|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Tvirtai ėjo Pijaus XII nurodytu keliu Petras PLUMPA
Su kunigu Alfonsu pirmą kartą teko susitikti prieš 56 metus, 1958 metų rudenį Mordovijos septintame lageryje. Tuo metu tame lageryje buvo daugiau kaip du šimtai lietuvių. Kunigas Alfonsas mėgo bendrystę, stebėdavo, kaip jaunieji lagerio lietuviai žaidžia krepšinį. Mėgo vaišinti esant šventinei progai, viduryje barako esantį stalą nukraudavo siuntinyje gautais produktais, susikviesdavo lietuvius, palaimindavo stalą ir visi pasijusdavo lyg šeima. Per kelis dešimtmečius, kad ir epizodiškai bendraudamas su kunigu Alfonsu, galėjau šiek tiek jį pažinti ir nors dabar, Jo laidotuvių dieną, paneigti kelias klaidingas nuomones, kurios plevena kai kurių žmonių galvose ir kalbose. Pirmiausia reikia turėti mintyse, kad kunigas Alfonsas gimė, subrendo kaip katalikas ir tapo kunigu popiežių Pijaus XI ir Pijaus XII laikais. Tai buvo grėsmingas komunizmo kilimo laikotarpis. 1939 metais popiežius Pijus XII išleido encikliką Summi Pontificatus, kurioje, tiek nacizmo, tiek komunizmo grėsmės paveiktas, Popiežius aštriai pasisakė prieš žmogaus pajungimą valstybei, kaip galutiniam savo tikslui. Tačiau žmonės į tai nekreipė pakankamai dėmesio, todėl netrukus grobuoniškuose karuose žuvo dešimtys milijonų žmonių. Po karo komunizmas pasidarė dar grėsmingesnis, todėl popiežius Pijus XII 1949 m. liepos 30 d. patvirtino dekretą, kuriuo katalikams draudžiama stoti į komunistų partiją ir jai bet kaip padėti. Tai reiškia, kad visi tie, kurie prisijungia prie komunistų, juos remia ir platina jų spaudą, užsitraukia ekskomuniką. Tokių reikalavimų nesunku buvo laikytis laisvose Vakarų valstybėse, bet komunistų okupuotose šalyse vyravo totali prievarta. Pasipriešinti komunistinei indoktrinacijai reikėjo daug drąsos, todėl popiežius Pijus XII 1958 m. spalio 9 d. net mirdamas ištarė paskutiniuosius žodžius: Būkite drąsūs! Kunigas Alfonsas buvo vienas iš nedaugelio, kuris sugebėjo tvirtai eiti popiežiaus Pijaus XII nurodytu keliu. Jo tikėjimas buvo labai tvirtas, aiškus ir bekompromisinis. Tas tikėjimas buvo labai susijęs su tėviškės ir tėvynės meile. Kadangi tikėjimas ir patriotizmas ėjo lygiagrečiai, todėl nei vieno, nei kito jis negalėjo ir neketino išsižadėti. Tokios gyvenimo linijos jis laikėsi per visus ilgus metus principų nekaitaliodamas ir nesvyruodamas. Tai, ką jaunystėje pažino ir dėl ko daug iškentėjo, sustiprino jo ištikimybę tikėjimui bei tėvynei ir padėjo visą gyvenimą elgtis labai principingai. Jis niekada nėjo nei į moralinius, nei į politinius kompromisus. Tai buvo vieninga, vientisa asmenybė, galinti daugeliui būti pavyzdžiu, ypač laikais, kai dėl moralinio reliatyvizmo pakrinka visuomenės gyvenimas, išnyksta moraliniai ir politiniai orientyrai. Moralė yra žmogaus orumo sargas. Kunigui Alfonsui moralė buvo ir tikėjimo sargas, nes, pasak arkivyskupo Fultono Šyno, tada, kai negyvename taip, kaip tikime, pradedame tikėti taip, kaip gyvename, tada esame priversti susikurti tokias pasaulėžiūras, tokius principus, tokį gyvenimo būdą, kuris atitiktų mūsų blogą gyvenimą. Čia galime suprasti, kuo rėmėsi monsinjoro Alfonso visuomeninio elgesio pastovumas: jis rėmėsi pastovia, nepajudinama moraline laikysena, kuri kai kurių žmonių ar politinių grupių atžvilgiu buvo ne iš širdies piktumo, bet iš įsitikinimo. Pikti žmonės nebūna objektyvūs. Nors visą gyvenimą monsinjoras Alfonsas kentėjo nuo rusų valdžios, bet apie rusus, kaip žmones, atsiliepdavo gerai net palankiau negu kiti buvę kaliniai. Jo aštri reakcija į kai kurių žmonių veiksmus daugiau buvo išorinė, be vidinės pagiežos žmogui. Sąjūdžio metais kunigas Alfonsas atleido net okupacinės prokuratūros tardytojui, sukurpusiam jam trečiąją politinę bylą. Gavęs tokį viešą savo aukos atleidimą, tas prokuroras dalyvavo 1990 metų rinkimuose, tapo Nepriklausomybės akto signataru, o vėliau ir Seimo vicepirmininku. Kai kurie žmonės, perskaitę monsinjoro Alfonso atsiminimų knygą, nustemba, nes atsiskleidžia visai kitoks žmogus: sąžiningas, objektyvus ir visai be pykčio. Juk pikta širdis išvaro Kristų ir susilpnina tikėjimą, o kunigas Alfonsas neprarado nei Kristaus, nei tikėjimo. Tad galima drąsiai teigti, kad žvelgiant dvasiškai, jis turėjo... vaiko širdį. Buvo paprastas, tiesus ir be klastos. Todėl jis visai netiko konspiraciniam darbui, nes jis reikalauja gudrumo, apsimetimo, vaidybos to neturi geri vaikai. Tačiau jo būdas labai tiko sakyti drąsiems pamokslams, rengti maldingas eisenas ar dalyvauti viešoje Katalikų Teisių gynimo veikloje. Jis nebijojo ir nesidrovėjo viešai melstis, todėl jam nepritaikomi kadaise Kristaus pasakyti žodžiai: Jei kas gėdysis manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus... Kai kam nepatiko aktyvi kunigo Alfonso politinė raiška. Tačiau reikėtų prisiminti, kad jo gyvenime tikėjimas ir patriotizmas ėjo kartu, panašiai kaip kartu eina žmogaus siela ir kūnas. Neseniai ir popiežius Pranciškus apie tai kalbėjo moksleiviams, sakydamas: Krikščionio pareiga dalyvauti politikoje. Mes, krikščionys, negalime elgtis kaip Pilotas, nusiplaudami rankas. Turime įsijungti į politiką; politika yra viena iš aukščiausių meilės darbų išraiškų, nes siekia bendrojo gėrio. Šie žodžiai daugiau skiriami pasauliečiams, tačiau jie tinka ir kunigui Alfonsui, Pijaus XII laikų kunigui ir jo gerbėjui. Neatsitiktinai jis Lietuvos partizanus, tuos žuvusius brolius ir seseris, laikė savosios šeimos nariais. Vėliau jų atminimui jis paskyrė savo tėviškės žemę partizanų parkui prie Mūšios upės, kur kasmet susirenka likusieji gyvi ne tik kūnu, bet ir dvasia. Yra dar viena monsinjoro Alfonso sielos savybė, kuriai atskleisti tinka Evangelijos pagal Luką žodžiai: Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė jo ir sakė: O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių. Tu sulauksi dienų, kai tavo priešai apjuos tave pylimu, apguls iš visų pusių ir suspaus tave; jie parblokš ant žemės tave ir tavo vaikus su tavim ir nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto. Aš nesu matęs, kad komunistai ar kapitalistai verktų dėl savo miesto, tautos ar tėvynės likimo. O kunigas Alfonsas, matydamas tėvynės negandas, dažnai ašarodavo, nes turėjo vaiko širdį. Ar tai blogai? Žiūrint bedievio akimis, toks vaikiškumas nesolidus. Bet žvelgiant krikščioniškai, tai sveikos sielos ir geros širdies požymis, kaip kad sakoma Evangelijoje pagal Matą: Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. 1988 m. rugpjūčio 23 d. kunigas Alfonsas buvo ištremtas į Vokietiją, be teisės grįžti į Lietuvą. Tą dieną sukako lygiai vieneri metai nuo mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo, mitingo, kurio metu buvo reikalaujama laisvės. Tą sukakties dieną kunigas Alfonsas išvyko į laisvus Vakarus, kad po dvejų metų sugrįžtų jau į laisvą Lietuvą. Prieš 81 metus liepos 17 dieną žuvo tautos didvyriai Darius ir Girėnas. Į Tėvynę sugrįžo tik jų kūnai. O dabar liepos 17 dieną netekome monsinjoro Alfonso. Ir vėl jis turi palikti savo žemiškąją mylimą Tėvynę, nes jį ištiko evangelisto Jono užrašytas pranašavimas: Uolumas dėl Tavo namų sugrauš mane. Mums belieka tikėtis, kad Monsinjoras savo dvasia iš amžinybės vėl galės lankyti tuos, kurių mintys ir širdys visada buvo kartu. Todėl dabar, laikinai ir tik formaliai atsisveikindami su Užmigusiuoju ramybėje, meldžiame: Amžinoji Šviesa Tau tešviečia, ištikimas Bažnyčios tarne, Tėvynės mylėtojau ir kunige, per amžius!
Kalba, pasakytos liepos 21-ąją Ukmergės Dukstynos kapinėse
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |