Lietuvos
kultūros
galerija

Retro

Pedagogas, kūręs meilės romanus

Rašytojo Vlado Baleišio 45-osioms mirties metinėms

Vytautas BAGDONAS

Tuometinės Rokiškio apskrities Svėdasų valsčiaus (dabar Anykščių rajono Svėdasų seniūnijos) Bajorų kaime 1907 metų kovo 16-ąją gimė pedagogas ir rašytojas Vladas Baleišis.

Nors per daugiau kaip šešias dešimtis pragyventų metų jis nuėjo ženklų pedagoginio darbo ir kūrybinės veiklos kelią, informacijos apie V. Baleišį dar trūksta. Šiek tiek duomenų galima surasti lietuviškoje enciklopedijoje, „Lietuvių rašytojų sąvade“, „Literatūros enciklopedijoje“. Apie pedagogą ir rašytoją V. Baleišį buvo skelbta almanachuose „Anykščiai“, „Pasaulio anykštėnas“, Pasaulio anykštėnų bendrijos interneto svetainėje. Atidžiau paieškojus, daugiau ar mažiau duomenų galima surasti įvairiuose interneto puslapiuose. Nepamirštas šis kūrėjas ir gimtinėje – jam yra skirta vietos Kunigiškių kaime veikiančiame Svėdasų krašto muziejuje.

Gimęs ir augęs Svėdasų miestelio pakraštyje – Bajorų kaime – V. Baleišis baigė Šimonių pradžios mokyklą (dabar Kupiškio rajonas). Toliau mokėsi Kupiškio ir Rokiškio gimnazijose ir aktyviai reiškėsi jaunimo organizacijų veikloje, tapo šauliu. 1929-aisiais baigęs Panevėžio mokytojų seminariją, vienerius metus mokytojavo gimtajame Svėdasų krašte – dirbo mokytoju Vaitkūnuose. Čia veikė Kunigiškių pradžios mokyklos komplektas. Nuo 1930-ųjų metų mokytojavo Gruzdžiuose (Šiaulių rajonas), Akmenėje, Marijampolėje, Panevėžyje. Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos mokytojas, o po karo iki 1967-ųjų dirbo Panevėžio vakarinės darbo jaunimo vidurinės mokyklos direktoriumi.

Nuo 1923-iųjų metų Vladas Baleišis rašė eilėraščius, noveles, miniatiūras, pjeses vaikams, skelbė kūrinius leidiniuose – „Vytis“(JAV), „Ateitis“, „Panevėžio balsas“. Parašė ir išleido lyrinių miniatiūrų rinkinį „Chrizantemos“( 1929 m.), kuriame vyrauja gyvenimo idilės ir mirties kontrastų motyvai, niūriame peizaže ieškoma šiaurietiškos prigimties ištakų. Vaikų teatrui jis parašė pjeses „Kalėdų pasaka“, „Žiemos karalius“ ir dar keletą kitų. Jo plunksnai priklauso ir meilės romanai „Liūdnos akys“ (1934 m. ) bei „Violeta chrizantemose“ (1939 m.). Ypač įtaigus romanas „Liūdnos akys“, kuriame piešiami raiškūs tuberkuliozės sanatorijos pacientų portretai, jų draugystė ir meilė artėjančios mirties akivaizdoje...

Atsidavęs pedagoginiam darbui, šeimai, dviejų sūnų auginimui, vėliau V. Baleišis daugiau stambesnių darbų nebekūrė, knygų nebeleido.

1950–1955 metais Panevėžyje jis pasistatė nuosavą namą, šalia kurio įveisė didelį sodą, augino įspūdingą rožyną, didžiulį vynuogyną. Laisvalaikiu daug skaitė, mėgavosi gamta, grybaudavo, žvejodavo, tačiau kūrybai laiko nebeskirdavo.

Mirė Vladas Baleišis 1969 metų rugpjūčio 12 dieną Panevėžyje. Amžinajam poilsiui atgulė Panevėžio kapinėse Ramygalos gatvėje.

