|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Atsiminimų riekė, arba Hermano Šulco paveikslas iš arčiau Marija Macijauskienė
Laimės pašvaistė Mažiukas krykštaujantis kūdikėlis gulėjo baltame su meile pasiuvinėtame patale ir gaudė rankytėmis saulės spindulėlius, kurie žaidė išnirdami pro tankią didžiulės liepos lapiją. Jis buvo laimingas. Hermanas, ūkininko, vietinio vokiečio Hanso ir žemaitės Elzės Mockutės meilės įrodymas ir pasiuntinys, pasirodė jau vasarai ruošiantis atsisveikinti ir užleisti vietą rudeniui. Bet buvo saulėta kaip per Pakylėjimą žmonių širdyse ir jauku. Motina buvo panirusi į dienos rūpesčius, bet meilus jos žvilgsnis pasiekdavo mažojo Hermano širdelę per nuotolį, per nuojautą ir pojūtį, per sodrią Meilę, kurią jiems siuntė pats Dievas, pats pasaulio Sutvėrėjas. Matau misionieriaus iš Ruandos vienuolio saleziečio kun. Hermano Šulco akyse ryškėjant iš prisiminimų sudėliotas, įvairiaspalvėmis gėlėmis nuklotas pievas prie sraunios, vandeningos ir su klastingais duburiais Minijos. Jos vanduo buvo toks tyras kaip pakrantėse vakarais vibruojantis, tarsi smuiko, viliojantis suokiančios lakštingalos balsas... Tai Abakai, senelės Elenos Mockienės namai. Pas senelę vaikus iš Klaipėdos veždavosi dviračiais (senelis Kostas Mockus jau buvo miręs). O koks gilus ir meilus buvo senelės žvilgsnis. Abu su vyresniu broliuku vakarais glaustėsi prie jos, nes buvo palepinami pasakomis, kurių, labai vaizdingai pasakojamų, laukte laukdavo. O jau senelės valgiai, žemaitiški, tikri kūriniai, kvieste kvietė įvairiausiais kvapais, nuo kurių, dar neprisėdus už stalo, seilė tįsta. Taigi tikra stebuklų karalystė! Prisimena Hermanas ir keliones arkliais. Vežime, kur jie pasodinti, būdavo priklota saldžiai migdančio kvepiančio šieno. Arkliai čia trepeno žingine, čia į kalvelę kildami įsiręždavo, tarsi jiems sunkus krovinys būtų tekęs, o čia tik vaikai su mylinčiais juos tėvais. Žinoma, nuo kelio savybių priklausė, kokį ritmą arkliai pasirenka. Tėvo tėvas Hansas Šulcas gyveno netoli Kretingos. Ten dabar Jaunimo sodyba, kurią kun. Hermanas Šulcas paskyrė, kaip sakė, sąvartynų vaikams, kuriems trūko namų, tėvų meilės ir gyvenimo vertės supratimo. Tarp skurdo, mirties ir Motinos meilės Jau artėjo antroji sovietų okupacija. Jau buvo girdėti bauginantis ir čia, pajūrio kraštuose, pabūklų gaudesys. Kas tik vienaip ar kitaip įstengė, palikę ūkius, gyvulius, namus ir kitą turtą, brovėsi vieni per kitus, bėgo į Lietuvos vakarus, į kaimyninių valstybių žemes, tikėdamiesi išvengti trėmimų, žudynių, mirties... Ta baisi panika varė tolyn ir tolyn, nežinant, nesuvokiant, kas toje siaučiančioje karo jūroje laukia. Ir atrodė, kad guldo žmones, nepaisydamas tautybės ir amžiaus, kitoks maras. Atsimenu labai graudų išplaukimą iš Klaipėdos uosto. Senelio arkliai, jau atrišti (iškinkyti M. M.) nuo vežimo, liūdnai žiūrėjo į mus, jau stovinčius laive, įsiterpia kun. Hermanas Šulcas SDB. Išplaukėm 1944-ųjų biržely. Pirmiausia laivu pasiekėme Pomeraniją (dabartinėje šiaurinėje Lenkijoje). Mano akyse bombos skeveldra mirtinai sužeidė mano tėvelį. Labai ryškiai prisimenu tėvelį prieš mirtį. Jis kažką trumpai pasakė ir užgeso amžiams. Reikėjo bėgti, reikėjo palikti mirties užkluptą brangiausią žmogų, Tėvą, ir bėgti, bėgti toliau... Laukai buvo nusėti lavonais, įvairių pabūklų nuolaužom. Hermano motina, trisdešimtmetė našlė, su dviem mažais vaikais devynerių Vytautu Ericku ir penkerių Hermanu traukė į nežinomybę. Pagaliau geležinkelio stotis. Pravažiuojantis ilgiausias traukinys vežė iš fronto tūkstančius sužeistų, vadintų Hitlerjugend, nepilnamečių vyrukų. Ak, pagaliau jau visi trys traukinyje. Abu berniukai, įsikabinę į motiną, žvelgė į sužeistuosius. Elzei Šulc, stebint tragiško likimo jaunuolius, pagailo ir išdalino jiems visus surinktus serbentus. O abu berniukai Vytautas Erickas ir Hermanas taip jų norėjo... Šulcų šeima bėgo nuo raudonojo maro paskubomis ką nugriebusi, kaip sakoma, vos ne pliki, be šilto drabužio, be maisto atsargų. Jie skendo neįspėjamai gąsdinančioje nežinioje, pasikliaudami tik tikėjimu, tik Viešpačiu ir savo jėgomis. Du mažamečiai vaikai ir jauna jų motina toje nežinomybės jūroje! Vietinių patyčios ir badas buvo jų palydovai, bet reikėjo kovoti vieniems už kitus, gyventi ir išgyventi. Vėl pasakoja kunigas ir misionierius Hermanas: Vokietijoje visi patyrėme badą, pažeminimą, kančias, o mano brolį tenykštis ūkininkas, klebono brolis, laikė už šunį, varydavo dirbti ir mušė, kai šis godžiai valgė kiaulėms skirtas bulves (jovalą M. M.). O sekmadieniais jis, tas ūkininkas, pakiliai priimdavo Šventąją Komuniją. Brolis nuoširdžiai tiki Dievą, bet iki šiol nepripažįsta jokios bažnyčios nei kunigų, jokių Dievo tarpininkų. Kai įstojau į saleziečių vienuoliją ir norėjau tapti kunigu, brolis pasakė: Toks tavo pasirinkimas, bet žinok, gyvenime būsi visiškai vienišas savo sprendimuose, nei aš, nei mama, nei kunigai tau nepadės. Ir išties sunkiomis akimirkomis jaučiu, kad tik Dievas manęs neišduoda, suteikia stiprybės ir lieka ištikimas. Mes, pabėgėliai, kaip sakiau, Vokietijoje labai badavome. Susirgau skorbutu, iškrito dantys. Prisimenu, tęsia pasakojimą kunigas Hermanas, prie nykios švieselės mama žilpino akis; du mėnesius rankomis siuvo poniai suknelę. Už tai gavo pusę kibiro supuvusių bulvių... Kai mama sutaupė kelias markes, džiaugėmės, kad po trejų metų pertraukos vėl nusipirksime kepaliuką duonos. Bet tą vakarą į duris pabeldė vargeta, paklausė, gal jam ką turime, ir mama atidavė tas markes. Abu su broliu ant jos labai pykome, bet ji pasakė: Vaikeliai, nebijokite, Dievas mums padės. Mama išmokė pagarbos žmogui ir gamtai. Pasakojo, kad jos Tėvas, pasodinęs obelį, parnešdavo pirmąjį obuoliuką, padalindavo vaikams ir prašydavo padėkoti Viešpačiui už šį gražų vaisių. Kai prisimenu mamą, kartu pamenu ir jos pamokymus. Ji mokė nemeluoti ir užjausti kitus bėdoje. Mėgdavo rankdarbius, prisiliesti prie žemės darbų. Itin mėgo gamtą ir subtiliai bendraudavo su augalais, gyvūnais. Nežiūrint visų vargų tremtyje, visada būdavo optimistė, mėgo dainuoti, su vaikais ruošti spektaklius ir vilkėti ryškius puošnius sceninius rūbus. Kalbant apie pirmuosius tremties metus, reikia sakyti, kad tai buvo baisus ašarų, bado ir šalčio laikas. Našlė, dviem mažamečiais vedina, ubagavo, o tie, kurie ant stalo galėjo šį bei tą padėti, juos nuo durų ar iš kiemo varydami šaukė: Pabėgėliai, pabėgėliai iš primityvių Rytų stepių!.. Ašaros riedėdamos čia pat sušaldavo ant veido. Gūdžiomis naktimis, ilgomis kaip nežinomas kelias ir kelionė, jaunoji motina su mažyliais glaustėsi kokioj pašiūrėj ar buvusio namo griuvėsiuose ir gelbėdamiesi nuo visiško išsekimo ir mirties, imdavo, ką rasdavo palikta, išmesta... Ak, pasirodžius po šalnų, po žiemos žalumai, laupė ir kramtė medžių šakeles, patvorių ir pakelių žoles... Tačiau svarbiausia, kad jie buvo drauge, liko gyvi. Kas to nepatyrė, negali suvokti, kad taip galima išgyventi. Man teko. Keliaudavau pravažiuojančiu prekiniu traukiniu, glausdamasi sandūrose ar tarp medžių rietuvių, kad neužmatytų plėšikai, pokary Kaune vadinti juodaisiais katinais, kurie siautėjo visur ir atimdavo, ką tik vargšas žmogelis buvo, alkio stumiamas, sumedžiojęs; nesismulkindami numesdavo nuo traukinio stogo ar iš sandūros į juodą nežinią, į mirties gniaužtus. O aš net duonos kriaukšlio neturėjau kišenėje ir važiuodavau į kaimus, miestelius šeimai šiokio tokio valgio. Pamenu, kaip iš parsivežtų miltų pardavinėdavau Zanavykų (Žaliakalnio) turguje mamos iškeptas bandeles, kad turėtume vaistams ir už skurdų kortelių davinį susimokėti. Burnoj tvenkėsi seilės, taip norėjau bandelės... Bet apie tai esu rašiusi ir eilėraščių cikle (dalį jo buvo spausdinęs ir žurnalas Nemunas). Iki šiol atminty išliko man labai patikusi nuostabiausia, kupina džiaugsmo, Pirmosios Komunijos diena. Nemačiau dovanų, bet mama iš kažkur gauto seno švarko man pasiuvo kostiumėlį; net šiek tiek išsiuvinėjo. Jaučiausi kaip mažasis princas. Valgyti namie neturėjome. Geri žmonės, sužinoję, kad nieko neturime, net duonos plutelės, pakvietė pas save pietums. Prasidėjo naujas gyvenimo laikotarpis, kai gerų žmonių dėka, 1951 metų sausio mėnesį pakliuvau į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje, kur gaudavome tris kartus per dieną valgyti ir išmokau šiek tiek lietuvių kalbos (už Hermaną ketveriais metais vyresnis brolis dar Lietuvoje kalbėjo lietuviškai M. M.). Šioje gimnazijoje mokėsi daugiausia pasiturinčių tėvų vaikai. Jie užsipuldavo ir tyčiodavosi, kad naujokas lanko mokyklą apsirengęs padėvėtais, nors gražiai išskalbtais ir suadytais rūbeliais, kad ateina basas, nes motina neįstengė jam nupirkti apavo (pokario skurdus metas!) ir įvykdavo konfliktai. Auklėtoja pažadėjo jį išsiųsti į pataisos namus, bet greitai, manau, pedagoginiais ir altruistiniais sumetimais, jį paskyrė berniukų vyresniuoju. Hermaną traukė kunigystė. Nusiuntė prašymą, kad priimtų mokytis kunigu. Tačiau jam buvo pasakyta, kad turįs per mažai lėšų šiai profesijai įsigyti, nepriims mokytis. Per vargus brovėsi į gyvenimą, patirdamas skurdą ir, H. Šulco žodžiais, tai dar labiau sustiprino mano meilę neturtingiesiems. Po trejų metų išvyko į šiaurinę Italiją ir įstojo į veikusią tada Lietuvių kunigų saleziečių progimnaziją. Prisiminęs ten praleistus metus, kunigas Hermanas sako: Nuostabūs kunigai, geri auklėtojai sukūrė toje mokykloje smagią šeimynišką dvasią. Tai buvo labai svarbu, nes mes, visi auklėtiniai, buvome toli nuo savo namų ir brangiųjų. Man ten labai patiko, ir aš panorėjau būti, kaip tie mūsų auklėtojai, ir tapau kunigu. Iš tos gimnazijėlės išaugo net keturi kunigai ir vienas broliukas, vienintelis salezietis (tai kunigo Hermano žodžiai apie save M. M.). Vėliau baigė pedagogikos ir filosofijos mokslus, Romos popiežiškajame Saleziečių universitete baigė teologiją, įgydamas teologijos licenciatą. 1968 metais buvo įšventintas kunigu. Ėjo ir dirbo kur siunčiamas. 19691971-aisiais buvo Vasario 16-osios gimnazijos kapelionas, bendrabučio vedėjas, visų klasių kūno kultūros, religijos mokytojas, o žemesnėse dėstė geografiją ir istoriją. Kai saleziečiams buvo paskirta lietuvių parapija Brazilijoje, ten išvyko pasiųstas dirbti su jaunimu San Paule (19721975). Kun. H. Šulcas, neeilinių gabumų ir jaunatviško entuziazmo paveiktas, įkūrė čia folklorinį ansamblį Rūtelės, atgaivino skautų veiklą ir kartu su jaunimu puoselėjo lietuvišką dvasią ir kultūrą, gausino naujas tarpusavio bendravimo tradicijas. Kun. H. Šulcas tiesus, augalotas, visad su šypsena veide patraukė ne vieną ansamblietę. O ir pats Hermanas juk turi širdį ir trokšta draugo ir nuoširdumo. Žurnalistų paklaustas, kas buvo Ji, nusišypsojęs atsakė: Jos vardas Teresė. Mes iki šiol gražiai draugaujame (suprask, susirašinėja M. M.). O priimti sprendimą kurti šeimą ar likti pasišventusiam kunigystei nebuvo lengva. Išvažiavęs keliems mėnesiams į Italiją kun. H. Šulcas suprato, kad pašaukimas ir misionieriška veikla jam svarbesnė. Jis norėjo vykti ten, kur sunkiausia, kur reikia tėviškos globos ir pagalbos netekusiems vilties ir skurde paskendusiems, ypač vaikams, nes pats buvo patyręs pokary ir benamystę, ir badą, ir panieką, kad, rodos, imk ir nusiskandink, bet jis turėjo šalia mylinčią motiną ir vyresnį brolį... Žygis į Ruandą Taigi. Jis pasirinko Ruandą. Man patiko vietinių paprastumas ir natūralumas, sugebėjimas išlikti gamtos vaikais, sako kunigas Hermanas, norėdamas pateisinti, kodėl jis daugiau kaip 30 metų dirba misionieriumi, nepaisydamas nuolatinių maliarijos atakų ir vėžio graibštų. Ruandoje kaip galbūt niekur kitur gerai supratau, kalba yra ne tik komunikacijos priemonė, bet ir tam tikros žmogaus dvasinės būsenos išraiška. Todėl tenka išmokti jausti ir matyti vietos gyvenimą. Bantu kalba jau devintoji, kurią reikėjo išmokti. Ji buvo labai sudėtinga, nes neturėjo nieko bendra su tomis, kurias jau buvau išmokęs prancūzų, italų, lotynų, portugalų... Man prireikė dvejų metų, kol galėjau šia kalba sakyti pamokslus, o juk prancūziškai pamokslauti sugebėjau jau po keturių mėnesių. Kai kun. H. Šulcas ruošėsi vykti misionieriauti į tolimą Afrikos šalį Ruandą, draugai atkalbinėjo, sakydami, jog žus ir nepradėjęs to meilės kitam žingsnio... Bet H. Šulcas nebūtų užsispyręs žemaitis, paliko Europą. O naujoji šalis gyveno skurde, dvasiniame ir materialiniame skurde, nors Ruandoje yra daug vertingų rečiausių iškasenų, kad jos leistų visiems be išimties puikiai gyventi, kurti, dirbti ir užsidirbti, mokytis... Bet... Atvykęs į Ruandą, į vietą, kur reikėjo įkurdinti misiją, rado, kad čiabuviai jau 15 metų gyvena be tekančio vandens (pati geriausia situacija užkrečiamoms ligoms plisti). Tad pradėjo savomis jėgomis (Hermanas Šulcas, jų dvasiškasis tėvas, pats rodė pavyzdį), savomis rankomis visus darbus dirbti. Kai jau buvo laimėtas vanduo, ėmė auginti daržoves... Turėdamas meilę, meilę širdyje, ir miške pasiklydęs rasi kelią. Meilę reikia auginti tarp savęs, bendraujant ir prašyti Dievo meilės, pasakodamas apie aną vargo metą teigia kun. H. Šulcas. Lietuvoje žmonės nori pamokslų, Afrikoje per Mišias žmonės šoka, gieda ir džiūgauja, o jeigu dar vaišinami duona ir žuvimi, didžiausia šventė. Kol Ruandoje dar nebuvo pastatęs dviejų bažnyčių (reikėjo išmokti ir statybininko profesijos), šv. Mišias aukodavo po medžiu, vietoje altoriaus pasidėjęs kuprinę. Ir diena po dienos jis keliavo po čiabuvių gyvenamas vietas, tirdamas situaciją, stengdamasis