|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Didvyriškos aukos ir tvirtumo pavyzdys Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas
Brangieji, gerieji Lietuvos žmonės! Jus taip vadinu, nes Jūsų gerumas atvedė Jus pagerbti tokį didį Lietuvos Didvyrį. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas visada buvo ir bus mums didvyriškos aukos ir tvirtumo pavyzdys. Tikiu, kad laikui bėgant visa lietuvių tauta mokysis iš jo didvyriškai ginti tikėjimą, dorą ir teisingumą. Jau dabar matome ir jaučiame jo svarbos ženklus; neįmanoma, šiandien tiesiog neįmanoma, nepastebėti šio didžio žmogaus. Šiomis dienomis po jo mirties tiesiog nebuvo jokios žymesnės žiniasklaidos, kad neminėtų jo. Pilni laikraščiai straipsnių apie jį, pilnas internetas. Jis, toks drąsus, toks tvirtas, toks nepalaužiamas, tiesiog traukte traukia visų dėmesį. Bet jis, jei galėtų, dabar kukliai atsilieptų į šiuos mano žodžius, į šitą mano šlovinimą, atsakydamas galbūt prelato poeto A. Dambrausko-Jakšto žodžiais: Mes ne savo ugnimi žėruojam ir ne savo spindulius į kitus mes liejam. Net kagėbistams, tardytojams jis nuolat pabrėžė: Tai Dievas man liepia. Dievo reikia labiau klausyti negu žmonių (plg. Apd 4, 19). Jis visus drąsino ne savo, bet Dievo žodžiu (Šventojo Rašto žodžiais): Drąsias, tvirtas širdis turėkit, kas Viešpačiu tikit (Ps 30, 25). Įsirašykime giliai širdin tą kun. Alfonso troškimą, paties Dievo raginimą: Visi kaip vienas kovokime už tikėjimą ir nė iš tolo nesiduokime priešų išgąsdinami (Fil 1, 28). Šiuo atžvilgiu jokia jėga negalėjo jo įveikti, todėl ir praminė jį Nepataisomuoju. Labai jau taikliai jį pavadino kagėbistai. Jis džiaugėsi tokiu jų įvertinimu ir jiems į akis juokavo: Jūs patys pavadinote, tad nebegaliu keistis... Dar ankstyvoje jaunystėje, ruošdamasis tapti kunigu, jis nutarė visada kovoti už tikėjimą, už Lietuvą. Okupacija, komunistų žiaurumas, tremtys deginte degino jo širdį, galima sakyti, tiesiog neleido jam nurimti. Tautos skausmas, šaukimas ginti belste beldėsi į jo dvasią: Palik ramybę, šilumą, namus, palik linksmybę tuščią, tačiau kalbėk nors trejetą tiesos minučių. Po to tegu tave užmuš (J. Jevtušenko). Todėl kunigas Alfonsas nuolat šaukė: Ar galima nurimti, ar galima ramiai miegoti, kai tauta kenčia, kai Dievas išplėšiamas iš žmonių širdžių? Anais laikais jis dažnai kartojo, kad kunigo vieta kalėjime, nes tauta įkalinta. Tautos kančios jam neleido ramiai gyventi. Jo apsisprendimą kovoti gal geriausiai išreiškia paskutinis partizano žodis prieš mirtį: tai atsakymas, kodėl jis tapo partizanu (jis kartą girdėjo tą mano cituojamą partizano žodį, liepė dažniau kartoti, tad ir šiandien cituoju): Degė sodybos, dejavo žemė ir dangus, vaitojo žmonės gyvuliniuose vagonuose; dusino juos, badu marino. Ar galėjau sėdėti ramus, ar galėjau neiti ginti? Nurovė mano sesei kasas, išniekino. Sese, sesute, išgirdęs tavo aimanas išėjo į mišką vyresnysis brolis... Daužė Tėvo galvą: kur sūnus? Ar galėjau negirdėti tėvo vaitojimo? Sukinėjo, laužė Mamos rankas: kur sūnus? Motute, motinėle, ar galėjau negirdėti tavo raudos? Ir štai brolis numestas turgaus aikštėje apnuogintas, išniekintas, subjaurotas... Ar galėjau būti ramus? O mano geriausias draugas neatlaikė kankinimų, išdavė. Dabar mane kankins. Nebijau kančių. Tyčiosis, niekins, šaudys, nebijau... Tik vieno, mano Dieve, bijau: neatimk iš mūsų tautos atminties. Dieve mano, neatimk atminties! Dieve, tikiu, kad Tu padarysi tą stebuklą: Lietuva atsibus, atsimins, surankios partizanų kaulus, pastatys paminklus partizanams ir jų motinoms gražiausiose Lietuvos aikštėse. Todėl šaukiu okupantams budeliams: Sušaudykit mane! Štai tokia dvasia didis kunigas Alfonsas išėjo pas amžinybės Viešpatį, pas visų mūsų Tėvą. Taip, didžiausias jo troškimas visada buvo, kad iš lietuvių nebūtų atimta tikėjimas ir atmintis. Todėl ragino visur statyti partizanams paminklus, rengti jų atsiminimus. Vis ragino minėti nužudytus Lietuvos ministrus, karininkus, karius. Vis barėsi, priekaištavo, kad jie užmirštami, nėra minimi. Platino jų portretus. Įrengė partizanų parką. Ir mane įtraukė į nuolatinius minėjimus, paminklų šventinimus. Paskutinį kartą su juo tame parke kartu meldėmės gegužės 19-ąją. Ir vėl kalbėjo apie būtinybę neužmiršti Lietuvos kovotojų, kankinių. Ir priminė, kad Tautos atmintį, tikėjimą ir dorą labiausiai griauna girtavimas, alkoholis. Todėl tame parke jis tiesiog maldavo: Visi pažadėkime, kad iki Naujų Metų negersime nė lašelio alkoholio. Tą patį prašymą ir įpareigojimą pakartojo ir paskutiniame viešame pasirodyme Panevėžyje birželio 27-ąją, pristatydamas savo prisiminimų knygą. Todėl ir aš visų prašau: Pagerbkime monsinjoro Alfonso atminimą, pažadėkime visi: iki Naujųjų nė lašelio alkoholio. Tai žūstančios Tautos maldavimas skamba iš jo lūpų. Prašau valdžios žmonių, prašau Seimo narių: neleiskime Tautai pražūti alkoholio jūroje. Padarykite viską, kad apribotumėte Tautos girtavimą. Tauta jau žūsta, geriame daugiausiai Europos Sąjungoje. Išgirskime kunigą Alfonsą bent mirusį, jei nenorėjome girdėti gyvo. Išgirskime visi.
Kalba, pasakytos liepos 21-ąją Ukmergės Dukstynos kapinėse
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |