Lietuvai paaukojo visą gyvenimą
Birutė Valionytė,
Lietuvos Respublikos Nepriklausomybes akto signatarė, Signatarų klubo prezidentė
|
Kalba Lietuvos Respublikos
Nepriklausomybes akto signatarė,
Signatarų klubo prezidentė
Birutė Valionytė
Jono Česnavičiaus nuotrauka
|
Šiandien atsisveikiname su monsinjoru, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatu, Lietuvos kariuomenės ir Kauno arkivyskupijos partizanų, šaulių, politinių kalinių ir tremtinių kapelionu, aktyviu Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyviu, politiniu kaliniu, vienu iš Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto įkūrėjų, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos bendradarbiu. Atsisveikiname su žmogumi, kuris visą gyvenimą tarnavo Dievui ir Lietuvai.
Alfonsas Svarinskas su okupantais nuo pat savo jaunystės kovojo ryžtingai, negailėdamas jėgų. Jis tikėjo Lietuvos Nepriklausomybe. Būdamas kunigu iš pašaukimo, jis šalia Dievo žodžio nuolat skleidė pasipriešinimo okupantui dvasią ir buvo įsitikinęs, kad kovoti už Lietuvos laisvę gali tik doras, tikintis ir blaivus lietuvis, todėl jo parapijose girtuoklysčių tikrai sumažėdavo, o bažnyčios buvo pilnos žmonių. Monsinjoras žmonėms turėjo didžiulę įtaką. Jis buvo vyskupo M. Valančiaus pasekėjas, nuolat žadino lietuvių tautą ir kėlė jos patriotinę dvasią. Jis visada daiktus vadino tikraisiais vardais. Galingai sovietų imperijai kunigas Alfonsas Svarinskas buvo pavojingas. Už jo veiklą iš viso sovietai jį nuteisė 23 laivės atėmimo metams ir dar trims metams tremties. Grįžęs iš lagerio vėl tęsdavo pogrindinį darbą toliau. Lagerių režimas, nežmoniškos gyvenimo sąlygos juose ir izoliacija monsinjoro nesužlugdė, tik užgrūdino. Jis turėjo gilų humoro jausmą, kuris jam padėjo ne tik išgyventi sunkiausiomis sąlygomis, bet jo kandus su humoro prieskoniu žodis buvo ypač pavojingas. Monsinjoras sovietams buvo ypatingai pavojingas elementas, todėl spaudžiant JAV prezidentui Ronaldui Reiganui, 1988 m. rugpjūčio 23 d. monsinjorą ištrėmė iš Sovietinio rojaus TSRS į Vakarų Vokietiją. Ištrėmė iš šalies kaip tik rugpjūčio 23 dieną, praėjus beveik 50 metų, kai Ribentropas ir Molotovas pasidalino Lietuvos valstybę. Gyvendamas Frankfurte prie Maino, per dvejus tremties metus aktyviai dirbo sielovadinį darbą lietuvių kolonijose visame pasaulyje. Ši tremtis jam buvo tikra atgaiva po 26 metų, praleistų sovietiniuose lageriuose. Jis savo akimis pamatė, kaip gyvena laisvasis pasaulis, ir suprato, kokią neįkainojamą žalą okupacija padarė Lietuvai. Jį tai dar labiau skatino veikti ir kovoti su okupantu. Ir monsinjoras veikė. Jo buvo pilna visur ir, kur tik jis buvo, visada buvo keliamas Lietuvos klausimas. Atkūrus Nepriklausomą Lietuvos valstybę, 1990 metais grįžo į Lietuvą ir visa galva pasinėrė į veiklą.
1991 m. rugsėjo 14 d. vietoj mirusio LR AT deputato Valerijono Šadreikos išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatu Šilalės rinkiminėje apygardoje Nr. 70. Buvo aktyvus Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos narys. Priklausė Jungtinei Sąjūdžio frakcijai. Buvo LR AT delegacijos narys ryšiams su Europos Parlamentu. Monsinjoras buvo aktyvus deputatas. Jis ne tik aktyviai dalyvaudavo AT posėdžiuose ir Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos darbe, bet ir aktyviai dirbo ne tik savo apygardoje, bet netausodamas jėgų aktyviai darbavosi visoje šalyje. Monsinjoro tada buvo pilna Lietuva. Jis rūpinosi valstybės kūrimo reikalais ir kiekvieno piliečio problemomis. Darbas Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje truko tik 13 mėnesių, bet tai buvo ženklus jo gyvenimo tarpsnis ir jis tuo didžiavosi. Monsinjoras vis pabrėždavo, kas yra Lietuvos valstybė? Tai mes visi. Tad, jeigu norime, kad Lietuva klestėtų, turime visi kartu jai dirbti. Jis džiaugėsi, kad ir jis mažumėlę, anot jo, prisidėjo prie Lietuvos valstybės atkūrimo. Šiandien atsisveikiname su 22-uoju Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatu.
Būdamas ryžtingas, tiesaus būdo, gerai įvaldęs retoriką, monsinjoras pasakydavo tai, ko kiti nesiryždavo ar nesugebėdavo. Jo aiškus ir tiesus žodis daug kam nepatiko, bet buvo teisingas ir pasakytas laiku.
Monsinjoras Alfonsas Svarinskas matė ir šiandienos problemas. Buvo aktyvus Lietuvos Respublikos pilietis iki paskutinio atodūsio. Daug į jį kreipėsi žmonių. Ir visiems monsinjoras padėjo ar patarimu, ar materialine pagalba. Gyveno Alfonsas Svarinskas labai kukliai. Jis labai gerai suvokė simbolių reikšmę žmogaus sąmonei. Matydamas, kad valdžia neskuba įamžinti laisvės kovotojų atminimo, paskutiniaisiais metais visą savo laiką ir energiją skyrė tam.
Lietuva atsisveikina su didžiu savo sūnumi, kuris jai paaukojo visą gyvenimą. Alfonsas Svarinskas mūsų atmintyje išliks kaip tiesus ir paprastas žmogus. Ilsėkis ramybėje. Reiškiu giliausią užuojautą velionio artimiesiems.
Kalba, pasakytos liepos 21-ąją Ukmergės Dukstynos kapinėse
prie mons. Alfonso Svarinsko kapo
© 2014 XXI amžius
|