|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Augustaičiai: kunigai, vienuoliai, ūkininkai, geri žmonės Kun. Konstantino Justino Augustaičio 60-ąsias mirties metines minint Valerija Vilčinskienė
Kelio pradžia. Gimtieji namai Sintautų valsčiuje, Voverių kaime, iš visų esančių vienkiemių išsiskiria didžiulė ūkininko sodyba, apsupta šimtamečių ąžuolų, klevų, uosių, liepų, parimusi tyliame Novos upės vingyje. Ramybe ir šviesia paslaptimi dvelkia ji, statyta XIX amžiaus antroje pusėje, medinėmis vinimis sukalta, šiaudais dengta, prie balkių pritvirtintos lubos. Pastatas abygaliai, kaip Sūduvoj sakoma, beveik dvidešimties metrų ilgio, septynių metrų pločio, su vienuolika langų, gonkomis. Išlikęs tik gyvenamasis namas. Ši sodybvietė iki šiol Augustaityne vadinama, mat joje gyveno kelios ūkininkų Augustaičių kartos. Reikia manyti, jog tai buvo kaimo šviesuoliai, Lietuvai ir pasauliui davę tris kunigus, o paskutinėje čia gyvenusių kartoje ir vienintelę dukrą, pasirinkusią pašvęstųjų gyvenimą vienuolijoje, visomis išgalėmis stengęsi vaikams suteikti aukštąjį išsilavinimą. 1848 m. vasario 5 d. šioje sodyboje gimė Pranas Augustaitis, kunigas, kanauninkas, Bažnyčios ir kultūros istorikas. Marijampolėje baigė keturias klases, 1865 metais įstojo į Seinų kunigų seminariją. Po ketverių metų ją baigė, buvo pasiųstas į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją. 1873 m. birželio 20 d. ją baigė teologijos magistro laipsniu. Tai pirmasis Seinų seminarijos auklėtinis, teologijos studijas tęsęs Sankt Peterburge. Seinų kunigų seminarijoje dėstė filosofiją, Bažnyčios istoriją, parašė knygų, skirtų Bažnyčios istorijai. Seminarijoje profesoriavo beveik 40 metų, kelis metus buvo seminarijos rektoriumi. 19111915 metais buvo klebonas Marijampolėje, čia mirė, čia ir palaidotas. Tai kunigų Juozo ir Konstantino Justino Augustaičių dėdė. Paskutinioji Augustaičių karta Šiandien sunku Agotos ir Juozo Augustaičių vaikus surikiuoti į eilę pagal gimimo datas, nes nežinome, kada gimė vienintelė dukra Antanina. Ji gyva brolio Prano, ūkininkavusio tėviškėje, vaikų atminty, retsykiais aplankydavusi juos ir savąją tėviškę, juodais ilgais rūbais apsirengusi, basa bevaikštinėjanti sode. Šeimoje augo penki vaikai keturi broliai ir ji, viena sesuo. Sūnus Pranas stambiausias Sintautų valsčiaus ūkininkas, sūnus Antanas savanoris, atsargos leitenantas, Griškabūdžio valsčiaus viršaitis. Minėta dukra Antanina Nekalto Prasidėjimo Vargdienių Seserų kongregacijos vienuolė. Sūnus Konstantinas Justinas ilgametis Gelgaudiškio parapijos klebonas, sūnus Juozas vienuolis salezietis, kunigas, alpinistas, pedagogas, keliautojas. Tai buvo paskutinioji Augustaičių karta, gyveniman išleidusi savo vaikus. Prano Augustaičio, likusio ūkininkauti tėviškėje, šeima to nespėjo padaryti. Karo, pokario metai, tremtys, skaudžiai palietusios šią didžiadvasišką šeimą, sugriovė likimus, gyvenimus. Suskambėjo jie kitų sielose, sava šviesa nušvito, apšviesdami jos stokojančius, pasidalijo viskuo, ką turėjo geriausia, ir išėjo Amžinybėn per daug anksti, palikdami taurią atmintį, su