Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Nebijojęs aukotis dėl Dievo ir Tėvynės

A†A mons. Alfonsas SVARINSKAS (1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17)

Mons. Alfonsas Svarinskas Vido Venslovaičio nuotrauka

Liepos 17 dieną po sunkios ligos mirė nenuilstantis kovotojas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, aktyvus Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyvis, ilgametis sovietinių kalėjimų ir lagerių kalinys, Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto narys, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narys, Lietuvos Sąjūdžio Tarybos Garbės narys, dimisijos pulkininkas, monsinjoras Alfonsas Svarinskas.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė išreiškė užuojautą dėl mons. A. Svarinsko mirties. Pasak Prezidentės, neišsižadėjęs religinės ir tautinės veiklos, mons. A. Svarinskas iki paskutinių dienų kovojo už kiekvieno žmogaus teisę tikėti, laisvę mąstyti ir kalbėti, nuolat ragino būti su Lietuva ir rūpintis jos ateitimi. „Tai buvo ypač stiprus ir sukrečiančią sovietmečio tikrovę patyręs žmogus, išgyvenęs nuolatinius persekiojimus, kankinimus, nesibaigiančius trėmimus ir kalėjimus“, – sakoma valstybės vadovės užuojautoje.

35 metus tarnavęs Joniškio žmonėms

A†A mons. Juozas DOBILAITIS (1928 09 18–1958 03 23–2014 07 23)

Mons. Juozas Dobilaitis

Liepos 23 dieną po ligos mirė Joniškio altaristas mons. jubil. Juozas Dobilaitis.

Jis gimė 1928 m. rugsėjo 18 d. Jurbarko rajone, Vadžgiryje, trijų vaikų šeimoje. Būsimasis kunigas mokėsi Vadžgirio pradinėje mokykloje, vėliau Eržvilko gimnazijoje, kurią baigė 1949-aisiais. Pokariu Lietuvoje, ypač kaimo vietovėse, labai stigo mokytojų, todėl 1949–1950 metais jis dirbo pradinių klasių ir matematikos mokytoju Šiluvoje. Vėliau, 1950–1953 metais, atliko karinę prievolę sovietinėje kariuomenėje, darbo batalione prie Suomių įlankos. Ten per jo rankas eidavo paštas: laiškai, siuntiniai, piniginės perlaidos. Teko tvarkyti biblioteką, o kadangi mokėjo piešti, gražiai rašė, todėl buvo plakatų ir garbės lentų apipavidalintojas. Grįžęs iš kariuomenės įstojo į Kauno kunigų seminariją. Kunigo šventimus gavo 1958 m. kovo 23 d. Nepaisydamas sovietinio persekiojimo ir įvairių trukdymų, per visą kunigystės laikotarpį jubiliatas daug jėgų atidavė sielovados darbui, pastoracinei veiklai, jaunų žmonių rengimui sakramentams. Tuo pačiu metu, kiek leido jėgos bei galimybės, rūpinosi ir gražino Joniškio bažnyčią bei jos aplinką. Apie savo kunigystę visada sakydavo: Niekada nebuvo sunku. Tai man buvo malonus patarnavimas žmonėms. Jaunystėje yra nutapęs sakralinių paveikslų. Atgavus nepriklausomybę, 1996 metais renovuoti ir įkurti Joniškyje krikščioniški senelių globos namai „Santara“.

Mirė Skudutiškio ir Suginčių klebonas

Kun. Arūnas Kazlauskas

A†A kun. Arūnas KAZLAUSKAS
(1971 08 31–1995 08 31–2014 07 28)

Liepos 28 dieną staiga mirė Kaišiadorių vyskupijos Skudutiškio ir Suginčių parapijų klebonas kun. Arūnas Kazlauskas. Jis gimė 1971 m. rugpjūčio 31 d. Vytautavos parapijoje, Kaišiadorių vyskupijoje, Trakų rajone. Mokėsi Panošiškių pradinėje mokykloje, vėliau – Rūdiškių vidurinėje mokykloje. 1989 metais pradėjo studijas Kauno kunigų seminarijoje. 1994 m. rugsėjo 10 d. Arūnas Kazlauskas buvo įšventintas diakonu Kaišiadorių vyskupijai ir paskirtas pastoraciniam darbui į Kaišiadorių parapiją. 1995 m. rugpjūčio 31 d. A. Kazlauskas buvo įšventintas kunigu ir paskirtas Perlojos bei Nedzingės parapijų administratoriumi. 2002 metais skiriamas Čiobiškio parapijos administratoriumi, 2003 m. balandžio 1-ąją – Molėtų parapijos vikaru ir Skudutiškio parapijos administratoriumi. Nuo 2005 metų kunigas Arūnas atleidžiamas iš Molėtų parapijos vikaro pareigų ir skiriamas Skudutiškio parapijos klebonu bei Suginčių parapijos administratoriumi, vėliau – klebonu.

Su meile klausydavęs išpažinčių

A†A kun. Pranciškus VENCKUS
(1933 08 14–1968 05 22–2014 07 30)

Kun. Pranciškus Venckus

Liepos 30 dieną po staigios ir sunkios ligos mirė Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios altaristas kun. Pranciškus Venckus. Jis gimė 1933 m. rugpjūčio 14 d. Budraičių kaime, Kelmės rajone, ūkininkų šeimoje. Buvo pakrikštytas Kražių bažnyčioje. 1941 metais pradėjo lankyti Adomaičių pradžios mokyklą Pakražančio seniūnijoje ir ją baigė 1945 metais. Nuo 1946 iki 1950 metų mokėsi Kražių gimnazijoje. 1952 metais turėjo atlikti būtiną karinę tarnybą tarybinėje armijoje, iš kurios grįžęs 1955–1963 metais dirbo Šiaulių kelių statybos įmonėje ir tuo pačiu metu mokėsi Šiaulių miesto neakivaizdinėje vidurinėje mokykloje. Ją baigęs, įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1968 m. gegužės 22 d. vyskupo Juozapo Labuko buvo įšventintas kunigu.

