Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Ukrainos tragedija krikščionišku žvilgsniu

Mindaugas BUIKA

Didysis Ukrainos rytų katalikų arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas Nepriklausomybės dieną pašventino paminklą Maidano aukoms atminti

Nepriklausomybės dieną už Maidano aukų („Dangiškosios šimtinės didvyrių“) atminimą meldėsi Ukrainos įvairių krikščioniškų Bažnyčių hierarchai

Didžiojo arkivyskupo S. Ševčiuko vertinimai

Susidariusi dramatiška situacija Ukrainos rytinėje dalyje dėl Rusijos remiamų separatistų veiksmų skaudžiai atsiliepė vietos krikščionių gyvenimui ir neigiamai paveikė tarpkonfesinius santykius abipusiais kaltinimais toje priešiškumo ir įtampos eskalavimo atmosferoje. Ukrainoje veikiančių pagrindinių krikščioniškų Bažnyčių vadovai pastarosiomis savaitėmis pareiškimais kreipėsi į savo tikėjimo ir visą tarptautinę bendruomenę, prašydami paramos ir maldų už taikos atkūrimą, iškeldami savo kančių bei netekčių faktus. Plataus dėmesio susilaukė rugpjūčio 21 dieną paskelbtas Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios primo, Kijevo ir Haličo didžiojo arkivyskupo Sviatoslavo Ševčiuko laiškas pasaulio katalikų vyskupų konferencijoms, religijų ir politikos lyderiams, visiems geros valios žmonėms. Jame pristatomas dabar išskirtinai sunkios padėties Ukrainoje susidarymas per pastaruosius devynis mėnesius, praėjusius po Maidano sukilimo sostinėje Kijeve ir nuvertus korumpuotą prorusišką prezidento Viktoro Janukovičiaus režimą. Pabrėžiama, kad į šią teisingos, atkaklios ir daug žmonių gyvybių aukų pareikalavusios kovos pergalę, tikrą moralinį triumfą Rusija su savo imperiniais siekiais atsakė dalies Ukrainos teritorijos (Krymo) aneksavimu. Pastaruoju metu šalis patiria tolesnės tiesioginės ir netiesioginės Rusijos intervencijos sąlygotą politinį bei ekonominį nestabilumą ir separatistinių grupių vykdomo smurto rytinėse Donecko ir Luhansko srityse pasekmes, neigiamai atsiliepusias visos Europos gyvenimo sanklodai.

Didysis arkivyskupas S. Ševčiukas primena, kad Ukrainos karinėms pajėgoms vykdant antiteroristinę operaciją rytinėse srityse, pradėtą dėl Rusijos remiamų vietinių sukilėlių ir infiltruotų kriminalinių elementų smurto, jau žuvo daugiau kaip 2000 civilių gyventojų, kelis kartus daugiau buvo sužeista, dešimtys tūkstančių tapo pabėgėliais. Šią padėtį dar labiau apsunkina ūkio ir paslaugų infrastruktūros sunaikinimas, tiltų, elektrinių, pramonės įmonių, gyvenamųjų kvartalų niokojimas. Aiškindamas bažnytinio gyvenimo situaciją ir tikinčiųjų bendruomenių bei jų dvasinių vadovų laikyseną tokio pavojingo iššūkio akivaizdoje, Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios primas laiške pažymi, kad visos krikščioniškos šalies Bažnyčios ir kitų religijų organizacijos vieningai pasisakė prieš V. Janukovičiaus režimo smurtą Maidano įvykiuose, o vėliau griežtai pasmerkė Krymo aneksiją bei bandymus suskaldyti Ukrainos valstybę. Vykusiose ekumeninėse pamaldose ir bendruose pareiškimuose buvo pabrėžiama parama žmogaus teisėms, šalies teritoriniam vientisumui, skatinamas smurto nutraukimas ir dialogas. Šis ekumeninis ir tarpreliginis bendradarbiavimas sąlygojo bent jau santykinę darną visuomenėje, pakilų moralinį pritarimą būtinoms politinėms permainoms įveikiant korupciją, žengiant europinės integracijos keliu. Deja, kitokia padėtis susidarė Rusijos aneksuotame Kryme ir dabar tikra karo zona tapusiose Ukrainos rytinėse srityse, kur prieš Bažnyčias ir kitų religijų bendruomenes pradėta selektyvaus diskriminavimo politika, o kai kuriais atvejais net ir smurtinis susidorojimas.