Šio rašytojo rankraščių rinkinys saugomas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje.

Buvusio mokytojo V. Baleišio atminimas nepamirštas Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijoje. Buvusių šios gimnazijos mokytojų, tapusių žymiais žmonėmis, sąraše yra ir Vlado Baleišio pavardė. Jis įrašytas tarp 29 buvusių pedagogų, tokių, kaip Vasario 16-osios Akto signataras Kazimieras Bizauskas, rašytojas Matas Grigonis, dvasininkas Aleksandras Dambrauskas-Jakštas, dailininkas Povilas Puzinas, kalbininkas Jonas Jablonskis, skulptorius Juozas Zikaras, sporto treneris Vilius Variakojis, vadovėlių autorė Sofija Žemaitienė ir kt. Nepamirštas buvęs mokytojas rašytojas V. Baleišis ir kitose šalies mokyklose, kur jam teko darbuotis.

2003 m. balandžio 4 d. Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraščio „Literatūra ir menas“ Nr. 2944 buvo išspausdintas Elenos de Strozzi straipsnis „Su meile apie meilės knygas“, kuriame atskleisti dar kai kurie literatūros tyrinėtojams, enciklopedinių leidinių sudarytojams mažai žinomi arba visai nežinomi faktai apie V. Baleišį. Šio straipsnio autorė skirsnyje „Lietuvių meilės romanai“ pamini, kad ir vyrai kūrė meilės romanus ir kaip vieną iš tokių kūrinių pamini Lado Alionio „Violetą chrizantemose“. Štai kas rašoma straipsnyje toliau:

„Ladas Alnionis skamba kaip slapyvardis, tačiau Bibliografijos ir knygotyros centro parengtame „Lietuviškų slapyvardžių žinyne“ tokio nėra. Nerasime šios pavardės ir trijuose „Lietuvių rašytojų sąvaduose“ (1979, 1987, 1996 m.) bei „Literatūros enciklopedijoje“. Vadinasi, tai vis dėlto slapyvardis. Belieka išsiaiškinti, koks rašytojas už jo slypi. Man pavyko nustatyti, kad romano „Violeta chrizantemose“ autorius yra Vladas Baleišis, gimęs 1907 metais Bajorų kaime, Svėdasų valsčiuje, Rokiškio apskrityje. Esu tuo visiškai tikra“.

Toliau literatūros kritikė E. de Strozzi rašo: „Lietuvių rašytojų sąvaduose“ ir „Literatūros enciklopedijoje“ straipsnelį apie Vladą Baleišį reikėtų patikslinti ir papildyti, kad jis pasirašinėjo Homunculo, Vyturėlio, Lado Alnionio slapyvardžiais. Parašė ne vieną, bet du romanus. Galbūt ir daugiau, nes miniatiūrų rinkinys „Chrizantemos“ išleistas 1929, romanas „Liūdnos akys“ – 1934, „Violeta chrizantemose“ – 1939 metais. Nejaugi visus tuos 30 metų nekūrė? Jeigu iš tiesų ne, tai kelia pagarbą...“

Iš tikrųjų taip ir buvo. Jo kūryba, išleista trimis knygomis prieškario laikotarpiu, tuo ir pasibaigė. Daugiau Vlado Baleišio knygų nebepasirodė, naujų romanų nebuvo sukurta. Jo kūrybos sąrašą dar papildė miniatiūros, pjesės vaikams bei kiti nedidelės apimties kūriniai, likę rankraščiuose, publicistika žiniasklaidoje. Tačiau visa tai buvo šio pedagogo ir rašytojo jaunystėje. Talentą, polinkį literatūrai, kūrybai jis tikrai turėjo. Galėjo sukurti ir palikti ateinančioms kartoms dar ne vieną meilės romaną, miniatiūrų rinkinį...

Vlado Baleišio knygos jau seniai tapo bibliotekose retenybe. Tad, matyt, tikrai verta pagalvoti apie pakartotiną jų išleidimą, pridedant ir rankraščiuose išlikusį kūrybinį palikimą...

© 2014 „XXI amžius“