Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Popiežiaus Pranciškaus vizito Korėjoje aplinkybės

Mindaugas BUIKA

Pietų Korėjos sostinė Seulas laukė Šventojo Tėvo

Seulo arkivyskupas kardinolas Andrius Jomas Sučangas su Pietų Korėjos prezidente Pak Čžionchi

Naujų Pietų Korėjos katalikų kunigų šventimai

Istoriniai pasauliečių nuopelnai ir kankinystė

Popiežiui Pranciškui su apaštaliniu vizitu šiuo metu lankantis Korėjoje (apie to vizito įvykius išsamiau bus rašoma kituose „XXI amžiaus“ numeriuose) ypač plačiai svarstomas ir krikščionims aktualus tos unikalios tautos susitaikymo ar net galimo suvienijimo (Vokietijos pavyzdžiu) klausimas. Tarp didžiųjų Kinijos ir Japonijos valstybių pusiasalyje įsiterpusi ir nuo XX amžiaus vidurio padalinta apie 75 milijonų gyventojų turinti Korėja yra didžiausių kontrastų šalis. Demokratinė ir ekonomiškai klestinti Pietų Korėja yra viena krikščioniškiausių Azijos valstybių, kurios apie trečdalis gyventojų yra Kristaus išpažinėjai (vidutiniškai Azijoje krikščionių yra tik 1–2 proc.), o totalitarinė komunistų valdoma, nuskurdusi, tačiau branduolinį ginklą turinti Šiaurės Korėja visais tarptautiniais vertinimais yra krikščionių persekiojimo viršūnėje, kur net „nelegalus“ Biblijos turėjimas gresia mirties bausme. Nepaisant šių persekiojimų, nėra abejonių, kad Šiaurės Korėjoje veikia pogrindinė „tylos Bažnyčia“ (kartu su valdžios kontroliuojamomis miniatiūrinėmis tikinčiųjų grupėmis, skirtomis užsieniečiams parodyti propagandinį „religijos laisvės“ buvimą), todėl reikia tiesti visus įmanomus tiltus jos palaikymui.

Nuo rugpjūčio 13 iki 18 dienos vykstantis popiežiaus Pranciškaus lankymasis Korėjoje yra trečiasis šio Šventojo Tėvo užsienio vizitas (po kelionių į Braziliją ir Šventąją Žemę) ir trečiasis Katalikų Bažnyčios vadovo apsilankymas toje šalyje. Šventasis popiežius Jonas Paulius II buvo į Pietų Korėją nuvykęs du kartus: 1984 metais, kai buvo minimas pirmojo korėjiečių krikšto 200 metų jubiliejus, ir 1989 metais, kai sostinėje Seule vyko 44-asis Tarptautinis Eucharistinis kongresas. Pirmojo, 1984 metais vykusio vizito metu Jonas Paulius II kanonizavo 103 korėjiečių kankinius, kurie XVIII amžiaus pabaigoje savo gyvybės kaina plėtojo krikščionių tikėjimą Korėjos pusiasalyje. Tos kanonizavimo iškilmės buvo tikrai istorinės, nes pirmą kartą Bažnyčios šventieji buvo skelbiami ne Romoje, bet tolimoje Rytų Azijos šalyje. Po tų kanonizacijos apeigų korėjiečiai šventųjų skaičiumi dabar užima ketvirtą vietą pasaulyje po tradicinių katalikiškų italų, ispanų ir prancūzų tautų. 1984 metų gegužės 6 dieną Seule aukotų kanonizacijos šv. Mišių homilijoje popiežius Jonas Paulius II priminė, kad krikščioniško tikėjimo skleidžiama Dievo tiesa Korėjos intelektualai susidomėjo iš Kinijoje juos pasiekusių religinių knygų. Kaip tik todėl keletas jų, nuvykę į Kinijos sostinę Pekiną, 1784 metais buvo pakrikštyti ir grįžę į tėvynę įkūrė pirmąją krikščionių bendruomenę. Tai buvo unikalus atvejis Bažnyčios istorijoje, kai pirmąsias bažnytines struktūras tautoje sukūrė išimtinai pasauliečiai. Tik vėliau Pekino vyskupas į Korėją atsiuntė du kunigus, o pirmieji misionieriai iš Europos (Prancūzijos) šią šalį pasiekė tik 1836 metais. Taigi labai jauna, bet tikėjimu stipri, daugiausia pasauliečių pastangomis išlaikoma Korėjos Katalikų Bažnyčia patyrė pirmąjį jos egzistencijos šimtmetį vykusius žiaurius valdovų persekiojimus. Iki 1886 metų, kai Korėjoje pagaliau buvo įtvirtinta religijos laisvė, kankinystėje žuvo apie 10000 korėjiečių krikščionių, tarp kurių buvo žymių dvasininkų ir misionierių bei seserų vienuolių, tačiau daugiausia tikėjimui ištikimų pasauliečių.

Pietų Korėjos Bažnyčios klestėjimas

Minėtoje kanonizacijos šv. Mišių homilijoje popiežius Jonas Paulius II pabrėžė, kad toks herojiškas kankinystės liudijimas didele labai atsakingas už dabartinį Bažnyčios klestėjimą Pietų Korėjoje ir nesilpstantį „tylos Bažnyčios“ tvirtumą Šiaurės Korėjoje tenykščių persekiojimų akivaizdoje. Po Korėjos išvadavimo iš japonų okupacijos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje šiaurinėje jos dalyje, kurioje vėliau įsitvirtino sovietų kariuomenės atvežtas komunizmas, 1949 metais buvo apie 55 tūkstančiai katalikų ir dvigubai daugiau protestantų. Pietų Korėjoje, kurioje tuomet buvo dislokuota Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenė, buvo 100 tūkstančių katalikų ir apie pusę milijono protestantų.

Per Šiaurės Korėjoje vykdytas stalinistines represijas tie aktyvūs Bažnyčios nariai, kuriems per 1950–1953 metais vykusį vadinamąjį Korėjos karą nepavyko pasitraukti į Pietus, buvo įkalinti vietiniuose gulaguose ar tiesiog nužudyti ir jų kankinystės bylos dar laukia bažnytinio tyrimo (ne veltui sakoma, kad Korėjos Bažnyčia yra Kankinių Bažnyčia). Pietų Korėjoje krikščionybės sklaidai buvo sudarytos palankios sąlygos ir šios tikybos išpažinėjų dalis, lyginant su bendru gyventojų skaičiumi, išaugo kelis kartus. Dabar Pietų Korėjoje, turinčioje 50 milijonų gyventojų, yra 5,4 mln. katalikų, kurie sudaro apie 11 proc. tos šalies gyventojų (dar apie 19 proc. Pietų korėjiečių yra protestantai, daugiausia presbiterionai, kiti – budistai arba netikintys (net 46 proc.)). Atkreiptinas dėmesys į didelį dvasinių pašaukimų skaičių: Pietų Korėjoje yra 4800 katalikų kunigų, 1500 seminaristų, 9000 seserų vienuolių (palyginimui galima nurodyti, kad Lietuvoje, kur yra tik du kartus mažiau katalikų nei Pietų Korėjoje, kunigų skaičius nesiekia ir 800, o seminaristų net 15 kartų mažiau).

Komunistų valdomoje beveik 25 milijonus gyventojų turinčioje Šiaurės Korėjoje apie krikščioniškąjį tikėjimą viešai draudžiama ir užsiminti. Tiesa, formaliai ten veikia 1988 metais įkurta (kai Seule vyko Olimpinės žaidynės ir pasaulio dėmesys buvo sutelktas į Korėjos pusiasalį) kelis tūkstančius narių turinti režimo kontroliuojama „katalikų asociacija“, kuriai sostinėje Pchenjane netgi buvo pastatyta bažnyčia, tačiau dvasininko nėra. Įdomu pastebėti, kad XXI amžiaus pradžioje, matyt, bandant išlaikyti Rusijos palankumą, keli Šiaurės korėjiečiai buvo išsiųsti į Maskvą studijuoti teologijos ir tapti stačiatikių dvasininkais. Tai visus gerokai nustebino, kadangi Korėjoje stačiatikybės niekada nėra buvę, bet matyt komunistų režimas stengėsi sukurti kažkokią dirbtinę Rytų krikščionių struktūrą palaikyti ryšiams su Stačiatikių Bažnyčiai artimu Rusijos vadovu Vladimiru Putinu. Beje, Katalikų Bažnyčios administravimo atžvilgiu Korėja niekada nebuvo padalinta į dvi dalis. Pusiasalyje veikia viena Korėjos Katalikų Bažnyčia, kurios pietinėje dalyje dabar sukurtos trys arkivyskupijos ir 13 vyskupijų (iš viso kartu su emeritais yra du kardinolai ir 35 vyskupai), o šiaurinė dalis turi dvi vyskupijas. Dėl susidariusios politinės padėties Šiaurės Korėjos diecezijoms laikinai paskirti valdyti Pietų Korėjos vyskupai, kaip apaštaliniai administratoriai, tačiau jiems į tas vyskupijas nuvykti neleidžiama. Vienintelė labai ribota Pietų Korėjos krikščionių saitų su tikėjimo broliais galimybė yra dalyvavimas vietiniuose ir tarptautiniuose humanitarinės paramos skurstantiems Šiaurės Korėjos gyventojams projektuose. Ši broliška pagalba yra labai svarbi, nes komunistų valdomos „liaudies demokratinės respublikos“ žmonės neturi ne tik pilietinių teisių, bet ir ekonominės raiškos galimybių, todėl po didesnių stichinių nelaimių tiesiog badauja.

Kardinolas tikisi „stebuklo“

Kaip tik tokioje situacijoje pristatydamas pagrindinius dabartinio popiežiaus Pranciškaus vizito Korėjoje tikslus, Vatikano atstovas spaudai jėzuitas kunigas Federikas Lombardis (Federico Lombardi) sakė, kad ne tik dar vienos 124 korėjiečių kankinių grupės beatifikacija ir dalyvavimas Tedžono mieste vykstančiose 6-osiose Azijos jaunimo dienose, bet ir aiškus noras reikšmingai prisidėti prie Pietų ir Šiaurės Korėjos susitaikymo yra Šventojo Tėvo tikslai. Nors popiežius Pranciškus neplanuoja nuvykti į abi pusiasalio valstybes (kurios, praėjus 60 metų po karo, vis dar nėra pasirašiusios taikos sutarties ir yra tik paliaubų stadijoje) skiriančią vadinamąją „demilitarizuotą zoną“ ties 38-ąja lygiagrete, tačiau ateinantį pirmadienį, rugpjūčio 18 dieną, Seulo Dievo Motinos katedroje aukos šv. Mišias už taiką ir susitaikymą, o jo išsakytos mintys bus atidžiai išklausytos ne tik Korėjoje, Azijoje, bet visame pasaulyje. Korėjos primas Seulo arkivyskupas kardinolas Andrius Jomas Sučangas (Yeom Soo-jung) net išreiškė viltį, kad Šventojo Tėvo vizitas gali atnešti „stebuklą“ dėl radikalaus Šiaurės ir Pietų Korėjų santykių pagerėjimo, artimesnio dialogo ir susitaikymo. Jo nuomone, popiežius Pranciškus gali netgi pakviesti Šiaurės Korėjos komunistinį vadovą Kim Čanuną (Kim Jon-un) ir Pietų Korėjos prezidentę Pak Čžionchi (Park Geun-hye) į Vatikaną maldos už taiką susitikimui, kaip birželį buvo atvykę Izraelio ir Palestinos prezidentai.

Kardinolas A. Jomas liepos viduryje duotame interviu katalikų žinių agentūrai „Aria News.it“ priminė, kad Šventasis Tėvas dabar nuolat kreipiasi į pasaulio bendruomenę dėl susitaikymo Artimuosiuose Rytuose bei kituose konfliktiniuose regionuose ir nenori, kad vargstantys Šiaurės Korėjos krikščionys ir visi to krašto žmonės būtų palikti likimo valiai, ir siekia, kad visi korėjiečiai gyventų darniai ir broliškoje meilėje, kad pasibaigtų beprasmiška ideologinė konfrontacija. Ganytojas nurodė, jog Bažnyčia Pietų Korėjoje pastaraisiais dešimtmečiais buvo ir lieka tokių susitaikymo pastangų iniciatore. Jos bažnytinėje hierarchijoje šiam tikslui ir humanitarinės paramos teikimui suformuota speciali komisija, o Seulo katedroje kiekvienos savaitės antradieniais aukojamos ypatingos šv. Mišios už visų korėjiečių susitaikymą. „Mes, korėjiečiai, šiaurėje ir pietuose kalbame ta pačia kalba, dalijamės bendra istorija ir kultūra. Žinoma, dabar gyvename skirtingose valstybėse su priešiškomis ideologijomis, bet turime įveikti šiuos nesutarimus ir galiausiai susitaikyti“, – aiškino kardinolas A. Jomas. Jis ypač apgailestavo, kad iki šiol negalėjo aplankyti jo administruojamos Šiaurės Korėjos sostinės Pchenjano vyskupijos ir susitikti su jos tikinčiaisiais. Beje, iki komunistinio perversmo būtent Pchenjanas buvo tikrasis Korėjos krikščionybės centras ir dėl jame veikusių šimtų šventovių vadintas „Rytų Azijos Jeruzale“.

Iniciatyvos dėl Šiaurės Korėjos katalikų

Paskutinis Pchenjano diecezijai vadovavęs vietinis ganytojas buvo 1906 metų spalio 12 dieną gimęs vyskupas Pranciškus Bordža Honas Jangjo (Hong Yong-ho), kuris kunigystės šventimus buvo gavęs 1933 m. gegužės 25 d. Popiežiui Pijui XII jį 1944 m. kovo 24 d. paskyrus Pchenjano apaštaliniu vikaru, tų pačių metų birželio 29 dieną jis buvo konsekruotas vyskupu. Netrukus prasidėjus komunistų represijoms sovietizuotoje Šiaurės Korėjoje, daugiau žinių apie šį ganytoją negauta ir jis matyt buvo nužudytas kartu su vietiniais 166 katalikų kunigais. Bet Vatikano bažnytiniuose žinynuose „Annuario Pontificio“ kasmet buvo įvardijama, kad vyskupas P. Honas yra „dingęs be žinios“. Kai popiežius Jonas XXIII nusprendė Šiaurės Korėjos sostinės Pchenjano apaštaliniam vikariatui suteikti vyskupijos teises, 1962 metais jos pirmuoju ordinaru kaip tik buvo paskirtas vyskupas P. Honas, apie kurio likimą jau seniai nieko nebuvo žinoma. Vėliau jis buvo pripažintas žuvusiu, kadangi Pietų Korėjos vyskupai paprašė Šventojo Sosto leidimo pradėti jo, kaip tikėjimo kankinio, kanonizacijos bylą ir gavo tam leidimą. Taigi, matyt po kurio laiko susilauksime į Bažnyčios altorių garbę iškeltų Šiaurės Korėjos kankinių, nes kartu su vyskupo P. Hono byla tokios bylos vedamos dar 80 katalikų, patyrusių komunistinį susidorojimą. Kaip minėta, jau kuris laikas Pchenjano vyskupijos apaštaliniais administratoriais skiriami Pietų Korėjos sostinės Seulo arkivyskupai. Dabartinio Seulo ganytojo pirmtakas arkivyskupas emeritas kardinolas Mykolas Čonas Džiusukas (Cheong Jinsuk) 2004 metais paskyrė Pchenjanui monsinjorą Matą Hvoną Inkuką (Huvang In-kuk), kuris dar būdamas vaikas su savo šeima pasitraukė į Pietus, kad galėtų geriau koordinuoti paramos projektus.

Tenka pripažinti, kad dabartinis Seulo arkivyskupas tapo pirmuoju katalikų kardinolu, kuriam šiemet buvo leista kirsti Šiaurės Korėjos sieną. Tiesa, kardinolas A. Jomas nebuvo nuvykęs į Pchenjaną, kurio apaštalinis administratorius jis yra, bet aplenkė pasienio miestą Kesoną. Jame su Pietų Korėjos kapitalo ir technologijos pagalba prieš dešimt metų įkurtas vadinamasis „industrinis parkas“, kurio įmonėse įdarbinta apie 50 tūkstančių Šiaurės korėjiečių. Istorinis kardinolo vizitas į Kesoną, įvykęs gegužės 21 dieną, buvo suplanuotas dar 2013 metų Kalėdoms, kada ganytojas ten dirbantiems katalikams turėjo aukoti Kristaus Gimimo šv. Mišias. Tačiau tuomet tas apsilankymas neįvyko dėl politinės sumaišties pačioje Šiaurės Korėjoje: kai, kaip buvo pranešta, už išdavystę ir bandymą surengti sąmokslą „prieš partiją, valstybę ir socialistinę santvarką“ mirties bausme buvo nubaustas artimas jaunojo diktatoriaus Kimo giminaitis, jo tetos vyras, užėmęs aukštas pareigas sistemoje. Tik per vieną dieną trukusį vizitą Kesono pramoniniame komplekse kardinolas A. Jomas susitiko su jame dirbančiais specialistais iš Pietų Korėjos, tačiau nuo Šiaurės korėjiečių jis faktiškai buvo izoliuotas, kadangi jie, neva, jokio tikėjimo neišpažįsta. Prieš ganytojo apsilankymą Kesone, gegužės 18–19 dienomis Kinijos mieste Šenjane įvyko Pietų Korėjos katalikų bendruomenės atstovų susitikimas su Šiaurės Korėjos prokomunistinės „katalikų asociacijos“ delegatais. Buvo svarstoma siūloma galimybė grupei Šiaurės katalikų dalyvauti popiežiaus Pranciškaus rugpjūčio 18 dieną vadovaujamose pamaldose Seulo katedroje už korėjiečių tautos susitaikymą. Buvo teigiama, kad Pchenjano režimas rimtai svarsto šį kvietimą ir todėl galima tikėtis istorinio Šventojo Tėvo istorinio su komunistinės valdžios atsiųstais Šiaurės Korėjos katalikų delegatais. Tačiau vėliau pranešta, jog „katalikų asociacija“ atmetė šį siūlymą, kadangi popiežiaus Pranciškaus vizito metu vyks kasmetiniai Pietų Korėjos ir toje šalyje dislokuotų JAV karių manevrai. Šiaurės Korėjos režimas tas pratybas visada pasmerkia kaip tariamą „repeticiją“ išpuoliui prieš komunistinę šalį, kuri pati beveik neslepia savojo agresyvumo.

© 2014 „XXI amžius“