išsiaiškinti, kodėl taip yra, ir norėdamas padėti naujiesiems pažįstamiems ją suprasti. Padėdavo patarimais, pamokymais, vaistais ir vienu kitu pinigėliu, nors ir menkai jų turėdamas, kartais net pabadaudamas. Afriką aš atradau kaip rojų, yra pasakojęs kun. H. Šulcas. Vietiniai turi žmogišką sveiką širdį, pas juos ant vieno kiškio kailio gali pernakvoti penki žmonės. Svetingumas yra šventas dalykas: jie neturi ką valgyti, bet dalijasi, ką turi. Pusė tenykščių vaikų, gyvenančių plastiko palapinėse, miršta nesulaukę trejų metų. Mačiau, kaip maža našlaitė buvo stumdoma iš trobos į trobą. Vienas berniukas paklausė mamos, ar šeima galėtų priimti tą mergytę, o moteris, turinti tik maišą pupelių savo penkiems vaikams, sūnų išbarė, kad iškart neparsivedė mažosios bastūnės. Kunigas salezietis Hermanas drauge su naujaisiais draugais ne tik kūrė Jaunimo sodybą, statė, sodino medžius, bet ir pats turėjo mokytis ir mokyti jaunimą, nes ir sirgo žmonės, ir mirė, ir reikėdavo, kitiems padedant, priimti į pasaulį ateinančią naują gyvybę, mokė higieninių tiesų ir įgūdžių, gaminti maistą, meistrauti... Jis mokydamas rūpinosi, kad žmonės įgytų gyvenimo įgūdžių, kurie vėliau jiems kasdien padėtų ir išmokytų amatų. Berniukai mokėsi šaltkalvio, automobilio remontininko amatų, o mergaitės siūti, keramikos darbų. O kad sugebėtų gyventi vėliau jau savo sukurtoje šeimoje, pasikvietė į Afriką savo motiną, meilės nešėją, kad ji būtų mama visų ir visiems. Elzė Šulc mokė sėti, auginti, prižiūrėti daržus, auginti vištas ir antis. Taigi darė viską, kad gautų patirties ir netrūktų būtiniausio maisto ant stalo. Misionieriaus motina su meile bendravo, ir vietiniai prie jos priprato, glaustėsi, dėkojo už patarimus, laikė kone šventąja. Ji gyveno ir darbavosi kartu su sūnumi iki tos sunkios ir sudėtingos onkologinės ligos. Tada pasakė norinti sugrįžti į Lietuvą, į žemę, kur gimė, užaugo ir atgulti Žemaitijoje amžinam poilsiui. Ir atgulė Kartenos kapinėse. Nors ir trumpam į Lietuvą atvykęs kun. H. Šulcas jos kapą aplanko. Per tą ilgą laiką gyvendamas ir dirbdamas Ruandoje misionierius ne tik įkūrė Jaunimo sodybą, pradžios, amatų mokyklas, bet ir gimnaziją, šalia aukštąjį technikos institutą, kuriam vadovauja buvusi kun. H. Šulco auklėtinė. Keli gabiausieji baigė mokslus ir užsienyje, yra apgynusių mokslinius darbus, užimančių atsakingas pareigas. Beje, nepapasakojau apie kasdienybę vos atvykus ir per tuos kartais labai skaudžius metus Ruandoje. Misionierius, kaip jau minėjau, nuo pat pradžių keliavo iš kaimo į kaimą, kad geriau, detaliau pažintų žmones. Kartais, būdavo, apsigyvena drauge, dalija žmonėms vaistus, buitinius reikmenis. Ir dėl paramos Afrikos žmonėms kun. H. Šulcas keliauja po pasaulį. Jaunimo sodybą, kurią jis įkūrė Ruandoje ir apie kurią jau kalbėjau, remia Italijos, Vokietijos, Australijos, Kanados, Brazilijos ir Lietuvos žmonės. Yra net keletas lietuvių šeimų, kurios, sužinojusios apie šią veiklą Afrikoje, visokeriopai mums padeda, pasakoja kun. H. Šulcas, prie Jonavos gyvena nuostabi šeima: jis veterinaras, ji kirpėja, augina tris vaikučius. Nemanau, kad gyvena labai pasiturimai. Tačiau jau kurį laiką jie kas mėnesį siunčia keturiasdešimt eurų ir išlaiko du mano afrikiečius vaikus, nors niekada jų nematė. Jei nori padėti, visada atsiranda būdų tai padaryti. Tolerancija, artimo meilė yra žmogaus gyvenime labai