Sielovadininkų netektys

Didysis arkivyskupas S. Ševčiukas pirmiausia pabrėžia Krymo totorių, kurie yra musulmonai, sudėtingą situaciją. Ta bendruomenė, patyrusi didžiulius sovietmečio persekiojimus, dabar vėl atsidūrė nuolatiniame kasdienės egzistencijos pavojuje ypač dėl jos vadovų diskriminavimo: vieni jų yra ištremti, o kitiems neleidžiama sugrįžti į tėvynę, nes bijomasi totorių vieningumo, organizuotumo, dvasininkų autoriteto. Daug sunkumų Kryme turi Ukrainos katalikų bendruomenės bei savarankiško Kijevo stačiatikių patriarchato (nepriklausomoje Ukrainoje įsikūrusio atskirai nuo Maskvos patriarchato) parapijos ir vietinė žydų bendruomenė. Ypač didelius suvaržymus ir smurtinius išpuolius aiškioje mažumoje esančios vietos katalikų bendruomenės patiria vadinamųjų prorusiškų „separatistų“ kontroliuojamoje Ukrainos rytinėje teritorijoje.

Buvo pagrobti ir kelias dienas arešte laikyti trys katalikų kunigai: Pavelas Vitekas ir Viktoras Vansovičius (abu jie lotynų apeigų dvasininkai) bei Tichonas Kulbaka (rytų apeigų), kuriam nesuteikta būtina medicininė pagalba. Matyt, buvusio sovietinio komunizmo pavyzdžiu buvo įtarta, kad šie kunigai užsiima kokiu nors špionažu ar rengia sąmokslą prieš separatistus. Užgrobta ir apiplėšta Donecko rytų katalikų vyskupo rezidencija ir konfiskuoti kanceliarijos dokumentai. Į šios vyskupijos katedros šventorių paleista ir susprogdinta raketa sužalojo šventovės pastatą, išdaužė langus, o įsiveržę sukilėliai išniekino ir sakralinį katedros interjerą.

Dėl atvirų teroristų ir kriminalinių elementų grasinimų buvo priverstas iš Donecko išvykti rytų katalikų vyskupas ir daug kunigų, o tiems, kurie liko aptarnauti tikinčiuosius, buvo įvesti judėjimo suvaržymai. Panašią diskriminaciją bei atvirus grasinimus patiria ir aktyvesni tikėjimą praktikuojantys katalikai parapijiečiai. Rugpjūčio viduryje Donecke buvo užgrobtas katalikiškas Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos tarnaičių vienuolynas, kuriame gyvenusios seserys vienuolės tuo metu buvo vasaros stovykloje su globojamais vaikais. Joms buvo uždrausta sugrįžti į savąjį vienuolyną, kurį separatistai „rekvizavo“ ir nusprendė naudoti savoms reikmėms. Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios vadovas laiške praneša ir apie dideles netektis, kurias patyrė Luhansko srities Slavjansko miesto evangelikų protestantų bendruomenė. Tiesiog per pamaldas buvo pagrobti, vėliau kankinti ir nužudyti suaugę vietinio pastoriaus Aleksandro Pavlenkos sūnūs, diakonai Viktoras Brodackis ir Vladimiras Velička. Šių evangelinės bendruomenės narių kūnai buvo ekshumuoti ir atpažinti masiniuose kapuose Slavjansko mieste po to, kai Ukrainos karinės pajėgos jį išlaisvino iš prorusiškų sukilėlių. Didysis arkivyskupas S. Ševčiukas laiške pabrėždamas, kad Rytų Ukrainos nelaimė „yra visų gyventojų, etninių ir socialinių grupių, visų tikybų išpažinėjų tragedija“, nurodo ir dviejų stačiatikių dvasininkų, priklausančių Maskvos patriarchato jurisdikcijoje esančiai Ukrainos Stačiatikių Bažnyčiai (jai priklauso dauguma šio regiono tikinčiųjų), žūtį.

Abejonės dėl Maskvos patriarchato kaltinimų

Šie dvasininkai kaip ir šimtai kitų civilių Donecko ir Luhansko miestų civilių gyventojų tapo gyvenamųjų kvartalų aukomis ir jų mirtys skaudžios, bet tiesiogiai nesusijusios su religine veikla. Buvo anksčiau pateikta informacija apie Donecke žuvusį protojeriejų (stačiatikių arkikunigą) Pavelą Zučenką ir Luhanske nuo sunkių sužeidimų mirusį protojeriejų Kreslianskį. Ypač skaudi pastarojo dvasininko netektis, kadangi jis našlaičiais paliko penkis mažamečius vaikus. Pranešdamas apie šį faktą bei kitas stačiatikių patirtas kančias Rytų Ukrainos teritorijoje jau kituose rugpjūčio viduryje paskelbtuose laiškuose Stačiatikių Bažnyčių vadovams, Jungtinių Tautų Organizacijai bei Europos institucijoms, Maskvos patriarchas Kirilas neišlaiko ekumeninio neutralumo ir meta kaltinimus Ukrainos katalikams ir savarankiškam Kijevo patriarchatui. Štai, pavyzdžiui, patriarchas Kirilas mini, kad liepą į Slavjansko stačiatikių šventovę per pačias pamaldas įsiveržė „grupė ginkluotų asmenų, kuriai vadovavo ukrainiečių kariuomenės rytų katalikų kapelionas“. Jie grasino šventovės administratoriui protojeriejui Vitalijui Viesiolyj, ir neva sakė, kad „Ukrainoje nėra vietos Maskvos patriarchatui“, kad katalikai Kijeve nori užimti stačiatikių šventoves, tik šalies prezidentas neleidžia. Minėtuose laiškuose nurodomi ir kiti atvejai, kai Rytų Ukrainoje vykstant kovoms, stačiatikių dvasininkai (nurodomos ir jų pavardės) patyrė įvairius išpuolius: buvo suimami, surakinami ir, užmovus maišus ant galvų, nuvežami į mišką, tardomi parklupdyti ant kelių, spardomi, jiems liepiama kasti sau kapą ir įmetus į duobę paleidžiami šūviai virš galvų. Užpuolikų jie buvo kaltinami prorusiškų pogrindinių organizacijų kūrimu, reikalaujama, kad jie paliktų Ukrainos teritoriją, atiduotų bažnytinės nuosavybės dokumentus.

Be abejonės, jeigu čia minimi papiktinantys faktai yra tikslūs, jie turi būti vertinami kaip žmogaus teisių ir religijos laisvės pažeidimai. Kita vertus, Maskvos patriarchato tvirtinimai, kad Rytų Ukrainoje dėl išpuolių kenčia tik stačiatikiai, jau verčia tuo abejoti, nes visuomenę bandoma supriešinti su Ukrainoje veikiančiomis religinėmis konfesijomis. Pavyzdžiui, atsiliepdamas į kaltinimus dėl tariamo incidento su kariuomenės kapelionu, didysis rytų katalikų arkivyskupas S. Ševčiukas rugpjūčio 21 dienos laiške rašo, kad Ukrainos karinės pajėgos nėra sudarytos konfesiniu pagrindu, kad jose kaip ir antiteroristinės operacijos zonoje tarnauja įvairių konfesijų kapelionai, kuriems neleidžiama kištis į vietinių religinių bendruomenių gyvenimą. „Todėl kaltinimai, kad Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios kapelionai vykdė smurtinius veiksmus prieš kitų Bažnyčių ir religinių grupių narius, nėra teisingi“, – pabrėžia didysis arkivyskupas S. Ševčiukas. Maskvos patriarcho pareiškimuose iškeltas tvirtinimas, kad „konfliktas Ukrainoje turi aiškias religines priežastis“, kad vienas iš to konflikto tikslų „išstumti (rusiškąją) stačiatikybę iš Ukrainos“, o už tai atsakingi unitai bei schizmatikai, kelia nuostabą ir susirūpinimą dėl ekumeninio dialogo perspektyvų (Maskvoje paniekinančiai unitais įvardijami su Roma vienybėje esantys rytų apeigų katalikai, o schizmatikais – savarankiško Kijevo patriarchato dvasininkai ir tikintieji). Tokiais apgaulingais ir provokuojančiais teiginiais natūrali ukrainiečių tautos kova už laisvę ir valstybinį vientisumą bandoma perkelti į tarpkonfesinių nesutarimų plotmę. Tai dar labiau aštrina įtampą, kai reikalingas krikščioniškas supratimas, atlaidumas ir bendradarbiavimas, kad būtų įveikta krizė.

Ekspansinė „rusiško pasaulio“ ideologija

Kritikuodamas tokį Maskvos patriarchato nusistatymą, didysis ukrainiečių rytų katalikų arkivyskupas S. Ševčiukas rašo, kad Rusijos stačiatikių vadovybės retorika tampa vis panašesnė į Kremliaus politinės valdžios ir jos priklausomybėje esančios žiniasklaidos skleidžiamą propagandą. Pažymėtina, kad Maskvos patriarchate jau anksčiau buvo išvystyta vadinamojo „rusiško pasaulio“ (mir russkij) ideologija, pagal kurią visos rytų slavų tautos (rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai) priklauso šiam „rusiškam pasauliui“. Jo religinės ir kultūrinės šaknys yra stačiatikybė, į šį regioną atėjusi X amžiaus pabaigoje per Kijevo Rusios krikštą, kurio dvasinį paveldą perėmus vėliau, XVI amžiuje suformuotas Maskvos ir Visos Rusios stačiatikių patriarchatas, o politinis paveldas – iškilusi carinė Rusijos imperija. Šitą vieningo stačiatikių „rusiško pasaulio“ ideologiją dabar adaptavo posovietinė Kremliaus valdžia, siekdama pateisinti savo didžiavalstybinę (velikoderžavnaja) kolonizacinę politiką ir kišimąsi į kaimyninių šalių reikalus – ir ne tik į Ukrainos ir Baltarusijos, nes „rusiškam pasauliui“ bent jau kultūriškai ir etniškai priklauso ir tos sritys (pavyzdžiui, Kazachstane, Estijoje, Latvijoje), kuriose kompaktiškai gyvena rytų slavai arba kurių tikintieji (pavyzdžiui, Moldovos) priklauso Maskvos patriarchatui.

Tokia ekspansinė ideologija pirmiausia taikoma rytinėje Ukrainos dalyje, kurios gyventojų dauguma yra etniniai rusai ir stačiatikiai, ir skatinamas jų separatizmas. Karingieji Donecko ir Luhansko veikėjai ir gausiai infiltruoti samdiniai dabar gali išdidžiai save vadinti „kovotojais už tikrą rusišką stačiatikybę“ ir vadintis „rusiškojo pasaulio“ gynėjais, ypač kai Ukraina gręžiasi į Europos Sąjungą ir netgi į NATO karinį bloką. Griežtai atmesdamas Kremliaus pretenzijas ir Maskvos patriarchato kaltinimus, didysis Kijevo rytų katalikų arkivyskupas S. Ševčiukas pabrėžia, kad jo vadovaujama Bažnyčia meldžiasi už visas nekaltas konflikto aukas ir prašo Dievo taikos Ukrainai. „Mūsų Bažnyčia daro viską, kas įmanoma, kad sugrįžtų taika ir būtų palengvintos į šį baisų konfliktą įtrauktų žmonių kančios, – rašoma minėtame kreipimesi į pasaulio arkivyskupijas. – Ukrainai reikia veiksmingo globalinio krikščionių bendruomenės ir visų geros valios žmonių palaikymo. Tylėjimas ir neveiklumas tik dar labiau didina tragediją“. Rugpjūčio 24 dieną, kai Ukrainoje buvo minima valstybinės nepriklausomybės šventė, kitame ganytojiniame laiške, kuris tą šventadienį buvo skaitomas visose šalies katalikų parapijose, didysis arkivyskupas S. Ševčiukas paragino tikinčiuosius šiuo sunkių išbandymų metu su dar didesne atsakomybe „ginti ir stiprinti laisvės dovaną“, už kurią ilgai ir atkakliai kovojo tėvai ir seneliai, aukodami net savo gyvybes.

Minėdami nepriklausomybę, „melskime Viešpatį taikos Ukrainai“, kad saugotų jos žmones ir „sustabdytų kraujo praliejimą, liūdesį ir ašaras mūsų žemėje“, kvietė ukrainiečių katalikų primas. Jis prašė, kad visi šalies gyventojai „matytų kenčiančio Kristaus atvaizdą“ tuose, kurie per karą prarado savo namus ar buvo priversti apleisti savo gimtinę, buvo sužeisti ar paimti į nelaisvę, kad už juos būtų nuolat meldžiamasi ir stengiamasi jiems padėti. Ukrainos Nepriklausomybės dieną maldai už šią kenčiančią šalį vėl pakvietė popiežius Pranciškus, kuris ne kartą ragino konfliktą spręsti sustabdžius kovas ir vedant taikų suinteresuotų pusių dialogą. „Brangūs broliai ir seserys, šiandien ypatingai galvoju apie mylimą Ukrainą, kuri mini savo nacionalinę šventę, apie visus jos sūnus ir dukras, jų taikos ir ramybės troškimus, kuriems kelia grėsmę įtempta situacija bei nesilpnėjantis konfliktas, sukeldamas tokias civilių gyventojų kančias, – kalbėjo Šventasis Tėvas po sekmadienio „Viešpaties Angelas“ maldos į Šv. Petro aikštę susirinkusiems piligrimams ir susilaukdamas jų ilgų plojimų. – Mes patikime šią šalį Viešpačiui Jėzui ir Šventajai Dievo Motinai ir meldžiamės pirmiausia už aukas ir jų šeimas“. Atsiliepdama į šį popiežiaus Pranciškaus rūpinimąsi, Ukrainos ambasadorė Vatikane Tatjana Iževska sakė, kad jos šalis labai dėkinga Šventajam Tėvui už jo maldas ir visus raginimus taikai bei dialogui. „Popiežiaus Pranciškaus asmeninis dėmesys šiai problemai ypač svarbus visiems ukrainiečiams“, – aiškino ambasadorė duotame interviu „Vatikano radijui“. Sekdami Šventojo Tėvo pavyzdžiu, panašius pareiškimus dėl agresijos nutraukimo ir susitaikymo yra paskelbę ir daugelio šalių katalikų ganytojai.

Nuotraukos iš www.ugcc.ua

© 2014 „XXI amžius“