didžiuliu nuolankumu priėmę Dievo valią savuose gyvenimuose. Ir tie, kurie iš jų savo gyvenimo nepaaukojo Dievui kaip pašvęstojo, jį kaip pasauliečiai tiesiog gyveno visa esybe, pelnydami malonę Dievo akyse, mirtingųjų atminty, širdyse. Šiandien ir norisi šią šeimą pristatyti ją pažinojusiems, dar atmenantiems, daug ko nežinojusiems. Šie žmonės ne tik primena, kiek daug vieni kitiems galime duoti, bet ir auga mūsų atminty kaip tie gyvieji liudytojai, skatinantys kiekvieną tapti tuo dvasios ir gyvenimo vienybės simboliu, tuo brangiu atramos, stiprybės tašku, kai jo labai reikia. Tiesiog ragina savu gyvenimu skleisti Dievo Valią. Kunigas, misionierius, pedagogas, keliautojas, alpinistas 1886 m. vasario 12 d. šioje sodyboje gimė Agotos Baltrušaitytės-Augustaitienės ir Juozo Augustaičio sūnus, žymus vienuolis salezietis, pedagogas, keliautojas, alpinistas kun. Juozas AUGUSTAITIS SDB. Niekur nerašoma, bet galima manyti, jog pradžios mokyklą jis kaip ir brolis Konstantinas Justinas (būsimasis Gelgaudiškio klebonas) lankė Sintautuose. 1904 metų spalį, sulaukęs 18 metų, kunigo vienuolio saleziečio Antano Skelčio buvo pakviestas į Italiją, į Turino saleziečių centrą. Ten mokėsi apie porą metų, vienuolyno vyresniųjų siūlymu išvyko į misijas Pietų Amerikoje, Peru, prie Ramiojo vandenyno. Čia priklausė provincijos saleziečių inspektūrai. Per porą metų tobulai išmoko ispanų kalbą. J. Augustaitis į noviciatą įstojo Montevidėjo mieste, Urugvajaus sostinėje. 1910 m. balandžio 8 d. davė pirmuosius vienuoliškus įžadus trejiems metams. Urugvajaus universitete studijavo filosofiją. Grįžęs į Peru, apsistojo Arekvipos mieste ir 1915 m. kovo 15 d. antrą kartą dar trejiems metams davė vienuoliškus įžadus saleziečių kongregacijai. 19161919 metais studijavo teologiją, ruošėsi tapti kunigu. 1919 metų sausio 29 dieną per Šv. Pranciškaus Salezo dieną davė amžinuosius vienuoliškus įžadus, o tais pačiais metais rugpjūčio 10 dieną jam buvo suteikti diakono šventimai. 1920 m. kovo 14 d. Arekvipos vyskupas Holginas J. Augustaičiui suteikė kunigo šventimus. Kun. J. Augustaitis pastoracinį darbą dirbo tarp vietinių katalikų, vykdė misijas Kusko mieste, kur dauguma gyventojų buvo indėnai, apie 20 metų dirbo šio miesto mokykloje, dėstė matematiką, biologiją, bendrąją geografiją, menus. Su vyresniųjų klasių mokiniais kopė į amžinu sniegynu ir ledynais padengtas Andų kalnų 6580 m, 4850 m, 4000 m, 3500 m aukščio viršukalnes. Nuo 1946-ųjų nedideliame Yucay mieste vadovavo saleziečių vienuolynui, buvo vyresniuoju. Prie Titikakos ežero, Puno mieste, saleziečiai buvo įsteigę Aukštesniąją žemės ūkio mokyklą. Apie 18 metų (nuo 1950-ųjų) kun. J. Augustaitis joje dirbo dėstytoju, o pasiekęs garbų amžių, liko tos mokyklos dvasios tėvu. Peru Švietimo ministerija, įvertindama lietuvio kunigo vienuolio saleziečio darbą įvairiose valstybės mokyklose, 1967 metais apdovanojo La Oalmas Magisteriales ordinu. XX amžiaus viduryje šioje valstybėje yra dirbę du lietuviai misionieriai saleziečiai, kilę iš Sūduvos, kun. J. Augustaitis ir kun. Kazimieras Inkrata, Kun. J. Augustaitį