Lietuvos
kultūros
galerija

Etnografija

Tradicijos užtikrina tęstinumą

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi apdovanota Irena Seliukaitė su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite

Tautiniais rūbais pasipuošusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė su jaunaisiais Dainų šventės dalyviais – tautinių šokių kolektyvu „Vyželė“ iš Vilkaviškio, irgi vertinančiu tautinį kostiumą

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė su Dainų šventės Dainų dienos dalyviais

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė Dainų šventėje su valstybės ir valdžios atstovais

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė sveikina Dainų šventės Dainų dienos dalyvius

Šiemet aukštas valstybinis apdovanojimas – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius – prisegtas aktyviai kraštotyrininkei, kultūrologei, regionų paveldo, Lietuvos etnokultūros puoselėtojai, Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėjai Irenai Seliukaitei. Su ką tik pagerbta valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureate prisėdome pasikalbėti apie tradicijų reikšmę mūsų gyvenime, ko reikėtų, kad tokie renginiai kaip Dainų šventės ne tik trumpam sužadintų teigiamas emocijas, suburtų mus draugėn ir leistų pasijusti vieni kitiems bičiuliais, broliais, o ugdytų tikrąją vienybę ir tarpusavio brolybę, pagarbą?

Kaip vertinate mūsų Dainų šventes? Kuo jos svarbios mūsų tautos gyvybingumui?

Šių metų Lietuvos dainų šventė buvo jubiliejinė – prieš 90 metų Kaune įvyko pirmoji. Jos organizatoriai kreipimesi į Lietuvos dainininkus pabrėžė keliančią dainos dvasią – lietuvių tauta daug metų priešinosi priespaudai vieninteliu ginklu – daina, net jeigu ir negalėjo garsiai jos dainuoti. Prezidento A. Smetonos kalboje prieš pirmąją Dainų šventę irgi akcentuojama panaši mintis: daina – ne choro koncertas, bet realus tautos veiksmas, solidarizuojantis tautą.

Kaip manote, ar Dainų šventės gyvuos po 50–100 metų?

Po beveik šimto metų galime teigti, kad ta telkiančioji, dvasią keliančioji šventės esmė išliko. Geriausi visų Lietuvos regionų, kiekvienos savivaldybės meno kolektyvai, didelis būrys šventės kūrėjų, organizatorių kas ketveri metai pademonstruoja, kuo gyva ir graži Lietuva. Savaitę trunkančiuose renginiuose galime pamatyti ir išgirsti chorinio dainavimo, liaudies šokio, muzikavimo, folkloro, teatro, tautodailės tradicijų gyvybingumą ir naują raišką. O svarbiausia, kad ši šventė sujungia išsibarsčiusius po pasaulį tautiečius. Daug ką byloja faktas, kad išvykę iš Lietuvos jauni žmonės buriasi į kolektyvus, šoka ir dainuoja, neužmiršta savo tapatybės ir tarytum pasitikrina save, grįždami į tėvynėje vykstančias šventes... Galima būtų šia tema kalbėti be galo – Dainų šventė yra visuminis reiškinys, procesas, kuris neišnyks, kol bus tauta, nes tai, pabrėžiu, – ne renginys, bet reiškinys, suvienijantis ir sustiprinantis dvasią. Kad ji nesmilktų, ketverius metus vyksta mažesni renginiai, regioninės šventės, suteikiančios džiaugsmo vietos bendruomenėms. Ar tai gali sustoti po 50 metų?

Kaip manote, ką duoda tradicijos šiandienos žmogui? Kas svarbiausia tradicijų gyvybingumui?

Tradicijos užtikrina tautos, genties, šeimos tęstinumą, suteikia saugumo jausmą, leidžia pajusti, kad gyvename ne tuščioje erdvėje, prieš mus gyvenę nutiesė tiltą, kurį galime tobulinti, nes tradicija gyva, kol vystosi, įgydama gyvenamojo laikotarpio bruožų.

Kada ir kaip pati ypač atsiremiate į tradicijas?

Vargu, ar galėčiau tiesmukai atsakyti. Manau, daugybė elgsenos, gyvensenos dalykų yra nulemti tradicijų, pačiai net nesuvokiant, kada ir kaip tai įvyko. Vaikystė ir jaunystė praėjo sovietmečio aplinkoje, tačiau joje buvo daug tradicinių dalykų, apie kuriuos niekas nekalbėjo, jie tiesiog buvo: ne tik Kūčių vakarienė, Velykos, bet ir per Velykas ir Sekmines pakabintos sūpuoklės, vaikų kupolia parugėje, virtos kiaulės kojos per Šeštines ir daugybė kitų tradicinių pakartojimų kasmet... Manau, kad esu suformuota tradicijų, subrendau Kraštotyros draugijos veikloje, kai jau išmokau matyti regioninius tradicijų skirtumus, suvokti jų grožį.

Ar realu, kad Dainų šventės sietų tą išsiilgtą vienybę ir brolybę? Kaip manote, kaip reikia gyventi, ką daryti, kad ją pajustume ne tik savaitę trunkančiuose renginiuose?

Dideli renginiai turi savo pliusų ir minusų. Tačiau Dainų šventė ypatinga tuo, kad vienu ritmu, melodija gyvena keliasdešimt tūkstančių žmonių, sukuriančių ypatingą atmosferą. Vienybę ir brolybę kuriame kasdien, jeigu nemeluojame ir neiškreipiame šių žodžių turinio. Dažniau iškreipiame, nes šalia nebūna vienybę skatinančių, palaikančių. Šventėje, jei ji sukuria sakralųjį lygmenį, ir įvyksta tas stebuklas...

Gal prisiminkite, kaip susidomėjote kraštotyra, regionų paveldu?

Nežinau, ar susidomėjimu turėčiau vadinti dalyvavimą mokyklos kraštotyros būrelyje, kurio veikla, tiesą sakant, nebuvo užkrečianti... Kraštotyros draugijos nario bilietą gavau (ir tebesaugau!) studijuodama Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas). Pirmoji ekspedicija Pirčiupių ir Dargužių kaimuose (Varėnos r.), vadovaujant šviesaus atminimo dėstytojui K. Kuzaviniui ir S. Skrodeniui, paliko gilių įspūdžių. Vis dėlto įspūdingiausi metai, kuriuos praleidau Lietuvos kraštotyros draugijoje. Pradėjusi dirbti 1981 metų rudenį, į Kultūros ministeriją išėjau 1996 metų pabaigoje. Taigi 15 metų turėjau laimės ir džiaugsmo pažinti Lietuvą, jos žmones, brandinti ir kaupti žinias, kurių niekur kitur nebūčiau įgijusi. Tuos metus vadinu likimo dovana.

Kaip prisimenate šį darbą? Ar tikrai jis buvo labai politizuotas, sulaukdavo daug valdžios trukdymų ir priešiškumo?

Apie Draugijos veiklos ideologizavimą jau daug kalbėta ir rašyta. Negalėjo jos veikla būti nepolitizuota, prižiūrinčių asmenų buvo ir valdyboje, ir komisijose, leidinius be gailesčio cenzūravo Glavlitas. Straipsnių rinkinys „Kraštotyra“ buvo „nusunkta“ gyvenamojo laikotarpio kronika, iki minimumo sumažinus etnografijos, kalbos, tautosakos skyrelius. Tačiau, be duoklės partijai, Draugijos nariai nuveikė daug darbų, be kurių šiandien gerokai skurdesni būtų krašto muziejai, neturėtume daugybės etnografijos, istorijos, tautosakos ir kalbos faktų. Vien surinkti Lietuvos vietovardžiai labai svarbūs. Jei šiandien pradėtume šį darbą, didelės dalies vietos vardų jau niekas nepasakytų. Net ir kraštovaizdis nebe tas... Šimtai kaimų istorijų, pradėtų rašyti paskutiniais XX amžiaus dešimtmečiais, išaugo į atskirą judėjimą, gyvą iki šiol. Kiek išleista knygų, knygelių, neįmanoma suskaičiuoti. Visuomeninai muziejai padėjo išryškinti regionų savitumą, ypač sovietmečiu, kai valstybinių muziejų ekspozicijos mažai kuo skyrėsi. Marias galima būtų pasakoti, o apibendrintai sakant, kraštotyros draugijos, jos puikių narių veikla, nepaisant ideologinių suvaržymų, yra vertinga, jos rezultatai niekur nedingo, jais remiasi šiandienos tyrinėtojai, mokslininkai, muziejininkai. Draugija išugdė puikius specialistus, tebedirbančius ir šiandien muziejuose, paveldosaugos, kultūros srityse.

Kas dabar svarbiausia Jūsų darbe?

Sritis, už kurią esu atsakinga Kultūros ministerijoje, yra regionų kultūra. Kraštotyros draugijoje sukaupta patirtis labai praverčia. Ilgą laiką etninė kultūra, mėgėjų menas buvo savotiškame užribyje, tarytum menkesnės sritys, vis reikėjo grumtis dėl vietos po saule... Tačiau nuoseklus daugelio žmonių darbas (ypač pažymėčiau Lietuvos liaudies kultūros centro specialistų darbą), mūsų tradicinės kultūros vertybių pripažinimas pasaulyje – kryždirbystės, Dainų ir šokių švenčių (kartu su Latvija ir Estija), sutartinių tradicijos įrašymas į reprezentatyvųjį UNESCO nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą, išaugęs Dainų švenčių meninis lygis, apskritai mėgėjų meno profesionalumas, vis labiau stiprėjantys regionai – pakeitė šios srities vertinimus. Šiandien nereikia įrodinėti, kad turi vykti folkloro festivaliai, vystytis tradiciniai amatai, o tautinis kostiumas stiprina tapatumo suvokimą. Svarbu tik išlaikyti lygį, prestižą, aukštai pakeltą kokybės kartelę. Tada galėsime didžiuotis savo tradicijas tęsiančia, besivystančia ir turtinga kultūra.

Ar regionų skirtumai tebėra ryškūs? Kas išliko, kas jau praeitis?

Taip, regionuose išsaugoti tapatumo požymiai, pirmiausia, gyvos tarmės ir šnektos, nors, kalbos tyrinėtojų nuomone, jos niveliuojasi, kai kurios sparčiau (pavyzdžiui, kupiškėnų), bet jos kinta, kaip ir visa tradicinė kultūra. Tai – natūrali kaita. Nuo 2006 metų sertifikuojami tautinio paveldo produktai ir jų kūrėjai (tradiciniai amatininkai), rengiantis šiam procesui buvo sudarytas tradicinių amatų ir jų produktų klasifikatorius bei regioninė specifika. Skiriasi spalviniai tekstilės deriniai, formos, net kulinarinis paveldas turi ryškius skirtumus. 2013 metus Seimas paskelbė Tarmių metais, visuose regionuose įvyko daug gražių renginių, daug buvo tarmiško klegėjimo. O Mažosios Lietuvos regiono žmonės apgynė savo regiono vardą – čia gyvena didelė dalis iš įvairių Lietuvos kampelių suvažiavusių žmonių, bet puiku, kad šiandien jiems svarbu žinoti, kokioje žemėje įsikūrė, kuo šis kraštas kitoks. Lietuvininkų tarmės mokyklėlė įrodė, kad galima išmokti nykstančią tarmę... Kiek turime tarmių žodynų – daugiatomių, išsamių, apskritai, Lietuvos regionų tradicinė gyvensena yra „Lietuvių kalbos žodyno“ tomuose – jaunam žmogui nieko nesakantis žodis savo prasmėje talpina ne tik daikto, reiškinio pavadinimą, bet nutolusią ir besikeičiančią gyvenseną... Užrašytą, surinktą, muziejuose sudėtą tradicinę kultūrą šiandien keliame naujam gyvenimui, dažnai nepaisydami pirmykštės jos prasmės. Daugeliu atvejų ta prasmė jau kita, juk neliko tradicinės žemdirbystės, su ja susijusios kalendorinių švenčių apeigos tapo kultūriniu žaidimu, folkloro ansamblių programomis. Ką šiandien reiškia laukų apėjimas, pirmasis gyvulių išvedimas į lauką ir daugybė kitokių dalykų? Bet čia jau vėl grįžtu prie tradicijos gyvybingumo klausimo.

Išliko daug regionų spalvingumą rodančių dalykų, jų negalima niveliuoti. Tikiuosi, kad 2015 metai, gavę Etnografinių regionų metų titulą, išryškins ir iškels galbūt ir primirštus reiškinius, tradicijas ir papročius, sužadins regiono tapatumo jausmą.

Gal grįžkime prie Dainų šventės ir tradicijų. Šiemet liepos 6-oji buvo paskelbta tautinio kostiumo diena. Deja, tautinius kostiumus vilkinčių žmonių buvo nedaug. Ką manote apie tautinio kostiumo reikšmę mūsų gyvenime?

Tautinio kostiumo atgimimas jau prasidėjo, prie jo šliejasi archeologinis kostiumas, jau pamėgtas folkloro kolektyvų. Turbūt dėl to, kad lengvesnis, patogesnis. Be abejo, mūsų tautinis kostiumas labai gražus, įvairus, iškilmingas, ir visu gražumu jį turėtume dėvėti bent valstybinių švenčių metu. Šių metų iniciatyva (vėlgi Lietuvos liaudies kultūros centro, kuriame ir pradėtas tautinio kostiumo atkūrimo, regioniškumo plėtojimo procesas) buvo siekiama sukelti kuo daugiau ambicijų įsigyti kostiumą, pratintis jį dėvėti. Kol visi įsigys savo regiono kostiumus, galimi visokie variantai. Tik yra viena sąlyga – jie turi remtis tradicija ir kūrybinga, talentinga interpretacija. Manau, mūsų kostiumas būtų vystęsis ir keitęsis, jei ne tie 50 metų, per kuriuos paplito stilizuoti gamyklinio audinio drabužiai, suvienodinę ir sumenkinę tautinį kostiumą. Tačiau procesas prasidėjo, apsirengė valstybės moterys ir vyrai – gražus pavyzdys. O sermėgą vasarą nebūtina dėvėti, jei nenori suplukti.

Ar galimos tautinio kostiumo variacijos skirtingiems metų laikams ir šventėms?

Tautinis kostiumas ir dabar turi metų laikams pritaikytus drabužius. Manau, visokios interpretacijos galimos, net aukštojoje madoje, tik reikėtų atsirinkti, kada ir kokiomis aplinkybėmis tokius drabužius dėvėsime. Tautinis kostiumas kaip ir visa tradicinė kultūra, jei netapo muziejiniu paveldu, vystosi ir kinta, perimdamas pamatinius tradicijos dalykus. Kitaip sakant, turėtume žinoti, koks yra tradicinis kostiumas, kodėl jis toks, o tada interpretuokime, varijuokime...

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva ČERVOKIENĖ

Roberto DAČKAUS (lrp.lt) nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“