikas, kada baigėsi KGB imperijos viešpatavimas, galėjau atspausdinti dėdės atsiminimus“, – pradėjo kalbą nuo svarbiausių liudijimų. Sudėtinga buvo juos išsaugoti – saugumas nuolat sekė kun. dr. J. Čepėną. Atsiminimus jis buvo atidavęs Biržų dekanui kun. Broniui Strazdui, o šis saugumo sumetimais perdavė Anykščiuose gyvenusiai seseriai. Ten siūlo galas ir nuvedė. Atsiskleidė visa atsiminimų suradimo ir išleidimo istorija. Vėliau kilo sumanymas parengti antrą knygą apie garsią, plačią Čepėnų giminę. Reikėjo surinkti visą publikuotą ir nepublikuotą medžiagą apie Lietuvoje ir Amerikoje išsibarsčiusius tos giminės atstovus. Sudėtingiausia buvo gauti dėdės disertaciją, saugomą Vokietijoje, Freiburgo universitete. Pagelbėjo Pakruojo klebonas kun. R. Rutkauskas. Mokslines disertacijos įžvalgas parašė prof. Jonas Minkevičius. Taip gimė ir antroji didžiulė knyga „Velaikių Čepėnai“. Pristatęs abi knygas svečias sugrįžo prie dėdės asmenybės. Išryškino svarbiausius jo gyvenimo epizodus: pirmąjį ir antrąjį areštus, laikyseną tardymo metu, žydų gelbėjimą, draugystę su arkivyskupu Mečislovu Reiniu, Vladimiro kalėjime rašytus ir nebeatgautus veikalus. Prisiminė ir Pasvalio laikotarpį, apsilankymus pas dėdę, jo raštus. Apgailestavo, kad sovietmetis neleido jo asmenybei visapusiškai atsiskleisti. Didžiąją literatūrinių, filosofinių, teologinių raštų dalį sovietinis saugumas sunaikino. Ilgiau sustojo prie dėdės tiesumo. „Buvo be galo teisingas, tiesus. Tiesa jam buvo kaip Dievas, šventa. Tikras tiesos riteris ir šauklys“, – taip apibūdino išskirtinį būdo bruožą. Kaip patvirtinimas nuskambėjo kito dėdės – istoriko prof. Prano Čepėno – nuostata: istorinių faktų nereikia nei nutylėti, nei iškraipyti, nei klastoti, nepaisant, ar jie mums malonūs, ar ne.

Kupiškėnas architektas, „Architektūros riterio ordino“ kavalierius prof. Jonas Minkevičius, įveikęs sovietinės sistemos prievartą, prisiminė mokslo Didžprūdžių pradžios mokykloje metus. Čia ir susitiko su kun. dr. J. Čepėnu, atvažiuodavusiu dėstyti tikybos. Jis padėjo pagrindus profesoriaus tikėjimui, nulėmė pasaulėžiūrą. Iškart pastebėjęs vaiko gabumus duodavo ne saldainių, bet nevaikiškos literatūros. „Pradėjau skaityti literatūrą dar nesuprasdamas. Čia buvo jo įžvalgumas. Tai kėlė mane. Be kunigo Juozapo Čepėno pagalbos nebūčiau pasiekęs mokslo – gyvenom labai vargingai. Vėliau supratau, kad jis – tikras Evangelijos žmogus, gailestingas, rūpestingas, net mažo vaiko nepalieka nepasirūpinęs jo ateitimi. Visą gyvenimą stengiausi turėti jo paveikslą prieš akis ir, kiek įmanoma, sekti jo pavyzdžiu“, – atskleidė profesorius savo patirtį. „Kai atsirado galimybė perskaityti ir vertinti jo disertaciją, kitus mokslo darbus, pajutau, kad jie turi pasaulinę vertę“, – nuo prisiminimų perėjo prie Freiburgo universitete 1924 metais apgintos disertacijos „Dostojevskio asmenybės ir kūrybos psichologinė analizė“ pristatymo. Tai buvo pirmas svarus Dostojevskio asmenybės ir kūrybos pagrindimas Europoje. Kun. J. Čepėnas susiejo Dostojevskį su Vakarų kultūra. Disertacijoje atsiskleidžia pagrindinis Dostojevskio kūrybos frontas: žmoguje vykstanti amžina kova tarp gėrio ir blogio, tebesitęsianti ir šiandien. Nuo tos kovos priklauso pasaulio ateitis. Išsigelbėjimas – Kristus. Bet jis Dostojevskiui yra tik autoritetas. Jo herojai prieina prie Kristaus, bet galutinio rezultato nepasiekia. Pasaulį išgelbėti gali Rytai – kenčianti stačiatikių rusų tauta. Iškeliama dostojevskiško panslavizmo doktrina, jėga, pašaukta įtvirtinti žemėje susitaikymą ir taiką. „Juozapas Čepėnas išskiria Dostojevskį iš kitų rusų rašytojų tuo, kad jis žvelgė toli į ateitį; jis matė grėsmingą komunizmo pavojų Europai ir Rusijai, įspėjo rusų intelektualus, skatino priartėti prie tautos ir tautos krikščioniškas idėjas paversti savomis idėjomis“, – profesoriaus įžvalgos prikaustė susirinkusiuosius prie visuomet traukiančios Dostojevskio kūrybos.

Pakruojo dekanas klebonas kun. R. Rutkauskas atvirai išdėstė, kaip pavyko „išvilioti“ iš Freiburgo universiteto kun. dr. J. Čepėno disertaciją ir jos kopiją atgabenti į Lietuvą. Sudėtinga buvo disertaciją išversti į lietuvių kalbą – autorius naudojo literatūrą, išleistą prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo, per tą ilgą laikotarpį pakito vokiečių kalba „Buvom priversti surasti anų laikų leidinius, kad galėtume pajusti visą minties, žodžių perteikimą, žaismą. Teologinių terminų tikslinimą konsultavo mano profesorius iš Miuncheno universiteto. Su vertėja derinome kiekvieną posakį, nes labai norėjome perteikti tų metų mintį, dvasią, – toks buvo disertacijos patekimo į knygą „Velaikių Čepėnai“ kelias. Dabar visi gali gilintis į šį svarbų dr. kun. Čepėno mokslinį darbą, nepraradusį mokslinio aktualumo ir šiandien.

Apaštalinis protonotaras B. Antanaitis, vikaraudamas Anykščiuose, dažnai susitikdavo su kun. dr. J. Čepėnu. Daug buvo girdėjęs apie jį ir iš kitų kunigų. „Didelė asmenybė, apie ją reikia pasakoti vaikams, kad pažintų didžius savo krašto žmones“, – tai svarbiausias šiandienos rūpestis.

Kan. V. Rabašauskas prisiminė kun. dr. J. Čepėno laidotuves. Tuomet jis buvo Panevėžio vyskupijos kurijos kancleris. Išlydėjo kunigą iš Pasvalio į gimtuosius Daugailius.

Kalbas trumpam pertraukė kan. V. Rabašausko ir apaštalinio protonotaro B. Antanaičio pasiūlymas kun. J. Čepėnui apsirengti dėdės rūbais, pasiimti į rankas jo lazdą. Visiems plojant, įspūdingai atrodantis jis perėjo salę. Vaizdas labai priminė Kaune, Laisvės alėjoje vaikščiodavusį Vaižgantą.

Atsiminimai neseko. Kan. V. Masys pasakojo apie tuos baisius sovietinius laikus, kai jam tekę klebonauti Pasvalyje. Čia jis ir susitiko su kun. dr. J. Čepėnu. Pažino jį kaip neeilinį, drąsų, išmintingą, darbštų, ypatingai mylėjusį tiesą žmogų. Prisiminė saugumo persekiojimus, kratas, kvietimus pasiaiškinti. Jis buvo liudininkas sunkaus kun. J. Čepėno gyvenimo, liudininkas jo kunigystės ir gyvenimo jubiliejų šventimo, jo paskutiniųjų gyvenimo dienų. Kan. V. Masio atsiminimus pratęsė jo sūnėnas Virginijus Penkauskas.

Susitikimus su kun. dr. J. Čepėnu, jo kunigystės 50-mečio šventimą Pasvalyje prisiminė buvęs Pušaloto klebonas kun. A. Pipiras. „Kalbėdavo, kaip jį persekiodavo saugumiečiai. Jiems sakydavęs, kad bijotų ne jo, seno žmogaus, o kinų“, – įsirėžė atmintin tokios prognozės. Simboliška, kad minėjimas prasidėjo ir baigėsi su Pušaloto vardu.

Kun. dr. J. Čepėną pažinojo ir daugelis į renginį susirinkusiųjų pasvaliečių. Bet laikas buvo negailestingas – jau beveik dvi valandas sukosi kalbų ratas. Žodį tarė tik pasvalietė Stasė Gasiūnaitė.

Minėjimas baigėsi dovanų išdalijimu. Kun. J. Čepėnas atsivežtas jau minėtas knygas dosniai dalijo renginio dalyviams. Bibliotekai teko pati brangiausia dovana, kaip pats dovanotojas įvardijo, aukso knyga, jo lig šiol saugotas daugiau kaip 100 metų senumo dėdės albumas su draugų, pažįstamų sveikinimais, seniausieji paženklinti 1904 metais. Kartu su juo – ir disertacijos kopija. Nuoširdžiai dėkojame už tokias unikalias dovanas, kurios praturtins bibliotekos rankraštyną. Kan. V. Masys išsaugotus kun. dr. J. Čepėno rūbus ir lazdą dovanojo Pasvalio krašto muziejui.

Ilgai liks pasvaliečių atmintyje šis prisiminimų, mokslinių įžvalgų, šmaikštumo, smagumo, nuoširdumo kupinas minėjimas, iš naujo atskleidęs kun. dr. J. Čepėno asmenybę, gyvenimą, kūrybą, paraginęs rūpintis jo atminimo įamžinimu. Tokie žmonės privalo būti atminties šviesoje. Ir mes už tai atsakingi. Nuoširdžiai dėkojame visiems į Pasvalį tą atmintiną dieną suvažiavusiems svečiams.

Pasvalys

© 2014 „XXI amžius“