vadinęs dvasios milžinu. Dėl atšiauraus, sveikatai netinkančio klimato kun. J. Augustaitis iš Puno persikėlė į saleziečių įstaigą prie Ramiojo vandenyno Arekvipos mieste. Po trejų metų (1973) išvažiavo į Peru sostinę Limą, apsigyveno vienuolių seselių aptrnaujamoje senelių prieglaudoje. Limoje, sulaukęs 88-erių, 1974 m. vasario 20 d. iškeliavo Amžinybėn. Kitą dieną už velionį kun. J. Augustaitį aukotos iškilmingos šv. Mišios Marijos, Krikščionių pagalbos, bazilikoje. Gausus saleziečių bendruomenės būrys jo palaikus palydėjo į Limos kapinaites. Apie tai paminklinėje lentoje iki šių dienų byloja užrašas: Sac. Jose Augustaitis-Baltrušaitis Salesiano 21 Febrero 1974. Karininkas, ūkininkas, viršaitis, lagerio kankinys Antanas AUGUSTAITIS, atsargos leitenantas, Šaulių sąjungos Griškabūdžio šaulių būrio vadas, ūkininkas, Griškabūdžio valsčiaus viršaitis, gimė 1895 metais Voverių kaime, Sintautų valsčiuje, Augustaičių giminės sodyboje. 1912 metais baigė penkias Marijampolės gimnazijos klases, pradėjo studijuoti Seinų kunigų seminarijoje. Po trejų metų savo noru išstojo iš jos (1915), o 1916 metais buvo mobilizuotas į carinės Rusijos armiją. 1918 metais grįžo į Lietuvą, dirbo tėviškėje. 1919 metais savanoriu įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Buvo Lietuvos Karo mokyklos pirmosios laidos absolventas. Leitenantas A. Augustaitis 19221924 metais tarnavo Pirmajame pasienio pulke, buvo Trečiojo bataliono 3-iosios kuopos vadas. Išėjęs į atsargą, gyveno Šedvygų kaime (Griškabūdžio valsčiuje), ūkininkavo, žmona dirbo mokytoja. Šeimoje augo trys sūnūs: Algimantas, Sigitas, Zigmas. Vadovavo Šaulių sąjungos Griškabūdžio skyriui. 1932 metais buvo išrinktas Griškabūdžio valsčiaus viršaičiu. Lietuvą okupavus bolševikams, 1941 metų birželio 14 dieną su visa šeima buvo ištremtas į Sibirą. Nuo šeimos buvo atskirtas ir įkalintas Rešiotų (Krasnojarsko kr.) lagery, kuriame 1942 metų kovo 10 dieną mirė badu. Jo sūnus gyvena Vilkaviškyje. Vargšų patronas Pranas AUGUSTAITIS gimė 1887 metais Sintautų valsčiuje, Voverių kaime, toje pačioje giminės sodyboje. Jis liko ūkininkauti tėvų sodyboje, buvo vienas stambiausių Sintautų valsčiaus ūkininkų, turėjo 63 ha žemės. Su žmona Marijona susilaukė keturių vaikų: Anelės, Aldonos, Juozuko ir Augenijos. Sintautuose jį vadino Vargšų patronu, nes tai buvo nepaprastai geros širdies, dosnus visiems vargšams ar į nelaimę patekusiems ūkininkas. Jis atseikėdavo dalį jaunavedžiams: sėklos, gyvulių, baldų, padėdavo sunkiai gyvenančioms šeimoms. Jo dosnumą, gal ir nežinodami, patyrė ir gelgaudiškiečiai našlaičiai, kurie kasdien būdavo maitinami priešpiečiais iš jo brolio klebono kun. Konstantino Justino Augustaičio virtuvės. O kiek šis Prano brolis klebonas kunigas Konstantinas Justinas kalėdodamas išdalindavo sunkiai besiverčiančioms šeimoms iš savo ir brolio Prano dosnumo, niekas nežinojo. Žemės ūkio gėrybes maistui arkliais brolis Pranas iš tėvų paveldėtos sodybos Voveriuose veždavo į Gelgaudiškį šios parapijos klebonui, broliui Konstantinui Justinui. Tai įrodo ir išlikusi nuotrauka: kun. K. J. Augustaitis su visa brolio Prano šeima prie senosios špitolės Gelgaudiškyje. Epochos nelaimės ir skausmas neaplenkė ir Prano Augustaičio šeimos. Būdamas penkiolikos metų, sūnus Juozas išėjo pasivaikščioti į panovį, užlipo ant žemėje likusios minos, ši spogo, išdraskė vaikui vidurius, vos parėjo susiėmęs... Įvykį pasakojusio, kaimynystėje gyvenusio Justino Kasparaičio tėvas, skubėjęs arkliais vežti sužeistąjį į tuo metu Zapyškyje buvusią ligoninę, bet pakeliui Juozukas mirė. Kaip ir brolį Antaną, taip ir Praną su visa šeima ištrėmė. Tremtyje mirė žmona Marijona, krisdama sunki medžio šaka iš karto vietoje užmušė gražuolę dukrą Aldoną, jaunutę mokytoją. Ji mokėsi Sintautų pradžios mokykloje, baigė Šakių Žiburio gimnaziją. 19421944 metais dirbo Sintautų padinėje mokykloje. Po karo persikėlė į Kidulius. Iš čia 1948 metais su ašaromis mojuojančių mokinukų akyse išlydėta į tremtį. Ji turėjo menininkės talentą, mėgo piešti. Piešė ir būdama tremtyje. Savo suolo draugei Aldonai Paulaitytei į Sintautus atsiuntė piešinį su nulaužta medžio viršūne lyg savo gyvenimo lemties simbolį... Šis piešinys turėtų būti išlikęs IX forto muziejuje. Grįžusiems iš tremties likusiems Prano šeimos nariams kelias į tėviškę buvo uždraustas. Jie apsistojo Vievyje. Į Vievio kapines iš tremties buvo parvežti mirusios žmonos Marijonos ir žuvusios dukros Aldonos palaikai. Ten palaidotas ir pats Pranas, Sintautų Vargšų patronas, pelnęs meilę ir pagarbą ne tik vargšų širdyse, bet ir lig šiol jį menančių. Prano dukros Anelė Augustaitytė ir Augenija Miliūnienė gyvena Vievyje. Viena iš pirmųjų vienuolių Antanina AUGUSTAITYTĖ. Gimimo data nežinoma. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo likę septyni vienuolynai: Kretingoje, Žaslavoje ir Gardine pranciškonai, Kaune ir Vilniuje benediktinės, Marijampolėje marijonai ir Krakėse kontrynietės. 1864 metais caras Aleksandras II buvo griežtai uždraudęs priimti į vienuolynus naujus kandidatus ir naikino naujokynus iki pat savo valdžios pabaigos. Buvo apskritai Lietuvoje uždrausta stoti į vienuolynus, todėl lietuviai vykdavo į kitų valstybių vienuolynus: Vokietijos, Lenkijos, Prancūzijos. Lekijoje tuo metu veikė keli slapti vienuolynai. Lietuviai katalikai matė didelę skriaudą. Todėl kun. Jurgis Matulaitis (dabar palaimintasis) pasirinko kuklų vienuolio gyvenimą ir pradėjo atgaivinti vienuolynus okupuotoje Lietuvoje. Manoma, kad jis reformavęs 14 vienuolynų. Kun. J. Matulaitis marijonų organizaciniams reikalams paskyrė didelę savo gyvenimo dalį, Gelgaudiškio bažnyčioje trumpiausiai trukusios 10 minučių kapitulos metu buvo išrinktas pirmuoju atnaujintos vienuolijos generolu. Slaptas atgaivintų marijonų naujokynas apsistojo Petrapilio Dvasinėje akademijoje, bet, iškilus pavojui, persikėlė į Friburgą Šveicarijoje. Su naujokynu persikėlė ir pats J. Matulaitis. Jis manė, jog čia turės atvykti ir stojančios į vienuolyną. Pirmosios dvi lietuvaitės Agota Kudirkaitė ir Marcelė Jurevičiūtė išvyko į Šveicariją, bet kilęs karas sutrukdė visus planus. 1918 metais grįžo į Lietuvą ir ėmėsi lietuvaičių vienuolijos organizavimo darbo. Ir tuo momentu, be minėtų dviejų esančių kandidačių, atsiranda dar trys naujos Petonėlė Uogintaitė, Antanina Augustaitytė (abi iš Sintautų parapijos) ir Petronėlė Staniškytė. Tai buvo 1918 m. spalio 15 d. Seinų vyskupas Antanas Karosas kanoniškai įsteigė Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregaciją, patvirtino naujas, steigėjo pasirašytas, regulas. Kun J. Matulaitis į įsteigtos Kongregacijos įstatus sudėjo visą savo išmintį, patirtį. Sunkūs buvo pirmieji žingsniai. Buvo steigiama našlaičių prieglauda, spaustuvė, mergaičių kursai. Pamažu plėtėsi veiklos barai, augo vienuolijos gretos, bet vietinė valdžia, užuot padėjusi, daugiausia trukdė. Štai tokiomis sąlygomis, tokiomis aplinkybėmis teko dirbti kun. K. J. Augustaičio seseriai Antaninai Augustaitytei, kuri 1931 metais amžino poilsio atgulė senosiose Marijampolės kapinėse. Gelgaudiškio klebonas Kun. Konstantinas Justinas AU-GUSTAITIS gimė 1890 m. rugpjūčio 9 d. Voverių kaime, Sintautų parapijoje, ūkininkų Agotos BaltrušaitytėsAugustaitienės ir Juozo Augustaičio šeimoje, toje pačioje šeimoje, toje pačioje sodyboje. Pradinę mokyklą lankė Sintautuose, po to baigė Marijampolės gimnaziją, studijavo Seinų kunigų seminarijoje, 1913 m. vasario 19 d. įšventintas kunigu. Dirbo Seinų ir Vilkaviškio vyskupijų Adamovičių (Augustavo dekanatas), Marijampolės, Sasnavos, Gižų, Slavikų, Gelgaudiškio, Gražiškių parapijose vikaru, nuo 1927 metų Gražiškių parapijos klebonu, nuo 1931 metų Gelgaudiškio parapijos klebonu. Gelgaudiškiečiai dar vikaravimo metais pamilo darbštų, nuoširdų, atsidavusį Dievo pašaukimui vikarą ir, kai liko be klebono, prašymo raštu kreipėsi į Vilkaviškio vyskupą pašydami jiems sugrąžinti kun. K. J. Augustaitį. Jų noras buvo patenkintas. Ir 1931 metais kun. K. J. Augustaitis atvažiavo dirbti į Gelgaudiškio parapiją klebonu, atsivežė pagalbininką ūkio darbams Joną Kviečiūną, o po metų atvyko Gražiškiuose zakristijonu dirbęs Liutkevičius su šeima ir čia liko visam gyvenimui. Čia užaugo jo vaikai, jo anūkai ir jau proanūkiai beaugą. Apie tą laikotarpį pasakoja Liutkevičiaus dukra Janina Klimavičienė, prisimindama, jog ji į Gelgaudiškį atvažiavo būdama penkerių metukų ir užaugo klebonijoj, nes reikėdavę padėti tėvams, ten dirbusiems, paaugusią ją pasiųsdavo į parduotuvę, paprašydavo indus suplauti, mat klebonijoje valgydavo ir du vikarai. Jei kokį indą sumušdavo, kelias dienas neidavo kebonijon. Klebonui priklausė žemės, buvo dirbančių žmonių, reikėdavo suktis dviem šeimininkėms virtuvėje, kad visus pamaitintų. Žmonės labai daug aukodavo maisto, bet niekada nebuvo degtinės. Ji prisimena, kaip šeimininkių paprašyta pakviesti vikarus pietums, vieno nepakvietė, nes neišdrįso ir pabėgo nuo durų ir nekviestasis neatėjo valgyti. Tada teko šeimininkėms eiti, buvo juoko visiems. Iki šiol ji stebisi kunigų elgesio kultūra: Nekvietė negaliu eiti. Prisimena, kiek daug išdaigų krėsdavo vieni kitiems, mat špitolėje gyveno gana daug žmonių, bet niekas nesupykdavo. Atvykus kun. K. J. Augustaičiui, Gelgaudiškyje ypač suaktyvėjo pavasarininkų atskirai vyrų, moterų, jaunimo, paauglių, tretininkių, dūdų orkestro, saviveiklos, sporto, namų ūkio šeimininkių būrelių veikla. J. Klimavičienė prisimena, kaip šeimininkės su prijuostėmis, skarytėmis susirinkdavo klebonijoje, klebonas duodavo įvairių produktų, pakviesdavo gabią šeimininkę kepti pyragų, pyragaičių, papjaudavo kiaulę iš klebonijos tvarto. Ji mokydavosi tvarkyti mėsą, iš jos ruošdavo patiekalus. Yra išlikę nuotraukų su klebonu kun. K. J. Augustaičiu. Klebas aktyviai dalyvaudavo pavasarininkų, tretininkių veikloje. Į šiuos užsiėmimus buvo kviečiami analogiškos kitų parapijų draugijos nariai su vadovais, klebonais, dažnai svečiuodavosi visų gerbiami svečiai: gimnazijos direktorius, apskrities viršininkas, miesto burmistras, komendantas, pavasarininkų sąjungos vadas, profesorius Eretas, vyskupai, kurie susitikimą pradėdavo šv. Mišių auka už zanavykus, jiems skirtu palaiminimu. Tai būdavo turiningi, kryptingi užsiėmimai, susitikimai, pakylėjimai, net kelias parapijas jungiantys. Kiekvienas svečias turėdavo progos kalbėti, pabendrauti, perteikti kažką vertingo žmogaus dvasiai, pateikti naują suvokimą, savos patirties potyrį. Tai būdavo nepamirštama. Apie tai byloja išlikęs Bukšnių Antano pasakojimas apie Katalikų vyrų kongresą Šakiuose, ištraukos iš pavasarininkų laikraščio Pavasaris, susirinkimų protokolai iš 1931, 1936, 1937 metų, nuotraukos. Visur randame minimą jų iniciatorių kun. K. J. Augustaitį. Ne veltui gelgaudiškiečiai siekė, jog šis puikus, savo gyvenimą Dievui paaukojęs kunigas taptų jų klebonu. Karo metais į senąją kleboniją sugrįžti negalėjo. Tada, neturėdamas kur gyventi, kartu su Samajauskais per pusę statėsi mažą namelį: du kambariukai, maža virtuvėlė... Ir visą gyvenimą jame nugyveno. Gyveno su savais parapijiečiais Šie žodžiai nusako svarbiausią Gelgaudiškio Švento Kryžiaus Išaukštinimo parapijos klebono, vėliau altaristo kun. Konstantino Justino Augustaičio tarnavimo Dievui ir žmonėms esmę, jo gyvenimo prasmę. Šiais metais liepos 20-ąją sutikome šešiasdešimtuosius jo išėjimo Amžinybėn metus. Šv. Mišias savo pirmtakui kun. K. J Augustaičiui atminti aukojo Gelgaudiškio Šv. Kryžiaus Išaukštinimo parapijos klebonas kun. Kęstutis Sprangauskas. Metų tėkmė greita, tačiau žmonės iki šiol atminty saugo šviesų, taurų klebono kunigo K. J. Augustaičio pėdsaką, išlikusį buvusių parapijiečių tikėjimo kely, jausmuose, širdyse, gyvenimuose. Iš išlikusių jį pažinojusiųjų pasakojimų nesunku suvokti, kad tai buvo žmogus, kuris ne dirbo kunigu, bet tiesiog gyveno kartu su savais parapijiečiais. Ir tie žmonės, kurie šį kunigą atmena, iki šiandien teigia, kad tai buvo miestelio šviesulys, ne vienam rodęs pavyzdį, padėjęs atrasti savą gyvenimo kelią, sunkiausią valandą gerumu, palaikymu gelbėjęs, dažnoj bėdoj sušelpęs, vertingiausius patarimus dalinęs, mažiausiai dėmesio skyręs sau. Tai buvo vargšų klebonas, vos paklausti apie kun. K. J. Augustaitį pasakė pakalbinti dar gyvi esantys buvę jo parapijiečiai. Kunigas kasdien rasdavęs kuo (šviežia bandele, sumuštiniu priešpiečiams) pradžiuginti vaikų namų auklėtinių našlaičių širdeles. Visa tai iš klebonijos virtuvės pas mažuosius parapijiečius atkeliaudavo laiku, prasidėjus priešpiečių metui. Tai, be abejo, buvo didelis jo ir jo brolio Prano, gyvenusio Sintautuose, Voverių kaime, gerumas ir dosnumas sunkiai gyvenantiems. O kiek maisto gėrybių stokojantiems, pinigėlių jis išdalindavo daug vaikučių auginančioms, sunkiai besiverčiančioms šeimoms kalėdodamas. Neturtingus ir tuokdavo, ir krikštydavo, ir laidodavo nemokamai. Amžinybėn iškeliavusio Algio Bakševičiaus žmona Janina prisimena vyro pasakojimą, jog klebonas turėjęs ir puikų humoro jausmą, kai, atėjęs į klausyklą, rasdavo eilutę, stabtelėjęs padarydavo tinkamą tvarką, ragindamas: Moterytės, atgal atgal, praleiskit vyručius..., siekdamas, kad šie nepabėgtų iš ilgos eilės, vertai priimtų Sakramentus. Su meile šiandien J. Klimavičienė prisimena, jog tai buvo nepaprastai geras kunigas, nuostabus žmogus, pats prastokai gyveno, sau neieškojo mandrybių, dažnai nepastebėdavo, jog jam pačiam jau labai reikia naujos sutanos ar kito liturginio rūbo. Domėjosi politika, pas mus ateidavo pasiklausyti radijo, bet pats niekur nesikišo, saugodamas kitus, kad niekam nereikėtų kentėti. Dideles pastangas kun. K. J. Augustaitis dėjo siekdamas įkurti Gudlaukio parapiją. Šiandien Kybartuose gyvenanti Monika Mačiulienė, vaikystėje iki tremties buvusi parapijietė, Gelgaudiškyje atmena tik šį kunigą, nepaprastą atminimą palikusį jos vaikiškuose jausmuose. Ji pasakojo, kaip vieną rytą, skubėdama į šv. Mišias, prieš šventoriaus vartus, ant kalnelio, pamatė jaunų, sužalotų vyrų sutinusius kūnus. Labai baisu buvo praeiti, prisimena ji. Klebonas pasakė tik kelis žodžius: Šiandien pamokslo nebus. Pasimelskime... Maldos intencijos jis nepasakė, bet visiems buvo aišku. Genutė Skamarakaitė prisimena, kaip kunigas, jau būdamas altaristu, vaikus ruošdavo Pirmajai Komunijai. Buvo nepaprastai geras, bet kartu ir griežtas, jis sugalvodavo, kaip vaikus kuo geriau išmokyti, kaip tam atrasti lengviausią būdą. Ir vyskupas tais metais atvyko į Griškabūdį. Jos, kelios mergaitės, nuėjo į kleboniją pasiimti raštelio, jog ruošėsi Pirmajai Komunijai. Kartu su kun. K. J. Augustaičiu buvęs klebonas kun. Pranciškus Staškūnas norėjo dar paklausinėti tikėjimo tiesų, mergaites tai labai išgąsdino, bet kun. K. J. Augustaitis, jas suprasdamas, išgelbėjo: Jos viską moka. O mergaitės buvo dėkingos jam. Menasi, kai prieš kelis metus Visų Šventųjų dieną Salomėją Adomaitienę kapinaitėse sustabdė nepažįstama moteris, labai skubanti ir vejama begalinio noro surasti kun. K. J. Augustaičio kapą. Kol nepažįstamąją lydėjo iki kunigo kapo, ši pasakojo, jog kunigas ją pakrikštijo, ji atvyko iš Telšių su gėlių puokšte, žvakele pagerbti jo atminimą, jam padėkoti. Dėkoti Dievui verta vien už tai, kad jis siuntė tokį kunigą kažkada mūsų parapijai ir nesvarbu, ar mes čia buvome, ar ne, svarbiausia, kad šis žmogus savo gyvenimu, buvimu čia paliko šviesų pėdsaką. Tikiu, šiandien kiekvieno mūsų padėkos malda, gėlės žiedas, žvakelė prie amžino jo būsto šildo jo taurią sielą. Malonu buvo klausyti Emilijos Povilaitienės vaikiškų prisiminimų apie patirtis, išlikusias visam likusiam gyvenimui. Ji prisiminė, kaip pirmose klasėse keletą kartų į sąsiuvinį gavo blogus pažymius. Tėtis namuose vaikų sąsiuvinius tikrindavo. Ji bijojo tėtei parodyti tokį sąsiuvinį. Vyresnės mergaitės pamokė išplėšti tuos lapus. Taip ir padarė. Lapų vis mažėjo, teko greitai prašyti pinigėlių naujam, o šį rodyti tėtei. Jis, pamatęs sąsiuvinį, nedavė pinigų. Tada mažoji Emilija sužinojo, jog pardavėjos Grybaitės parduotuvėje sąsiuvinį galima gauti už vieną kiaušinį. Jį paėmė iš vištos gūžtos, nuėjo į parduotuvę ir lyg viskas baigėsi. Bet mergaitė jautėsi labai negerai. Ji pati nusprendė nueiti išpažinties pas kun. K. J. Augustaitį. Šis išklausė, ir nueinančią nuo klausyklos sugriebė už rankos pamokydamas: Emilyte, argi tau tėveliai būtų nedavę pinigėlių ar to kiaušinio sąsiuviniui? Parėjus pasipasakok jiems. Teko prisipažinti. Tada buvo tik aštuoneri metai, šiandien 82, bet tai išliko visam gyvenimui. Ji prisimena, su kokia atsakomybe laukdavo kalėdojančio klebono, kartodavosi poterius. Kai kalėdodavo ar eidavo padėkoti už šv. Mišių auką, Klebonas klausdavo: Ar nenusiskriausite, juk vaikai... Mokykloje dėstė tikybą, jį visi mylėjo. Labai piktindavosi dėl abortų. Mes maži nesuprasdavome, tik vėliau paaugę suvokėme. Pas jį ir mokytoją Mariją Zubrytę visi eidavo patarimo. Jie buvo didžiausi šviesuliai ir autoritetai miestely. Bet jei sužinodavo apie ką nors, ką nors blogo padarius, tada nelauk pagyrimo. Tekdavo viską susitvarkyti iki galo. Moteris mokė būti nuolaidžiomis, taikiomis, kad nekiltų ginčų namuose. Parapijiečiai nuoširdžiai apgailėjo jo mirusio. Norėjo būti su žmonėmis Klebonu kun. K. J. Augustaitis buvo iki 1950 metų, tada, pablogėjus sveikatai, atsisakė klebono pareigų, liko altaristu iki 1954 metų, iki mirties. Apie metus sunkiai sirgo. J. Klimavičienė prisimena 1954-ųjų liepos 20-osios rytą, kai gatvėje sutiko kun. P. Staškūną, tuo metu dirbusį Gelgaudiškio klebonu, pareinantį nuo kun. K. J. Augustaičio namelio, tepratarusį: Jau užgeso... Kaip testamentas, įrodantis didelį šio kunigo didžiadvasiškumą, buvo jo prašymas numirusį jį laidoti ne bažnyčios šventoriuje: Aš nenoriu į šventorių. Noriu būti su žmonėmis, tarp visų būti, į žmones žiūrėti. Ir parimo jis viename iš aukščiausių kapinaičių kalnelių, plačiu žvilgsniu žvelgdamas į savo buvusių, į esamų parapijiečių sielas. Ir tokia Dievo Valia, jog laidotuvėse negalėjo ir nedalyvavo niekas iš šeimos narių, nei broliai, sesuo, nei sūnėnai, dukterėčios. Vieni jau buvo mirę, kiti tremtyje, brolis Juozas Peru misijose pragyveno nuo aštuoniolikos metų iki 88-erių, iki mirties, nė karto nesugrįžęs į Lietuvą. Didele, šviesia dvasia amžini išliko šios šeimos žmonės, šį nuostabų didžiadvasiškumą nešę savajam kaimui, savajai parapijai, Lietuvai, pasauliui. Norisi baigti žodžiais iš nuostabios maldos už kunigus: Viešpatie Jėzau, Tu iš mūsų pasirinkai sau kunigus ir pasiutei juos skelbti Tavo Žodį bei veikti Tavo vardu. Dėkojame Tau ir šloviname Tave už tokią didelę dovaną Bažnyčiai.
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |