Gimtinė:
žmonės
ir darbai

Pažintis

Šventa tarnystė

Bronius VERTELKA

Vadoklietė Adelė Bakonytė neįsivaizduoja savo gyvenimo be bažnyčios

Gegužės 28-ąją Adelei Bakonytei sukako 85-eri. Iš jų apie pusšimtį metų – kone visą savo savarankišką gyvenimą – ji tarnavo Vadoklių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje.

Važiuojant iš Panevėžio ar grįžtant iš Ramygalos, A. Bakonytės akys būtinai nukrypsta į Karvedžių kaimą, nors ten vos rusena gyvybė, stovi keli medžiai ir žemėn smunkančios trobelės. Suspaudžia širdį: nebėra kaimo. O kaip jame būdavo linksma! Adelė augo viena pamaldžių tėvų ūkininkų šeimoje. Mama buvo griežta, negalėjo jos neklausyti. Kartą nuėjo į ganyklą perkelti paaugusio veršiuko. Padavus gerti, šis, kažkuo nepatenkintas, išvertė kibirą. Pyktelėjusi Adelė grandine jį gerokai patampė. Apie tai mamai prisipažino. Ši tarė: „Jeigu ką laikai, turi tai prižiūrėti ir mylėti. O jeigu tau nereikalingas, jis neprašė, kad augintum“. Mama išgyveno beveik 90 metų. Tėvo neteko, kai jam buvo tik 54 metai. Buvo balandžio pabaiga. Rytą jis išėjo laukan lengvai apsirengęs, o grįžo per juosmenį susilenkęs ir vaitodamas. Mama tuo metu buvo išvykusi į Panevėžį. Brigadininkas pakinkė savo arklį. Adelė paliko besikūrenančią krosnį, tik į ją kliūstelėjo vandens. Puskilometrį pravažiavus, pamatė, kaip iš trobos išsiveržė dūmų kamuolys. Negailėjo namo, jeigu jis ir sudegtų. Svarbiausia buvo išgelbėti tėvelį. Deja, nei Ramygalos, nei Panevėžio gydytojai jam padėti nebegalėjo.

Sužinojęs, kad mirė Adelės tėvelis, kun. A. Balaišis sekmadienį po pamaldų pasisodino ją priešais save, bandė raminti: „Nieko nepadarysi, kas gimė, tas ir turės mirti. Aš ir tu, visi mirsim. Tiek tėveliui buvo skirta. Vieni ateina gyventi, kiti išeina į Nebūtį“. „Kas man, kad ateina, bet savo tėvo nebeturiu“, – sušuko Adelė. Patylėjo klebonas, mato, kad yra baisiai susijaudinusi, prastai jaučiasi.

Neišdildomą įspūdį Adelei paliko vyskupo K. Paltaroko apsilankymas Vadokliuose. Tada ji buvo nedidelė ir gražiai aprengta. Iš ganytojo rankų gavo Sutvirtinimo sakramentą. Visiems vaikams jis dalijo saldainių. Priėjęs prie Adelės išsitraukė rožantėlį ir jai padovanojo. Toks gražus jai atrodė. Bet padėtas ant krosnies sienelės kažkaip nukrito į ugnį. Iki šiol gailisi, kad jo neišsaugojo. Būdama Panevėžyje, Adelė aplanko vysk. K. Paltaroko kapą, prie jo pasimeldžia.

Adelė buvo namisėda. Nebėgiojo į vakaruškas, ten jos kažkodėl netraukė. Tuo išsiskyrė iš savo bendraamžių. Nesutiko ir jai patikusio vaikino. Galvodavo: pasitaikytų toks, kad gyventų kaip brolis ir sesuo, rūpintųsi, prižiūrėtų jį. Bet nesiskundė vienišės gyvenimu. Namuose buvo užimta, turėjo gyvulių, augino kiaulių ir paukščių. Gyveno su mama, tad didžiausią rūpesčių naštą nešė Adelė. Susidorojo su daugeliu ūkiškų darbų, tėvelis netgi buvo pamokęs išplakti dalgį (net daugelis vyrų to nesugeba).

Klebonaudamas Vadokliuose kun. Bronius Strazdas pastebėjo dažnai į bažnyčią ateinančią Adelę. Tuo metu kaip tik šventovei reikėjo tarnaitės, todėl vis kalbino, kad ji eitų dirbti. Netgi mamą, skubančią per klebonijos kiemą, sustabdydavo: tai paveiksliuką, tai kokią knygelę įteikdavo. Ir primindavo, gal dukra jau pasirengusi tarnauti Bažnyčiai.

Adelė buvo jauna, 24 metų neturėjo. Pagaliau sutiko, jeigu taip nori klebonas. Dirbo viską, ką paliepdavo. Apie penkerius metus kun. B. Strazdas išbuvo klebonu Vadokliuose. Iš čia jį paskyrė į Salaką. Adelė ir ten nuvažiuodavo. Po jo klebono pareigas ėjo kun. Vytautas Masys. Kartą, rengiant Betliejų, jis išvyko su savais reikalais. Zakristijonas su žmona, vargonininkas ir Adelė dirbo vieni. Užlipo ji ant svirnelio aukšto atrinkti Betliejui reikalingų daiktų. O iš apačios jau moja, kad leistųsi žemyn, išsivers be jų, taip bus ir greičiau. Grįžo klebonas, vertina jų darbą ir staiga sako, kad čia kažko trūksta. Nusisuko į šoną Adelė ir vos susilaiko nenusijuokusi. Kun. Alfonsas Jančys klebonavo daugiau kaip 10 metų. Jis Betliejų taip ištaisydavo, kad uždegus šviesą žvaigždės atrodydavo kaip tikros danguje. Klebonas Adelės prašydavo grindis iššluostyti, nes teks pačiam ant jų voliotis. Būdavo, jeigu nešviečia kokia žvaigždė, ką nors pasitiesia, gulasi ant pilvo, verčiasi ant šono ir nurodinėja, ką daryti, kad atrodytų gražiai.

Prie kun. Boleslovo Babrausko A. Bakonytė tapo varpininke. Jis ir jo šeimininkė ėmė prašyti, kad imtųsi tokio darbo. Nebenorėjo Leonas Liobikas skambinti varpais. Mėgo jis humorą. Būdavo, skambina varpais ir niūniuoja: „Dangun siela, kūnas žemėn, penki rubliai man kišenėn“. O būti varpininku nėra taip paprasta. Nors, atrodo, didelio mokslo čia nereikia, patraukei už virvių, ir varpų garsas nuaidi per parapiją. Bet yra du varpai. Kad jie darniai skambėtų, vienas turi skambtelėti dažniau, kitas – rečiau. Tam reikia praktikos. Netgi dabar, kai Adelė nebetarnauja Bažnyčiai, Velykų rytą, išėjus procesijai su Švenčiausiuoju, prašo jos paskambinti. Ir per šiųmetes Velykas skambino.

Maždaug pusšimtį metų A. Bakonytė dirbo bažnyčioje. Tarnavo ne vienam klebonui, bet visi jai buvo geri. Prie kun. Aloyzo Marozo prabuvo 13 metų. Tai buvo ypatingai giedrios dvasios ir geros širdies kunigas. Atėjus Kalėdoms ar Velykoms, Adelė dėžutėje būtinai rasdavo jo pasveikinimą. Po sužeidimo nors ir nebedirbo, vis teiraudavosi, kokia sveikata, pagal savo išgales paremdavo. Gražų A. Bakonytės 80-mečio paminėjimą jis suruošė Panevėžyje.

O su kun. Juozu Januliu sieja savotiškas stebuklas. Neilgai jis klebonavo Vadokliuose, bet sugebėjo paaukštinti bažnyčios lubas, padaryti jas išlenktas. Prieš išvažiuodamas pašventino A. Bakonytės namus Vadokliuose. Iškėlus J. Janulį dirbti į Rokiškį, ir ten jį Adelė aplankydavo. Dovanų iš jo gavo rožančių.

Vieną vakarą meldėsi vaikščiodama po kiemą. Nepajuto, kada iš rankų išslydo rožančius. Buvo jau ruduo, pradėję šalti. Bergždžios buvo rožančiaus paieškos. Žiemą privertė daug sniego. Atskubėjus pavasariui, atėjo laikas iš viralinės į kiemą išsinešti suoliuką. Žemę su tvirtais įrankiais išlygino. Prisėdo vakare, gražus oras. Aplinkui tyku. Žvilgterėjusi žemyn, pamatė rožančių. Visiškai sveikutėlį ir nė kiek neparūdijusį. Nudžiugo širdis: įvyko tikras stebuklas. „Gal rožančių atskraidino mano broliukas su angelo sparnais, dviejų savaičių jis mirė nuo ligos“, – stebisi A. Bakonytė.

Norėtų ji aplankyti Raguvoje klebonaujantį kan. J. Janulį, bet autobusas į ten pro Šilus nekursuoja. Važiavusią dviračiu miestelyje Adelę rimtai sužalojo iš šalutinės gatvės išlėkęs automobilis. Ji prastai valdo ranką, vaikšto su dirbtiniu klubo sąnariu. Likusi be sveikatos, turėjo atsisakyti tarnybos bažnyčioje.

Kolūkyje bet kokio darbo nebijojo. Nuo laukų akmenis rinko, burokus ravėjo. Ištaikiusi laisvesnę valandą, bėgo tvarkytis bažnyčioje. Kartą mama paprašė, kad neitų į darbą kolūkyje. Netrukus pamatė ateinantį brigadininką. Puolė slėptis ant aukšto, net gumbas kaktoje atsirado. Nedirbsi, tuoj darbadienius nubrauks, kitais suvaržymais pagrasins. Bet labiausiai skaudėjo širdį, kai atėjo į kolūkio kontorą dėl pensijos. Pamatė iš kampo į kampą vaikščiojantį paniurusį pirmininką. „Neduok jai pažymos“, – riktelėjo buhalterei. Ši paprieštaravo: kaip neduosi, jeigu yra užrašytas jos darbo stažas. Išėjo Adelė, lyg kažkuo būtų likusi skolinga. Jos pensija nedidelė, bet viena šiaip taip išsiverčia. Vertina natūralius maisto produktus. Iš kaimynų kiaušinių, pieno nusiperka.

A. Bakonytė neskirsto žmones pagal tautybes. Buvusi jos kaimynė 10 metų kentė Sibiro tremtį, iš ten parsivežė motinos kaulelius. Tai buvo be galo doras, nemokėjęs pameluoti žmogus. Ji sakydavo, kad lietuvių su rusais nepalyginsi, rusus minėdama gerąja prasme. Kada Adelė gulėjo ligoninėje, su ja palatoje buvo keturios lietuvės ir viena rusė. Ši, žinodama, kad vadoklietė yra vieniša, vis ragino vaišintis tuo, ką pati turėjo. Siūlėsi net sušukuoti plaukus. „Visi mes esame vieno Dievo vaikai, todėl negalime niekinti kitokių pažiūrų, kitokių tautybių žmonių“, – sakė vadoklietė A. Bakonytė.

Jai neprailgsta dienos. Atėjus gegužei, eina giedoti į Mojavą. Kai buvo geras regėjimas, mėgo skaityti knygas. Nemažai šventų knygų jai yra padovanoję. Vilniuje darė akių operaciją. Bet nėra taip gerai, kaip norėtųsi. Apniukusią dieną mato vienaip, šviesią – kitaip. Televizoriaus pasižiūri. Bet, kaip ji sako, nebėra gerų, už širdies griebiančių dainų. Tik bumbsi, o dainos teksto – tik keli žodžiai. Grožisi Vytauto Šiškausko, brolių Edmundo ir Rimvydo Kučinskų dainomis, maloniai nuteikia „Šeduvos bernai“. Patinka Prano Dimšos dainavimas su jam tinkančiais filmuotais vaizdais.

Vadokliai, Panevėžio rajonas
Autoriaus nuotrauka

© 2014 „XXI amžius“