Lietuvos
kultūros
galerija

Išnašos

Kunigo pasaulėjautos kelionėje

Agnė SENDAITĖ

Kun. Kęstučio Trimako knyga „Mano pasaulėjautos kelionė“

Knygos sudarytoja Marija Remienė

Liepos 19-osios popietę Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, vyko kun. prof. Kęstučio Trimako knygos „Mano pasaulėjautos kelionė“ pristatymas. Liepos 19-oji taip pat buvo ir knygos autoriaus mirties metinių diena, tad Kauno Arkikatedroje už jį buvo aukojamos šv. Mišios, kurių koncelebracijai vadovavo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Kunigo Kęstučio Trimako knyga

Ant juodo knygos viršelio baltuoja knygos sudarytojos Marijos Remienės tekstas: „Ši kunigo Kęstučio Trimako knyga, kurią mieli skaitytojai perskaitys Lietuvoje bei išeivijoje, – jau paskutinė ir neužbaigta. Tai tik dalis to, ką autorius buvo sumanęs parašyti, bet klastinga liga jį pakirto 2013 m. liepos 19 d., net neįpusėjus knygos. Šis leidinys sudėtas iš dviejų dar neskelbtų knygų. Pirmiausia skaitytojas suras paskutiniąją, kurią kun. K. Trimakas nusprendė rašyti 2012 m. kovo viduryje jau sunkiai sirgdamas. Natūraliai prie jos prisišlieja antroji – karo pabėgelių stovykloje pokarinėje Vokietijoje ir JAV parašyti jaunuolio dienoraščiai – kelios rankraštinės užrašų knygutės, surastos po kun. K. Trimako mirties, tvarkant jo rankraštyną. Tai unikalūs jaunuolio tekstai – svarstymų, meditacijų ir maldų junginys, kuriuos jis skiria Dievo Motinai Marijai. Paskutinėje knygos dalyje skelbiami atsiminimai apie autorių – su juo bendravusių, dirbusių asmenybių įžvalgos, kuriose kaip veidrodyje atsispindi šviesaus atminimo kun. K. Trimako gyvenimas, jo kūryba, atlikti darbai – šakotas bei įvairiapusis gyvenimas išeivijoje ir Lietuvoje“.

Knyga išleista Vilniuje, leidykloje „Savas takas“. Ją sudaro 432 puslapiai, kuriuose išskirtos trys dalys: paskutinė nebaigta knyga (p. 15–62), jaunystės dienoraštis (p. 63–300) ir atsiminimai apie autorių (p. 301–396). Čia išspausdinti Marijos Remienės, Algio Norvilo, Ramunės Kubiliūtės, Vidos Kuprytės, Renatos Šerelytės, Eugenijaus Danilevičiaus, Alfonso Motuzo, Prel. Vytauto Vaičiūno, Zitos Sodeikienės, Alfredo Guščiaus, Nijolės Balčiūnienės, Erikos Dilytės-Brooks, Egidijaus Stanciko, Magdalenos Birutės Stankūnės, Virginijos Mauručienės, Liubomiros Šniūrevičienės, Ramunės Baliūnaitės, Ados Burzdžiūtės ir Laimos Šalčiuvienės atsiminimai apie kun. Kęstutį Trimaką. 397–414 puslapiuose išspausdinta arkivyskupo Gintaro Grušo homilija, kurią jis sakė kun. K. Trimako laidotuvėse. Knygoje gausu autoriaus tapytų paveikslų ir nuotraukų – tiek iš vaikystės, tiek iš viso gyvenimo bei išleistų knygų viršelių.

Pristatymas muziejuje

Į Maironio lietuvių literatūros muziejaus salę sugužėjus svečiams, renginio vedėja rašytoja Renata Šerelytė renginiui pradėti pakvietė jaunųjų smuikininkų ansamblį iš Suzuki pradinės mokyklos (mokytoja – Audra Simanavičienė, akompanavo Dėja Aukštkalnytė). Jaunieji smuikininkai susirinkusiuosius puikiai nuteikė ir maloniai nustebino artistišku pasirodymu. Vėliau renginyje buvo dar keli muzikiniai pasirodymai: Austėja Nociūtė grojo akordeonu, savo kūrybos dainas atliko ir gitara grojo Kauno kunigų seminarijos klierikas Vincentas Lizdenis.

Muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė dėkojo M. Remienei, kurios iniciatyva buvo sudaryta ir išleista kun. K. Trimako knyga „Mano pasaulėjautos kelionė“ bei surengtas knygos pristatymas, ir kaip padėką įteikė jai puokštę gėlių.

Renginio dalyvių mintys

Renginio metu apie kun. prof. K. Trimaką kalbėjo ir atsiminimais dalinosi bičiuliai, kolegos, buvę studentai. Visi jie negailėjo gražių žodžių, o kalbančiųjų kalbančiųjų veiduose neblėso šypsenos.

Prel. prof. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas prisiminė kun. K. Trimako kuklumą, kuris atsispindėjo netgi jo aprangoje, ir gilią dvasią. Prelatas teigė, kad kun. K. Trimakas jam tapo ne tik bičiuliu, bet ir broliu, perskaitė savo poezijos posmus iš knygos „Kad amžinybė būtų netuščia“, kuriuose atskleidžiamas kun. K. Trimako vidinis pasaulis, eilėraščio forma išreiškiama jo gyvenimo biografija.

Aktorius Egidijus Stancikas kalbėjo, kad kunigą Kęstutį visą gyvenimą laiko upė nešiojo po visą pasaulį, bet jis visa savo širdimi buvo atsigręžęs į Lietuvą. Jis džiaugėsi, kad M. Remienė sudarė sąlygas Kęstučiui būti kūrėju bei įdėjo visą širdį, kad ši knyga atsirastų. Aktorius prisiminė, kad kunigas Kęstutis smulkmenoje matė didybę, sugebėjo viskuo džiaugtis, krykštauti kaip vaikas ir tai įpareigojo, vertė stiebtis ir augino aplinkinius. E. Stancikas skaitė jam patikusias ištraukas iš knygos „Mano pasaulėjautos kelionė“. Vėliau papasakojo apie tai, kaip kunigas Kęstutis atidavė, padovanojo jam savo seną, nutrintą striukę: „Atsisveikindamas jis sakė: „Žinai, tu vietos neturi. Čia labai mažai vietos užimanti striukytė, tau gyvenimo kely reikės“. „Pagalvojau: „O Dieve, kur aš dabar dėsiu tą seną nutrintą daiktą“. Bet nepatogu kažką sakyti kunigui Kęstučiui. Ir aš paėmiau. Po kurio laiko, kai kunigas Kęstutis iškeliavo, susiradau tą striukytę, išskalbiau, ir keistas dalykas – patogesnio rūbo aš neturiu. Jis šildo ne savo materija, jis šildo savo dvasiniu buvimu, savo dvasiniu turiniu. Ir tai yra kažkoks visai kitas būties susitikimas ant to tilto šiapus ir anapus, kuris verčia užsispirti ir kažką padaryti“. E. Stancikas prisiminė ir tą liūdną atvejį, kai kun. K. Trimakas po avarijos pateko į ligoninę, kurioje aptarnaujantis personalas buvo beveik vien juodaodžiai. Kunigas Kęstutis dėl to nesijaudino sakydamas, kad pasitikįs Dievo Motina, ir ji pagelbės.

Prof. Eugenijus Danilevičius prisiminė, jog kunigas Kęstutis buvo gilus Dievo Motinos Marijos gerbėjas. „Buvo be galo miela žinoti, kad jis meldžiasi už mūsų šeimą, seka kiekvieną įvykį, domisi“. E. Danilevičius teigė, kad jam buvo garbė pažinoti šį žmogų, kažko iš jo pasisemti, ką bus galima perduoti ir ateinančioms kartoms.

Klierikas Vincentas Lizdenis kunigo Kęstučio asmeniškai nepažinojo, todėl dėkojo tiems, kas išleido šią knygą, nes per ją galėjo pažinti knygos autorių. Jis skaitė ištraukas iš knygos, joje rado savo širdžiai artimų minčių.

Prof. Alfonsas Motuzas dėkojo Marijai Remienei už šį prasmingą renginį. Jis su kun. K. Trimaku susipažino 1996 metais. Maršrutu Vilnius–Kretinga profesorius veždavo kunigą Kęstutį iš oro uosto į paskaitas Kretingoje. Šių kelionių metu jie artimiau susipažino. „Gražu buvo matyti jo dvasingumą, bet laikas padarė savo. Išliko knygos, palikti žodžiai, paliktos mintys, kurios studentams yra mūsų ateities kartų raktas“.

Buvęs K. Trimako studentas, o dabar jau kunigas Nerijus Pipiras išskyrė tris pažinties su kunigu Kęstučiu akcentus. Teigė, kad pažintis prasidėjo nuo žodžio iš mažosios raidės, kuris veda į žodį iš didžiosios raidės. Atsiminė, kai savo gimtajame mieste Utenoje knygyne godžiai vartydavo jo knygas. Patraukdavo kiekvienas žodis, kiekvienas eilėraščio posmas. Tai buvo pažinties pradžia. Antras akcentas – bažnyčia, o trečiasis – universiteto auditorija. Kun. N. Pipiras atsiminė kunigo Kęstučio paskaitas, džiaugėsi, kad jo paskaitose galėjo kartu su dėstytoju ieškoti: „Jis niekada nekritikuodavo, o leisdavosi į skrydį kartu su mumis“. Be to, kunigas Nerijus sakė, kad kun. K. Trimakas buvo tikras Dievo Motinos Marijos ambasadorius.

Vyskupas Eugenijus Bartulis sakė: „Džiugu, kad ši valanda atėjo, kad galėjome taip plačiai aptarti šią nepaprastą asmenybę. Esu dėkingas, kad galėjome būti kartu ir taip plačiai atskleisti jo gyvenimo kelią“. Vyskupas teigė, kad kunigas Kęstutis mylėjo gelmę ir ta gelmė nepaprastai skleidėsi jo darbuose, jo kūryboje. Atsiminė, kaip Kęstutis vertino akimirką, kuri jau negali pasikartoti. „Jo būdo bruožai – nepaprasta gelmė ir subtilumas pamatyti visame kame Dievo kūrybą“.

Dr. Aldona Vasiliauskienė dėkojo M. Remienei už dar vieną darbą lietuvybei, pažėrė gausybę faktų iš M. Remienės biografijos, daug dėmesio skyrė jos atliktiems darbams, užimtoms pareigoms, gautiems apdovanojimams, pabrėžė, jog būtent ji sudarė sąlygas kunigui Kęstučiui padaryti tiek darbų: „Jeigu nebūtų ponios Marijos – nebūtų šitos knygos, nebūtų Kęstučio, nebūtų jo pelenai atvežti į Lietuvą, labai daug ko nebūtų. Tai yra šaknys, tai yra labai svarbus momentas. (...) Noriu pasakyti, kad Kęstutis sustojo ne ant bet kokio tilto, o ant tilto, kurį pastatė ponia Marija tarp Lietuvos ir išeivijos. Ir tas tiltas labai svarbus, tegul ji ir toliau kelia tą savo tiltą ir ant jo tupdo daug žmonių, nes jis labai stiprus“.

Paskutinioji kalbėjo šio renginio iniciatorė, knygos sudarytoja, kun. Kęstučio draugė Marija Remienė. Kalbą pradėjo padėka visiems susirinkusiesiems. „Kęstučio kelrodis buvo jo mama (mamunė). Jis labai mylėjo savo mamą. Per mamą gavo ir pašaukimą. Labai mylėjo Motiną Mariją. Jo dienoraštyje rasite žodžius: „Motute Marija, padėk man, kad turėčiau tokį dvasinį pašaukimą, kad kitiems galėčiau tarnauti“. Ši knyga turėtų būti įdomi jaunimui. Nežinau, ar ją skaitys, nes dabar labai svarbus yra tapęs internetas. Niekas neskaito knygų, laikraščių“. M. Remienė apgailestavo, kad auga beraščių karta. „Kai po karo atvykome į Ameriką, išlipę iš laivo gavome po 5 dolerius ir iš jų turėjome gyventi. Ir išaugom, įkūrėm savo lietuviškas mokyklas, sukūrėme savo organizacijas. Gaila, kad nebeliko tų, kurie mus auklėjo, kurie mus vedė“, – sakė ji.

Per kelias valandas buvo papasakota nemažai istorijų, įsirėžusių kunigą Kęstutį pažinojusių žmonių atmintyje. Jos leido sugrįžti į praeitį ir bent lašeliu prie jos prisiliesti net ir tiems, kurie neturėjo galimybės jo pažinti. Jauki renginio atmosfera padėjo sukurti spalvingą jo gyvenimo kelio dėlionę ir per šviesius atsiminimus paminėti kun. K. Trimako mirties metines.

Redakcijos prierašas. Artimiausiame numeryje spausdinsime interviu su knygos sudarytoja Marija Remiene.

© 2014 „XXI amžius“