Cinizmo apraiškos Romas BACEVIČIUS
Liepos 21-ąją palaidojome legendinį Lietuvos kunigą, daugiau kaip 20 metų už kovą
dėl tikinčiųjų teisių ir laisvos Tėvynės kalėjusį demokratiškiausios pasaulio
šalies Tarybų Sąjungos lageriuose monsinjorą Alfonsą Svarinską. Jam mirus
ir išgirdus, kad monsinjoras bus palaidotas Ukmergės Dukstynos kapinėse, šalia
partizanų, kai kuriems žmonėms pasirodė, kad tai būtų šio garbaus dvasininko įžeidimas,
esą jis yra tiek daug nusipelnęs, kad turėtų būti palaidotas arba Vilniaus Antakalnio
kapinėse, arba Kauno Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje, šalia prel.
Mykolo Krupavičiaus. Iš tiesų turbūt joks kitas Lietuvos dvasininkas to nenusipelnė
kaip mons. A. Svarinskas, bet turime gerbti jo paties valią norą būti palaidotam
ten, kur pasirinko ir tam rengėsi ne paskutinę dieną. Mirus mons. A. Svarinskui,
pajutome tautos susivienijimą. Apie garbųjį dvasininką rašė ir jo kovą dėl tikinčiųjų
teisių už Tėvynės laisvę priminė įvairiausia Lietuvos spauda ir interneto tinklapiai.
Net dauguma piktųjų internautų pripažino, kad tai buvo kunigas, už kovą dėl savo
idealų nepabūgęs daug metų kalėjime pasėdėti. Galima tik džiaugtis, kad aplankyti
Šv. Ignoto bažnyčioje pašarvoto monsinjoro atėjo ne tik kardinolas, Premjeras
ir Seimo pirmininkė, bet ir gausus būrys jaunimo, vilniečių, buvusių kolegų Seimo
narių, parapijiečių ir kovos draugų. Laidotuvių dieną mons. A. Svarinsko karstą
kariai atnešė į Arkikatedrą Baziliką, kur kardinolas, du arkivyskupai, aštuoni
vyskupai ir beveik šimtas kunigų aukojo šv. Mišias prie to altoriaus, prie kurio
pats velionis, gyvas būdamas, taip ir liko nepageidaujamas kai kurių tą dieną
už jį besimeldusių konfratrų. Gražu, kad ir jie savo dalyvavimu pripažino klydę,
o laidotuvėse gausiai susirinkę žmonės, taip pat ir tiesioginės LRT televizijos
transliacijos pagalba namuose prie televizorių susėdę liudijo, kad jie vertino
mons. A. Svarinsko indėlį į Lietuvos laisvę. Daug gerų žodžių tomis dienomis buvo
pasakyta apie mons. A. Svarinską, puikios buvo ir kalbos prie kapo, tačiau ir
aš, ir kiti kapinėse šalia stovėję žmonės nesupratome, kodėl gražiai gedulingas
melodijas ir giesmes grojęs kariuomenės pučiamųjų orkestras nuėjo nuo kapo, pamiršęs
sugroti Lietuvos himną. Atrodo, kad net pats laidotuvių komisijos pirmininkas,
Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas to nepastebėjo. Gerai, kad žmonės nutraukė
jo pradėtą kalbą ir patys užgiedojo: Lietuva, Tėvyne mūsų... Bet himnas be melodingos
muzikos vis tiek ne toks himnas. Juk Vincas Kudirka Tautišką giesmę sukūrė su
melodija. Nežinia, tyčia ar netyčia taip įvyko, bet pats mons. A. Svarinskas,
mėgęs dalyvauti įvairiuose patriotiniuose renginiuose, visada juos baigiant norėdavo
išgirsti Lietuvos himną, todėl jei ne laidotuvių dalyvių spontaniškai užtraukta
Tautiška giesmė, visa ta jam parodyta pagarba būtų užbraukta vieninteliu šiuo
cinišku poelgiu. Vasara atlaidų metas. Kiekvieną sekmadienį
įvairiose Lietuvos bažnyčiose pagerbiamas kuris nors šventasis, prašoma jo užtarimo.
Tačiau į atlaidus susirenka vis mažiau žmonių. Puikiai prisimenu, kad prieš 1520
metų į tose pačiose vietose vykdavusius atlaidus susirinkdavo pilnos bažnyčios,
o šventoriuose irgi būdavo daug žmonių, net tų, kurių kitu metu čia nepamatysi.
Keliose klausyklose sėdėdavę kunigai svečiai ir per kelias šv. Mišias turėdavo
darbo. Eucharistinėse procesijose nešti baldakimą, altorėlius, vėliavas ir juostas
būdavo kam. Bet tai, ką pamačiau šią vasarą, visai nuliūdino. Žmonių per pagrindines
šv. Mišias bažnyčiose prisirinko tik tiek, kad vos keliems neliko vietos atsisėsti.
Tų, kurie bijo ateiti į bažnyčią ir visada stoviniuoja šventoriuje, irgi mažai.
O vienoje vietoje, kur bažnyčios bijantys žmonės slėpdavosi šventoriaus medžių
pavėsyje, šiemet buvo išpjauti medžiai. Daugiau jų ateis į bažnyčią, pagalvojo
ne vienas. Kur tau! Dabar šitie maldininkai per šv. Mišias užuovėją ir atgaivą
rado už šventoriaus, kur net šv. Mišių metu skambėjo muzika ir liejosi alus. Nežinau,
ką apie tai galvoja seniūnas ar rajono meras, kuriuos mačiau bažnyčioje, bet man
atrodo, kad tai yra pasityčiojimas iš tikinčių žmonių ir, tiesiai šviesiai sakant,
cinizmas. Neįvardiju vietos, nes pasikalbėjęs su bičiuliais supratau, kad tai
vyksta daug kur. Todėl labai sveikinu Pakruojo rajono valdžią, uždraudusią prekiauti
alkoholiniais gėrimais per atlaidus Linkuvoje, Klovainiuose ir Pakruojo miesto
šventę. Gal iš tiesų visų Lietuvos savivaldybių valdžia turėtų uždrausti prekiauti
alkoholiniais gėrimais bent per tose vietose vykstančius atlaidus, nes dabar,
kai vienur leidžia, o kitur neleidžia, kai kurie prekybininkai, pripažįstantys,
kad per atlaidus susirinkdavo daugiausiai pajamų, motyvuotai jaučiasi diskriminuojami
ir sako, kad, kur nėra draudimų, atlaidų dienomis alus ir alkoholis liejasi laisvai.
© 2014 XXI amžius |