Kunigas legenda

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ

Mons. Alfonsas Svarinskas – kunigas – legenda. Šiandien laidojame mons. Alfonsą – kunigą – legendą – partizaną, triskart Gulago kalinį. Kunigas buvo pogrindžio darbininkas, Seimo narys, Lietuvos kariuomenės ir partizanų kapelionas. Su monsinjoru Alfonsu užverčiame septyniasdešimties metų Lietuvos istorijos puslapį, pažymėtą kančiomis, kovomis, dideliais praradimais ir sunkiu prisikėlimu. Šiame puslapyje aukso raidėmis yra įrašytas mons. Alfonso vardas. Girdėjome Evangeliją, kurioje atpasakojama Jėzaus kalba, ko reikia norint sekti paskui Jį. Jėzus aiškiai pabrėžia ištikimo sekimo sąlygas – tai savęs išsižadėjimas, sutinkamų sunkumų įveikimas, rūpestis amžinuoju gyvenimu ir drąsus tikėjimo išpažinimas. Įvykdyti šias sąlygas nėra lengva, nes lengviausia plaukti pasroviui. Šiandien laidojame mons. Alfonsą, kuris bandė ištikimai sekti Kristų net ir tuomet, kai sąlygos buvo labai atšiaurios. Sutapimas: pirmą ir paskutinį kartą monsinjorą Alfonsą sutikau Vilniaus ligoninėse. Pirmąjį kartą jis man atnešė Šv. Komuniją. Anuomet jis buvo keturiasdešimtmetis, energija spinduliuojantis kunigas, tik ką sugrįžęs iš lagerio ir kuriam valdžia neleido atlikti kunigo pareigų. Paskutinį kartą prieš savaitę aš jį aplankiau ligoninėje. Monsinjoras Alfonsas jau stovėjo ant amžinybės slenksčio ir apgailestavo, kodėl Dievas jį dar sulaikė, kai jau buvo pasiruošęs iškeliauti. Greitai Viešpats pasišaukė savo mokinį ir karį, kuris bandė Viešpačiui paaukoti, atrodė, daugiau, nei gali eilinis mirtingasis žmogus. Iš tikrųjų, monsinjoras Alfonsas buvo kunigas – legenda. Vieni jį labai gerbia ir myli, kiti bando suniekinti, tačiau niekas nepraeina abejingai pro šalį. Per paskutinį susitikimą ligoninėje mons. Alfonsas kalbėjo, kas buvo svarbu jo, kaip žmogaus, lietuvio ir kunigo gyvenime. Jis sakė: „Dievas, Bažnyčia ir Lietuva buvo mano svarbiausi idealai ir džiaugiuosi, kad juos pasirinkau. Šiame pasaulyje nesusikroviau jokių turtų, nes jie man buvo nereikalingi“. Ir dar nurodė, kad norėtų amžinojo poilsio atgulti šalia draugų partizanų, po miško egle ir kad ant jo kapo būtų pastatytas lygiai toks kryželis, kaip ir kitiems partizanams. Monsinjorą gerbusiems žmonėms nelengva buvo priimti šitokį mirusiojo sprendimą, tačiau su mirusiais nediskutuojama; jų valia vykdoma. Be jokios abejonės, jaunystės dienų Lietuvos laisvės kovos ir jose žuvę draugai giliai įsirėžė mons. Alfonso sieloje. Tikriausiai dėl šios priežasties, kai dėl sveikatos prašėsi atleidžiamas nuo klebono tarnystės, jis turėjo vienintelį prašymą – būti Lietuvos partizanų kapelionu. „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi“. Pokario metais, kai Lietuva neteko laisvės, kai tūkstančiai žmonių buvo tremiami į Sibirą, kiti kankinami KGB kalėjimuose, rinktis kunigystės kelią tikrai reikėjo savęs išsižadėjimo ir drąsos. Tačiau peržengdamas seminarijos slenkstį monsinjoras Alfonsas negalėjo net įsivaizduoti, kad kunigystės šventimus gaus ne Kauno Arkikatedroje, bet Abezės lageryje iš tokiais pat kalinio drabužiais vilkinčio vyskupo Ramanausko rankų. Kunigo formaciją monsinjoras gavo labai rūsčiomis sąlygomis: kankinamas, badaudamas, bet šalia matydamas kenčiančius kunigus, Lietuvos inteligentus, Bažnyčios hierarchus, kaip antai, vyskupą Ramanauską, būsimąjį kardinolą Slipij ir daugelį kitų, kurių nepajėgė palaužti bolševikinė teroro mašina. Kokie menki ir pasigailėjimo verti atrodė budeliai, kuriems jaunas kalinys prašė Dievo gailestingumo. Mons. Alfonsas nesigailėjo, kad net tris kartus kalėjo sovietiniuose lageriuose. Su jam būdingu humoru jis ne kartą kalbėjo: „Visada komunistams sakiau: padarėt vienintelį gerą darbą, kad areštavote kunigus. Kitaip kunigai sėdėtų tuščiose klebonijose, o žmonės kentėtų lagery be kunigų. O dabar ir kunigai, ir tauta yra lageriuose“. Menkai pažinojusieji mons. Alfonsą mąsto, kad jam rūpėjo ne Dievas, bet politika. Taip, Tėvynės reikalai jam tikrai labai rūpėjo ir jis iki paskutinės akimirkos sielojosi dėl viso blogio, kurį matė neišsilaisvinusioje Lietuvoje. Apie tai jis kalbėjo ir paskutinėmis gyvenimo valandomis. Tačiau jis buvo tikras kunigas, kuriam rūpėjo žmonių sielos. Kaip mons. Alfonsas tarnavo tikintiesiems Kulautuvos, Miroslavo, Kudirkos Naumiesčio, Išlaužo, Viduklės ir Kavarsko parapijose, galėtų pavydėti geriausi Lietuvos kunigai. Aš savo akimis mačiau per Gavėnios rekolekcijas sausakimšą Viduklės bažnyčią. Pulkai vaikų prie altoriaus, dar daugiau adoruotojų mergaičių. Žmonės važiuodavo iš toli pasiklausyti mons. Alfonso pamokslų, o gal dar daugiau – pasižiūrėti į kunigą, kuris nebijo kalbėti tiesos ir kurio nepajėgia išgąsdinti net sovietinis saugumas. Jeigu šiandien Lietuvoje turėtume daug panašaus uolumo kunigų, net dabartinė mirties kultūra nenusineštų tiek daug aukų. Štai liudijimas vieno asmens, brendusio monsinjoro Alfonso sielovadinio darbo įtakoje: „Kulautuvos jaunimas greitai pajuto, kad tai – tikras kunigas ir tikras žmogus. Vaikai (net būdami komjaunuoliai) lankė bažnyčią, ją puošdavo, plaudavo grindis. Pionieriai giedojo bažnyčios vaikų chore. Jauno kunigo vidinė branda, humoro jautimas, nuoširdus bendravimas traukė jaunimą. Jis buvo visiškas kontrastas lediniams, netikriems santykiams komjaunimo organizacijoje, oficialiame tarybiniame gyvenime. Jis buvo vienintelė atsvara „niekada neklystančiai“ ir nepripažįstančiai jokių diskusijų komunistų partijos linijai. Mokiniai mėgdavo su kunigu žaisti šachmatais, kalbėti, diskutuoti. Bet, svarbiausia, tokie mokiniai galėjo mąstyti, netapti komunistiniais mankurtais, išmoko turėti savo nuomonę ir ją ginti“ (R. Jurkuvienė). Mons. Alfonsas atkakliai kovojo su alkoholiu ir jo pastangos atnešdavo vaisių. Pavyzdžiui, laidotuvėse ir mirusiųjų minėjimuose jis pasiekdavo, kad nebūtų vartojamas alkoholis. Oponentams užkliūdavo kietas mons. Alfonso žodis. Jis kartais tikrai būdavo kietas. Bet ar tai reiškė, kad jis nemylėjo? Anaiptol. Pats Jėzus fariziejus pavadindavo angių išperomis, pabaltintais karstais ir išvartė prekeivių Dievo šventovėje stalus. Ar galėtume jį apkaltinti nemeile? Kaip tik meilė kartais reikalauja kieto tiesos žodžio, kuris sužeidžia, bet drauge ir gydo, nes primena reikalą daryti atgailą. Ar galėjo mons. Alfonsas džiaugtis tais, kurie nepadarę atgailos, neatsiprašę tautos už padarytas išdavystes, vėl pradėjo alkoholyje skandinti tautą ir krauti sau milijonus? Tylėjimas, siautėjant blogiui, gali būti didžiausia nemeilė. Todėl mons. Alfonsas netylėjo. Monsinjoras kovojo ne su asmenimis, bet su blogiu, kuris tūno tuose asmenyse. Niekada jis nesmerkė nei ruso, nei kitokią orientaciją turinčio asmens. Jis kovojo su komunistų neštomis blogybėmis, pasisakė prieš žmogaus prigimtį žeminančius dalykus. Tai buvo nenuilstantis kovotojas su blogiu. Nereikia stebėtis, kad monsinjoras Alfonsas nenustojo kalbėti apie kovą? Juk skiriamasis krikščionio bruožas – kova už gėrį. Krikščionis kovoja už Tiesą, už Kelią, už Gyvenimą, kol Nepriklausomoje nuo melo ir neapykantos, nuo noro kitus engti ir išnaudoti Lietuvoje bus vertinamos tikrosios vertybės. Kas buvo mons. Alfonso dvasinės stiprybės versmė? Prigimtas charakteris? Užsigrūdinimas patiriamuose sunkumuose? Abejoju. Menu, kai po arešto mane išvedė į kalėjimo kiemelį valandėlei pakvėpuoti grynu oru, išgirdau už sienelės mons. Alfonsą pusbalsiu kalbantį rožinį. Štai kas buvo toji stiprybės versmė: gilus tikėjimas ir meilė tėvų žemei. Už Dievą ir Tėvynę jis galėjo leistis būti ir nukryžiuotas. Dėl to jis buvo ir liks kunigas – legenda. Nedraugai niekins, bet artimai jį pažinusieji žavėsis ir mokysis, kaip reikia sekti Kristų.

Didvyriškos aukos ir tvirtumo pavyzdys

Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas

Kalba Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas Jono Česnavičiaus nuotrauka

Brangieji, gerieji Lietuvos žmonės! Jus taip vadinu, nes Jūsų gerumas atvedė Jus pagerbti tokį didį Lietuvos Didvyrį.

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas visada buvo ir bus mums didvyriškos aukos ir tvirtumo pavyzdys. Tikiu, kad laikui bėgant visa lietuvių tauta mokysis iš jo didvyriškai ginti tikėjimą, dorą ir teisingumą. Jau dabar matome ir jaučiame jo svarbos ženklus; neįmanoma, šiandien tiesiog neįmanoma, nepastebėti šio didžio žmogaus. Šiomis dienomis po jo mirties tiesiog nebuvo jokios žymesnės žiniasklaidos, kad neminėtų jo. Pilni laikraščiai straipsnių apie jį, pilnas internetas.

Jis, toks drąsus, toks tvirtas, toks nepalaužiamas, tiesiog traukte traukia visų dėmesį. Bet jis, jei galėtų, dabar kukliai atsilieptų į šiuos mano žodžius, į šitą mano šlovinimą, atsakydamas galbūt prelato poeto A. Dambrausko-Jakšto žodžiais: „Mes ne savo ugnimi žėruojam ir ne savo spindulius į kitus mes liejam“.

Lietuvai paaukojo visą gyvenimą

Birutė Valionytė,

Lietuvos Respublikos Nepriklausomybes akto signatarė, Signatarų klubo prezidentė

Kalba Lietuvos Respublikos Nepriklausomybes akto signatarė, Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė Jono Česnavičiaus nuotrauka

Šiandien atsisveikiname su monsinjoru, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatu, Lietuvos kariuomenės ir Kauno arkivyskupijos partizanų, šaulių, politinių kalinių ir tremtinių kapelionu, aktyviu Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyviu, politiniu kaliniu, vienu iš Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto įkūrėjų, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbiu. Atsisveikiname su žmogumi, kuris visą gyvenimą tarnavo Dievui ir Lietuvai.

Alfonsas Svarinskas su okupantais nuo pat savo jaunystės kovojo ryžtingai, negailėdamas jėgų. Jis tikėjo Lietuvos Nepriklausomybe. Būdamas kunigu iš pašaukimo, jis šalia Dievo žodžio nuolat skleidė pasipriešinimo okupantui dvasią ir buvo įsitikinęs, kad kovoti už Lietuvos laisvę gali tik doras, tikintis ir blaivus lietuvis, todėl jo parapijose girtuoklysčių tikrai sumažėdavo, o bažnyčios buvo pilnos žmonių. Monsinjoras žmonėms turėjo didžiulę įtaką. Jis buvo vyskupo M. Valančiaus pasekėjas, nuolat žadino lietuvių tautą ir kėlė jos patriotinę dvasią. Jis visada daiktus vadino tikraisiais vardais. Galingai sovietų imperijai kunigas Alfonsas Svarinskas buvo pavojingas. Už jo veiklą iš viso sovietai jį nuteisė 23 laivės atėmimo metams ir dar trims metams tremties. Grįžęs iš lagerio vėl tęsdavo pogrindinį darbą toliau. Lagerių režimas, nežmoniškos gyvenimo sąlygos juose ir izoliacija monsinjoro nesužlugdė, tik užgrūdino. Jis turėjo gilų humoro jausmą, kuris jam padėjo ne tik išgyventi sunkiausiomis sąlygomis, bet jo kandus su humoro prieskoniu žodis buvo ypač pavojingas. Monsinjoras sovietams buvo ypatingai pavojingas elementas, todėl spaudžiant JAV prezidentui Ronaldui Reiganui, 1988 m. rugpjūčio 23 d. monsinjorą ištrėmė iš Sovietinio rojaus – TSRS – į Vakarų Vokietiją. Ištrėmė iš šalies kaip tik rugpjūčio 23 dieną, praėjus beveik 50 metų, kai Ribentropas ir Molotovas pasidalino Lietuvos valstybę. Gyvendamas Frankfurte prie Maino, per dvejus tremties metus aktyviai dirbo sielovadinį darbą lietuvių kolonijose visame pasaulyje. Ši tremtis jam buvo tikra atgaiva po 26 metų, praleistų sovietiniuose lageriuose. Jis savo akimis pamatė, kaip gyvena laisvasis pasaulis, ir suprato, kokią neįkainojamą žalą okupacija padarė Lietuvai. Jį tai dar labiau skatino veikti ir kovoti su okupantu. Ir monsinjoras veikė. Jo buvo pilna visur ir, kur tik jis buvo, visada buvo keliamas Lietuvos klausimas. Atkūrus Nepriklausomą Lietuvos valstybę, 1990 metais grįžo į Lietuvą ir visa galva pasinėrė į veiklą.

Tvirtai ėjo Pijaus XII nurodytu keliu

Petras PLUMPA

Kalba Petras Plumpa Jono Česnavičiaus nuotrauka

Su kunigu Alfonsu pirmą kartą teko susitikti prieš 56 metus, 1958 metų rudenį Mordovijos septintame lageryje. Tuo metu tame lageryje buvo daugiau kaip du šimtai lietuvių. Kunigas Alfonsas mėgo bendrystę, stebėdavo, kaip jaunieji lagerio lietuviai žaidžia krepšinį. Mėgo vaišinti – esant šventinei progai, viduryje barako esantį stalą nukraudavo siuntinyje gautais produktais, susikviesdavo lietuvius, palaimindavo stalą ir visi pasijusdavo lyg šeima.

Per kelis dešimtmečius, kad ir epizodiškai bendraudamas su kunigu Alfonsu, galėjau šiek tiek jį pažinti ir nors dabar, Jo laidotuvių dieną, paneigti kelias klaidingas nuomones, kurios plevena kai kurių žmonių galvose ir kalbose.

Pirmiausia reikia turėti mintyse, kad kunigas Alfonsas gimė, subrendo kaip katalikas ir tapo kunigu popiežių Pijaus XI ir Pijaus XII laikais. Tai buvo grėsmingas komunizmo kilimo laikotarpis.

Nuoširdi meilės auka – iki metų pabaigos nevartoti alkoholio

Mieli broliai kunigai, vienuoliai, vienuolės, brangūs Šiaulių vyskupijos žmonės!

Vakar, 2014 liepos 21 dieną, su giliu liūdesiu palydėjome 89 metų sulaukusį mons. Alfonsą SVARINSKĄ į paskutinę žemiškojo gyvenimo stotį Ukmergėje, partizanų kapinėse.

„Tai – kunigas-legenda. Partizanas, triskart GULAG-o kankinys, pogrindžio darbininkas, Seimo narys, Lietuvos kariuomenės ir partizanų kapelionas“, – laidotuvių pamoksle sakė Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Sausakimša Vilniaus arkikatedra, nesuskaičiuojama minia žmonių Ukmergės kapinėse, gilūs ir prasmingi žodžiai laidotuvių metu negali nepaliesti mūsų širdžių.

Mane ypač palietė ir sujaudino vyskupo Jono Kaunecko pasakojimas apie drąsų partizano priešmirtinį žodį ir monsinjoro Alfonso Svarinsko mintis gegužės 19 d. jo paties įkurtame partizanų parke. Tada jis priminė, jog tautos atmintį, tikėjimą ir dorą labiausiai griauna girtavimas, alkoholis. Tame parke jis tiesiog maldavo: „Visi pažadėkime, kad iki Naujų metų negersime nė lašo alkoholio“. Tą patį prašymą-įpareigojimą pakartojo ir paskutiniame viešame pasirodyme Panevėžyje birželio 27 dieną, pristatydamas savo prisiminimų knygą „Nepataisomasis“.

Didvyriai išeina, legenda lieka

Daiva TAMOŠAITYTĖ

Liepos 17-ąją kovos ginklus sudėjo ir mirtingą kūną apleido didi siela, nenuilstantis laisvės kovų didvyris, legendinis rezistentas, pogrindžio darbuotojas, partizanų kapelionas monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Iš daugelio kovotojų su nusikalstamu sovietų režimu ir bedievyste ši asmenybė išsiskiria tuo, kad iki paskutinio atodūsio nepaliaujamai ir veikliai gynė Dievą ir Tėvynę, skriaudžiamą žmogų ir žmoniškumą per save. Nekreipdamas dėmesio nei į užtarnautą žmonių pagarbą, nei į naujųjų laikų fariziejų panieką, jis nešė Dievo jam patikėtą misiją su nepalaužiama valia. Vaikiškai skaisti siela, energija ir neklystama intuicija sprendimuose, sąmojis, gyvybingumas žiauriausių išbandymų akivaizdoje A. Svarinską liudijo buvus viena rečiausių asmenybių, kurios visu gyvenimu, mintimis ir veikla išskleidė tikrąją katalikiškosios krikščionybės esmę lietuvybės lauke. Kiekviena tauta galėtų didžiuotis turinti tokį dvasios milžiną. KGB A. Svarinskui nukaldintas epitetas „nepataisomasis“: „nepataisomai“ nešantis Dievo Žodį kasdienybėn ir verčiantis jį Kūnu.

Poetui pranciškonui – 100 metų

Kun. Leonardas Andriekus OFM

Liepos 15 dieną sukako 100 metų nuo poeto, pranciškono, kunigo Leonardo Andriekaus gimimo. 100-osios jo gimimo metinės liepos 20 dieną, sekmadienį, buvo paminėtos jo gimtuosiuose Barstyčiuose (Skuodo r.), netoli Žemaičių Kalvarijos.

L. Andriekus gimė 1914 m. liepos 15 d. Jaunystėje įstojo į Kretingos pranciškonų vienuolyną ir mokėsi Kretingos pranciškonų gimnazijoje. Prieš Antrąjį pasaulinį karą pranciškonų vyresnieji jį išsiuntė studijuoti teologiją į Austriją ir Italiją. 1940 m. birželio 29 d., per Petrines, jam suteikti kunigo šventimai. Nuo 1946 metų gyveno JAV, aktyviai dalyvavo lietuvių išeivių veikloje, išleido keletą poezijos rinkinių, redagavo „Aidų“ žurnalą, kurio tąsa yra nuo 1991 metų Lietuvoje leidžiamas žurnalas „Naujasis Židinys–Aidai“. Kun. L. Andriekus OFM mirė 2003 m. gegužės 19 d. Palaidotas Niujorke, Bruklino kapinėse, kuriose ilsisi ir kiti išeivijoje mirę lietuviai broliai pranciškonai.

Paminėti buvę klebonai

Bronislava BUCHIENĖ

Tytuvėnų moterų klubas „Raskila“ ir renginyje dalyvavę kunigai Eduardas Semaška, Rimantas Žaromskis bei Rimvydas Adomavičius

TYTUVĖNAI. Moterų klubas „Raskila“ iš savo idėjų skrynelės vėl traukia naujų sumanymų ir juos įgyvendina. Kadangi šiemet Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos, Angelų Karalienės, bažnyčia pažymi 400-ąsias gyvavimo metines, moterys nusprendė prisidėti prie šventinių renginių. Ši kartą raskilietės nutarė prisiminti ir pagerbti Tytuvėnų parapijoje tarnavusius kunigus Pranciškų Bastį ir Liudviką Semašką. Moterų vadovė poetė Teresė Rimulaitytė pasitelkė į pagalbą kun. L. Semašką gerai pažinojusį Nidos Marijos, Krikščionių Pagalbos, bažnyčios kleboną kun. Rimvydą Adomavičių bei Joniškio Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios kleboną ir dekaną kun. Eduardą Semašką, kunigo Liudviko sūnėną.

Minėjimas prasidėjo šv. Mišiomis. Jas koncelebravo svečiai kunigai R. Adomavičius ir E. Semaška bei Tytuvėnų parapijos klebonas Rimantas Žaromskis. Prašyta Dievo globos ir melstasi už Tytuvėnuose tarnavusius kunigus – už gyvuosius ir mirusiuosius, už sergančiuosius. Ypatingą dėmesį ir padėką kunigas Rimvydas skyrė Teresei Rimulaitytei bei visoms „Raskilos“ moterims, kurių  giesmės, dainos bei eilės papuošia dažną Tytuvėnų šventę.