svarbu. Ne mažiau svarbu teigiamas požiūris į pasaulį, pirmiausia pastebint, kas gyvena šalia tavęs, mokėjimas su dėkingumu priimti net ir tokį savaime suprantamą dalyką kaip nuostabi gamta, suvokimas, kad aplink yra daugybė gerų žmonių, ne tik chuliganai. Meilė kitam, kai gyveni santaikoje ir harmonijoje su savimi, žmogui teikia pilnatvę. Kadaise lietuvių šeimose buvo tradicija ugdyti tikrą meilę ir tikrus jausmus, o dabar daug kam meilė asocijuojasi su nusisekusiu seksu. Bet juk tai savęs pažeminimas! skausmingai atsidūsta kunigas. Dar apie pagalbą Afrikos vaikams. Tai nutiko jau po beprotiškai savanaudiškų žudynių, supriešinant vietines tauteles, šaudant ir skerdžiant, ką tik randa gyvą, griaunant ir naikinant tai, ką kiti sukūrė, kas jiems priklausė ir begėdiškai rūpinantis retai atrandamomis šios žemės iškasenomis, kurios reikalingos ir būtinos mobiliųjų telefonų ir kompiuterių gamybai, t. y., kad tik patenkintų savo beribį gobšumą. Jaunimo sodyboje ramiai, darniai gyveno 120 vaikų ir jaunuolių, dirbdami, mokydamiesi, švęsdami ir su malda sutikdami rytmetį. Tačiau tylutėliai, tarsi nepastebint, slinko agresija kaip pikta gyvatė į hutų ir tutsių valstybę Ruandą. Garsus lenkų žurnalistas Rišardas Kapučinskis atvertė tikrąsias tragedijos kortas. Dar prieš dvejus metus iki konflikto į būsimų žudynių zoną Prancūzija atsiuntė vieną kvalifikuočiausių psichologų, kuris per specialiai įsteigtą radijo stotį kiršino šias dvi tautas, kaitindamas atmosferą ir taip paruošdamas kelią į pinigus sau, Prancūzijos verslininkams milijardieriams. Minėjo tada, kad čia Prancūzijos prezidento Fransua Miterano sūnaus ir jo sėbrų darbas. Jungtinių Tautų vadovas Ban Kimunas, minint 20-ąsias Ruandos genocido metines, sakė, kad brutalumo Ruandoje mastas vis dar šokiruoja: vidutiniškai po dešimt tūkstančių mirčių per dieną, diena po dienos tris mėnesius.Visur žmonės turėtų pagalvoti, kaip jaučiasi pažeidžiamieji nuo Sirijos iki Centrinės Afrikos Respublikos, ir paklausti savęs, ką dar jie galėtų padaryti, kad sukurtų žmogaus teisių ir orumo pasaulį visiems. O tąsyk, prieš 20 metų, kun. H. Šulcas buvo išvykęs į Ruandos sostinę Kigalį, ir jį pasiekė kraupi žinia. Jis veržėsi pas savuosius vaikus į Jaunimo sodybą, tačiau jį sulaikė ir išvežė iš pavojingos zonos Jungtinių Tautų kariškiai, paaiškėjus, kad buvo intensyviai ieškomas, trokštant nužudyti. Slapsčiausi savanoje, kur iš vienos pusės buvo žudikai, iš kitos krokodilai, pasakojo kunigas. Kai jau galėjo pasiekti kaimą, į kurį veržte veržėsi, iš 120 jo auklėtinių buvo likę tik dvylika. Vėliau jie pirmą kartą atvykę į Lietuvą Įgulos bažnyčioje šv. Mišių metu pagal savo paprotį nuoširdžiai šoko ir dainavo, pagerbdami Viešpatį. Aš pati juos mačiau, jų dideles rudas kaip vaboles spindinčias akis, bendravau... Kai atvažiavau į kaimą, pasakojo kun. H. Šulcas, tris mėnesius visur tvyrojo lavonų tvaikas, žudynes savo akimis matę ir džiunglėse slapstęsi vaikai buvo sulaukėję, mito šaknimis bei driežais. Du mano vaikai neištvėrė skausmo; sava valia pasirinko mirtį. Reikėjo gelbėti ir tuos, ir kitus našlaičius, atkurti Jaunimo sodybą, pastatus ir visa kita. Jam buvo pasakyta, kad negalima ilgiau likti Ruandoje, nes jo pavardė yra sąraše tų, kurie turi būti nužudyti. Kai palikau Afriką, prisimena kun. H. Šulcas, pavyko keletą kartų pasirodyti Vokietijos televizijoje: pasakojau, kas vyksta Ruandoje, kas nutiko Sodyboje, prasitariau, kad noriu, ketinu ją atkurti. Vieną dieną į mane kreipėsi vyras ir moteris, kurie anksčiau buvo dirbę pabėgėlių stovykloje Konge, visai šalia Ruandos. Tuo metu pats Ruandoje galėjau praleisti po keletą dienų ir tai tik saugomas kalašnikovais ginkluotų savo vaikų; man žūtbūt reikėjo surasti žmonių, kurie pasirūpintų sodybos atstatymu. Tuo labiau, kad ir pinigų tuo metu netrūko vien Hamburge per porą mėnesių televizija man padėjo surinkti pusę milijono Vokietijos markių. Ši porelė pasirodė visai patikima; netrukus pasirašėme sutartį. Pasitikėjau jais, bet... per keletą mėnesių, pasisavinę aštuoniasdešimt tūkstančių markių ir nuplaukė (tai mano terminas kalbant, kad su grobiu paspruko M. M.). Mačiau nusiaubtą kraštą, išžudytuosius, našlaičius vaikus ir piktus žmones, kurie pasisavino neturtingųjų (tuo net neabejoju) paaukotus pinigus. Viena yra apiplėšti banką, visai kita pavogti pinigus iš našlaičių. Man atrodė, kad šie du vokiečiai, pasisavinę pinigus, buvo kur kas blogesni nei tie, kurie žudė ir dalyvavo genocide, patys to net nežinodami... Sodyba iškilo, kaip sakoma, prisikėlė pilnaverčiam gyvenimui nuo pamatų. Turtėja ir fiziškai, ir dvasiškai, nes patys savomis rankomis atkūrė ir tęsia darbus ir tradicijas, kurias paveldėjo misionieriaus kun. H. Šulco vedini. Kodėl skubėjo į Ruandą kun. H. Šulcas, išvargintas, maliarijos kamuojamas, prisipažino: Didžiausias troškimas buvo matyti, kaip sekasi mano vaikams. Ten gyvena mano žmonės. Afrikoje įprasta, kad mirus baltajam, jo kūnas išskraidinamas namo, tačiau aš savo vaikams griežtai uždraudžiau leisti mane kur nors vežti, ir liepiau pakasti po ten augančiu bananmedžiu. Afrikiečiai artimuosius laidoja šalia namų, jiems atrodo, kad tada žmogus lieka šeimoje! Mano namai yra ten, kur jaučiu, kad yra mano namai. Kunigas ir misionierius dažnai svečiuojasi ir pas savo vyresnįjį brolį Vokietijoje, apie jį taip sako: Jis man visada buvo ir liko didysis brolis, kurio pavyzdys ir patarimai, pastabos man buvo didelė atrama ir pagalba visą gyvenimą. Taigi, svarbiausi maršrutai Jaunimo sodyba, jo žmonės Ruandoje, brolis Vytautas Erickas Vokietijoje ir Jaunimo sodyba tėvų žemėje, Kėkštų kaime. Pradžioje jis rankiojo ir vežė čia Klaipėdos sąvartynų vaikus, beglobius, išbadėjusius, nužmogėjusius. Dabar jau šioje sodyboje ne vienas pastatas ir ne du, gyvenama ūkiškai, t.y. pradedamas plėtoti ekologiškas ūkis, ūkininkaujančiose šeimose auga beglobiai vaikai. Auginamos avys, ožkos, vištos. Yra sava biblioteka, sava mokykla... Kun. H. Šulcas, kaip asmenybė, ir jo veikla buvo įvertinta: 2006 metais jam suteikta projekto Lietuvos garbė nominacija Metų pašaukimas; 2007 metais Kretingos rajono žmonių išrinktas Metų žmogumi; 2008 metais jam įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius. Pelnė ir įvairių valstybių apdovanojimų, nes tai viena žinomiausių ir gerbiamiausių asmenybių. Vakarų ekspreso žurnalistė Ivona Žiemytė, baigdama savo interviu (2009 03 05) parašė: Atsisveikindama net neklausiau, kuris iš įvairių valstybių apdovanojimų Hermanui Šulcui yra brangiausias. Neabejoju tai mažųjų ruandiečių padovanota perlais dekoruota ietis su jų ranka rašytu raštu: Kunigas yra didvyris. O aš pati apie misionierių Hermaną Šulcą išgirdau gal prieš kokius 20 metų Lietuvos televizijos laidoje. Paskui jau ne kartą ir su kun. H. Šulcu buvome susitikę, susirašinėjame iki šiol. Sulaukiau ne vieno patarimo, įvertinimo ir jo vaikų, ruandiečių meniškų darbelių. Kai lankėsi mano namuose, sėdint prie arbatos stiklo ir vaišinantis mano virta bruknių uogiene (nieko neturėjau, tik duonos ir tos uogienės), kunigas Hermanas pasakė: Jūs panaši į mano krikšto motiną. Tas įvertinimas man yra didžiausia dovana kaip ir bendravimas laiškais ir kartais telefoniniais pokalbiais. Kai prisimenu kun. H. Šulco gyvenimą, jo trikampį sudarantį maršrutą: Ruanda VokietijaLietuva (Kėkštai), galvoju, kad tai įvyko ir vyksta iš meilės vaikams; rūpinantis jų sielomis, jų ateitimi, tai yra jo skaudžios badmirės vaikystės atspindys. O, beje, norėjau sužinoti, ar turi šis veiklus žmogus laiko sau ir poilsiui, kas jam teikia stiprybės be jo kasdieninio dėmesio kitiems. Mėgstu medžius. Mylimiausi, rašė man 2013 m. gegužės 29 d. laiške, ąžuolas ir savanos akacija. Rašytojai?.. Dantė Aligjeris, Aleksandro Manzoni. Labiausiai žavi klasikinė ir liaudies muzika. O apie poilsį, apie pačią didžiausią savo silpnybę taip yra pasakęs: Turiu vieną (troškimą, norą, silpnybę M. M.), kasmet dešimt dienų tyloje ir vienumoje kopiu į Alpes (kurias matydavo ir pamilo, kai mokėsi vienuolių saleziečių progimnazijoje M. M.). Jis džiaugiasi kiekvienu geru poelgiu, geru darbu, draugais, kurie išsibarstę po visą pasaulį, bet tie ryšiai tvirti. Net tai, kuo gyvena, ką padarė, suteikė Afrikos vaikams, kuriems jis ir tėvas, ir motina, paprastai tai vadina meilės kitam išraiška, jis savo darbo nesureikšmina ir pats nesusireikšmina, sakydamas: Yra daugybė žmonių, nuveikusių kur kas daugiau už mane. Štai vienas italas daktaras Indijoje, Brazilijoje, Kinijoje įsteigė moderniausias ligonines, kurių veikla paremta krikščioniškąja dvasia. O dėl kalbų... Aš nesu intelektualas, devynetą kalbų išmokti privertė gyvenimas. O sunkiausia ir gražiausia iš jų afrikiečių bantu. Taigi kunigas salezietis Hermanas ne tik pats mokosi svetimų kalbų, kurios, laikui bėgant, tampa savos. Iš trumpų laiškelių, atvirukų sužinojau, kad ruandiečiai taip pat noriai mokosi vokiškai, prancūziškai, angliškai kalbėti ir rašyti. Be abejo, praktika gera, bedirbant ir bendraujant su pačiu brangiausiu, kuriam gali atverti širdį ir gauti patarimą, jų dvasiniu Tėvu misionieriumi Hermanu Šulcu. Buvau maloniai nustebinta sužinojusi, kad atvykęs į Lietuvą mokytis paramediko specialybės Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centre ruandietis Laurienas Niyitanga puikiai kalba lietuviškai. Štai kur atlygis už meilę didžiajam Mokytojui, už paramą ir rūpestį. Taip ir gyvename, ar ne?! Ir dar vienas pastebėjimas. Nežinau, ar kad H. Šulcas yra dvasininkas, jis ne tik daug medituoja, bet ir jo kalba atspindi filosofo savybes. Gal tai jam įdiegė kasdieninis gyvenimas, kasdieninė patirtis, stebint ir pačiam dalyvaujant. Jis veiklos žmogus ir kas minutę, kasdien stengiasi įsiklausyti; gal jis, kaip Dievo kareivis, yra skubiai reikalingas. Veikia apgalvotai, nes protas be paliovos dirba, budi parengtyje, todėl gali veikti nieko nelaukęs ir greitai priimti sprendimus. Redakcijos prierašas. Sveikindami kun. H. Šulcą su 75 metų jubiliejumi, linkime jam Dievo palaimos ir toliau sėkmingai darbuojantis su nuskriaustaisiais.
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |