|
Didvyriai išeina, legenda lieka
Daiva TAMOŠAITYTĖ
Liepos 17-ąją kovos ginklus sudėjo ir mirtingą kūną apleido didi siela, nenuilstantis laisvės kovų didvyris, legendinis rezistentas, pogrindžio darbuotojas, partizanų kapelionas monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Iš daugelio kovotojų su nusikalstamu sovietų režimu ir bedievyste ši asmenybė išsiskiria tuo, kad iki paskutinio atodūsio nepaliaujamai ir veikliai gynė Dievą ir Tėvynę, skriaudžiamą žmogų ir žmoniškumą per save. Nekreipdamas dėmesio nei į užtarnautą žmonių pagarbą, nei į naujųjų laikų fariziejų panieką, jis nešė Dievo jam patikėtą misiją su nepalaužiama valia. Vaikiškai skaisti siela, energija ir neklystama intuicija sprendimuose, sąmojis, gyvybingumas žiauriausių išbandymų akivaizdoje A. Svarinską liudijo buvus viena rečiausių asmenybių, kurios visu gyvenimu, mintimis ir veikla išskleidė tikrąją katalikiškosios krikščionybės esmę lietuvybės lauke. Kiekviena tauta galėtų didžiuotis turinti tokį dvasios milžiną. KGB A. Svarinskui nukaldintas epitetas nepataisomasis: nepataisomai nešantis Dievo Žodį kasdienybėn ir verčiantis jį Kūnu.
Matydamas monsinjoro, iškentusio neįsivaizduojamus persekiojimus ir represijas, kalinimus ir gulagus, nuolankumą ir stiprybę, suvoki, kad Dievas yra, kad kasdien mūsų akyse vyksta tylus stebuklas, į šipulius sudaužantis neviltį, materialistų primetamas klaidingas idėjas ir rėksmingą tuščio pasaulio gaudesį. Netekome sąžinės kario, kurio buvimas šalia kėlė dvasią sąžiningiesiems ir buvo nepasiekiama, bet skaudžiai juntama moralės kartelė tiems, kurie jo nenorėjo pastebėti, pripažinti ar įvertinti tiesiog bijojo, bet pats jo buvimo faktas drausmino. Tačiau lieka didelės dvasios dovanos tiems, kurie buvo šalia monsinjoro, maldos ir tikėjimo paslaptis. Per išrinktąsias sielas veikianti Malonė tiesia tiltus dvasinei komunijai ir veiklai, kurios neriboja žemiškosios atskirtys. Dvasinė komunija tai A. Svarinsko palikimas, bendrystė, gimstanti iš aukščiausių kada nors žmogaus įsisąmonintų paskatų. O jo atveju ji skleidėsi pilnutinai: monsinjorui nebuvo nė vieno svarbaus pasaulietiško įvykio, į kurį jis nebūtų reagavęs iškart ir su didele energija.
Tas vientisumas, proto skaidrumas ir aštrumas į devyniasdešimtuosius metus įžengusio kankinio stebino ir kėlė. Juk daug buvo tikinčiųjų ir palūžusiųjų, pasirinkusių konformisto duoną tiek sovietų laikais, tiek vėliau. A. Svarinskas negailestingai kritikavo prisitaikėlius politikoje, net Bažnyčioje tuos, nuo kurių sprendimų priklauso visų žmonių likimas. Jam buvo nesuprantamas tylėjimas ir pilotiškas rankų nusiplovimas skaudžiausiais nūdienos klausimais, todėl jį, jau sergantį kūnu, bet sveiką dvasia, galėjai sutikti rezonansiniuose teismuose, visuomenininkų akcijose, palaikantį teisybės pusę nenuilstamu žodžiu ir veiksmu. Tabu, kai reikėjo ginti silpnesnį, esminius principus, jam negaliojo. Stulbinamas jo valios tvirtumas ir nepalaužiama pozicija išliks amžinai atminty bendražygiams, mačiusiems unikalų pilietinės laikysenos pavyzdį. Šią netekties valandą išryškėja neprilygstamas A. Svarinsko veiklos tęstinumas.
A. Svarinskas buvo grynuolis, išimtis iš garbinamų dabarties stabų. Jis parodė, kad nereikia bijoti didžių idealų, nors jais sekantieji visada pajuokiami ir nustumiami į gyvenimo paraštes. A.Svarinskas buvo Dievo karys, kuris keitė sąlygas žemėje. Jis nenusišalino į dvasines romumo lankas ir tuo primena šv. Bernardą. A. Svarinskas nešė Kristaus kryžių neprarasdamas vilties net regėdamas, kaip kasdien mindomi jo patriotiniai ir religiniai idealai, ieškodamas ir rasdamas ištikimų pagalbininkų.
Privalau pasakyti porą asmeninių įžvalgų. Paskutinis mūsų pokalbis, netrukus po to, kai monsinjoras pakvietė mane sakyti kalbą paskutinėje jo gyvenime Didžiosios Kovos partizanų apygardos metinėje šventėje Mūšios parke prie Ukmergės, dabar atrodo kaip tiesioginis raginimas nenuleisti rankų. Kalbėjomės jo namuose, Odminių 2, po rinkimų. Išreiškiau tam tikrą ontologinę poziciją, nes mačiau, kad visuomenininkų pastangos pagerinti politinę Lietuvos realybę vis labiau ribojamos, todėl akcentavau dvasinės sutelkties pastangas, kalbėjau apie šv. Kryžiaus Jono pozicijas, apie vidinį atsitraukimą, pasaulio sumaištį paliekant ten, kur jai lemta žūti, bet monsinjoras kaip kirviu nukirto: Būtina veikti ir dvasinėje plotmėje ir neapleisti kovos pasaulyje. Tai galima suderinti. Pripažįstu, tuo mane monsinjoras ir stebino, ir buvo bendramintis. Nedaug yra tokių, kurie suvokia, kad įmanoma ir net privalu siekti Dievo pilnatvės ne dausose, o žemėje, čia ir dabar. Intelektualus žmogus dabarties Lietuvoje mąsto, kad neverta švaistyti jėgų ten, kur viską anuliuoja bedievių ir cinikų brukama ir valdoma ideologija, nes vidinės sielos kovos dar žiauresnės ir turi galią išorei. Tačiau ne kariui. Monsinjoras buvo tiesioginio veikimo audronaša.
Pasirodęs šv. Kryžiaus Jono veikalas Kopimas į Karmelio kalną yra didžiulis įvykis. Ir turiniu, ir puikiu vertimu ši knyga gali pakeisti ne vieno žmogaus gyvenimą. Tai vienas svariausių ir tiksliausių kelrodžių, įveikiant pasaulio blogį savyje ir aplinkui. Tačiau kaip tik todėl šv. Kryžiaus Jonas buvo labai pavojingas jo laikų fariziejams, kaip A. Svarinskas dabartiniams. Nesuprastas ir net Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pašalintas iš Sąjūdžio už nepataisomą atkaklumą siekti tiesos, jis tapo jungtimi tarp dviejų istorinių periodų. Šaltojo karo laikais tapęs legenda, žmogumi, kuris, pasak arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus, atidavė Dievui daugiau, nei žmogus pajėgia, ir kurį JAV prezidentas Ronaldas Reiganas išlaisvino iš gulago, vėliau susmulkėjusiems pseudopatriotams tapo juokingu ir nebereikalingu donkichotu, nesugebančiu gyventi šlovingomis naujojo kapitalizmo sąlygomis.
Tačiau šaltojo karo laikai grįžta ir įžengia į naują fazę. A.Svarinsko gintos vertybės vėl atgauna buvusią reikšmę, ir net didesnę, nes keičiasi karų pavidalas, rafinuotėja demoniškų galių priemonės. Tūkstančiai nesuskaičiuojamų žaizdų žiojėja apgautų ir sužalotų žmonių sielose ir kūnuose, kurie kaip kadaise partizanai miestų aikštėse tiesiogine ir perkeltine prasme išmetami informaciniame lauke visuotinėms patyčioms ir šmeižtui. Monsinjoras suvokė, kad konformizmas kaip niekas kitas sudaro sąlygas tam blogiui iškeroti. Kai ironiškai pajuokavau, kad jeigu būčiau neatsisakiusi kolaboruoti su tuomete valdžia, vietoj šilkinio susidorojimo turėčiau žadėtas privilegijas, jis tarė: Na ir kas? Taigi, na ir kas, kad kovas kol kas laimi parsidavėliai, pardavinėjantys Lietuvą ketvirtį amžiaus. Monsinjoras mėgo kartoti: Svarbu laimėti karą. Drįstantiems sekti jo pavyzdžiu kyla didžiuliai pavojai, bet juoksis tas, kas juoksis paskutinis.
Alfonsas Svarinskas iškilmingai palaidotas tėviškėje, partizanų kapuose. Tenevirsta paminklas ant jo kapo antkapiu laisvės kovoms ir šio didžio žmogaus viltims.
Respublika (2014, nr. 10),
Redakcinės kolegijos tribūna (nr. 34)
© 2014 XXI amžius
|