|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Saule vainikuota Kun. Vytenis Vaškelis
Kaip Mergelės Marijos širdies sodas buvo laistomas Šventosios Dvasios lietaus lašais, ir todėl Jos gyvenimo upelis tapo upe, ir Jos dorybių srovė įsiliejo į Viešpaties jūrą (plg. Sir 24, 31), taip kiekvienas žmogus, vis labiau ieškodamas tiesos įprasminimo gyvenime, nesustabdomai veržiasi į dvasinės brandos aukštumas, kol atranda savąjį laimikį aukštybėse (plg. Fil 3, 14). Antai ne tik Švedijoje žinomas pastorius Ulfas Ekmanas, neseniai su šeima perėjęs į Katalikų Bažnyčią, viename interviu kalbėjo, kad drauge su žmona skaitydami šv. Brigitos raštus užtiko jos antgamtinio pobūdžio pokalbius su Viešpačiu, Marija ir šventaisiais. Ulfas prisipažino, kad tie dialogai tapo iššūkiu ir jiems atvėrė proto bei širdies gelmes. Jis su žmona suvokė išskirtinį Marijos tarpininkavimo vaidmenį tarp žmonijos ir Dievo Sūnaus. Mes supratome šventųjų vietą Bažnyčioje, sakė buvęs pastorius. Mergelę Mariją nuo pat sukūrimo pradžios Viešpats apsupo ypatinga meile ir globa, nes Jai buvo patikėta kilniausia užduotis: ištarti lemtingąjį žodį Fiat, kurio dėka iš pat šaknų įvyktų kvapą gniaužiantis pasaulio atnaujinimas. Šiame išganymo procese Švč. M. Marijos vaidmuo yra išskirtinis: Dievas per Ją siuntė savo Sūnų į pasaulį, kad visi žmonės atrastų tiesiausią kelią pas Jėzų, o per Jo kraujo praliejimą, mirtį ir prisikėlimą galėtų pasiekti savo laimės pilnnatvę Šventojoje Dvasioje ir Tėve. 1950 metais popiežius Pijus XII (per Visų Šventųjų šventę) iškilmingai paskelbė katalikus įpareigojančią tikėti tikėjimo tiesą, kad be gimtosios nuodėmės Pradėtoji Mergelė Marija, pasibaigus jos žemiškajam gyvenimui, tikrai su kūnu ir siela buvo paimta į dangų, tai yra garbingiausiu būdu nuvesta į amžinai dieviškąja meile bei šlove spinduliuojantį Jeruzalės miestą. Jei tik prieš kelis dešimtmečius Bažnyčia paskelbė apie Marijos išaukštinimą danguje, kaip nekvestionuojamą dalyką. Gal iki tol palaimintuoju Marijos Ėmimu į dangų katalikai abejojo? Anaiptol. Nuo pirmųjų krikščionybės amžių vyravo įsitikinimas, jog dėl to, kad joks kitas žmogus nepatyrė tokio Jėzaus artumo kaip Marija (nes Ji buvo Aukščiausiojo išrinkta pagimdyti patį Dievo Sūnų), todėl Jos kūnui Viešpats neleido sudūlėti žemėje. Pastebėtina, kad po krikščionių persekiojimo laikotarpio, kai Efezo Bažnyčios Susirinkimas 431 metais oficialiai apibūdino išskirtinį Dievo Sūnaus ir mūsų Motinos vaidmenį Katalikų Bažnyčioje, o šeštojo šimtmečio pabaigoje imperatorius Mauricijus Marijos į dangų Ėmimą paskelbė valstybine švente, ir ji buvo pradėta švęsti rugpjūčio 15-ąją, tuomet tik dar labiau stiprėjo tikėjimas Nekaltai Pradėtosios nežemišku išaukštinimu prie Švč. Trejybės šlovingojo sosto. Motinos Marijos vaikai gražiausiu būdu Ją gerbia tvirtai tikėdami Jos visus mūsų gyvenimo rūpesčius apimančiu užtarimu ir kasdien maldingai atsiduoda Jos globai. Rožinio slėpinių apmąstymas ir kitos Jai skiriamos maldos mūsų katalikiškos tapatybės įprasminimas, kuris, akivaizdžiai matant per kai kuriuos žmones piktosios dvasios siautėjimą, virsta vidinio šauksmo proveržiu: Marija, Dangaus Karaliene, užtark pas Viešpatį ypač tuos valstybių vaikus, motinas, senelius ir kitus civilius, kuriems gresia genocidas, ir melsk Visagalį, kad Jis taip supurtytų tuos šalių vadovus ir kitus religinių ekstremistų vadus, kurie sėja neapykantą ir mirtį, kad jų pražūtingi planai žlugtų ir jie patys amžinai nepražūtų. Kaip, anot A. Maceinos, Marija nuo kuklios Nazareto Mergaitės išaugo ligi Visatos Karalienės, apsiaustos saule ir apvainikuotos žvaigždėmis, taip ir mums skirta panaši dalia. Šio dvasinio augimo pažangą laiduoja trys sielos vadovai, kuriuos apibūdina senasis dykumų tėvas Abba Poemanas, budėjimas, savęs pažinimas ir suvokimas. Dieviškos malonės veikiami stengiamės budėti, kad nesusitapatindami su pasauliu vis geriau suvoktume savo silpnybes ir mums suteiktas malones, kurių dėka ne tik stengtumės išvengti bet kokios nuodėmingos sutepties, bet, kad pasinaudodami krikščioniška meditacija, savistaba ir panašiais vidinio gyvenimo tobulinimo būdais, galėtume vis drąsiau pasišvęsti tam savo pašaukimui ir kūrybingai kasdienių darbų (ypač artimo meilės srityse) praktikai, kuri mūsų protui ir sąžinei liudytų: esame teisingame Kristaus valios vykdymo kelyje, nuo kurio niekados nenorime išklysti. Švč. Trejybė, amžinybėje išaukštintoji Marija, angelai ir visi kiti Karalystės gyventojai dega troškimu išvysti mus tikrai laimingus. Kas gi iš mūsų nenorėtų pateisinti jų lūkesčių? Dabar mums suteiktos visos galimybės neprasilenkti su būsimuoju savo išaukštinimu.
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |