Lietuvos
kultūros
galerija

Projekto rubrikos: „Kronika“, „Penktadienio pokalbiai“,
„Išnašos“, „Laikas ir žmonės“, „Atmintis“, „Paveldas“, „Etnografija“,
„Kristijono Donelaičio metai“, „Iš laiškų“, „Retro“.

Etnografija

Tradicijos užtikrina tęstinumą

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi apdovanota Irena Seliukaitė su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite

Šiemet aukštas valstybinis apdovanojimas – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius – prisegtas aktyviai kraštotyrininkei, kultūrologei, regionų paveldo, Lietuvos etnokultūros puoselėtojai, Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėjai Irenai Seliukaitei. Su ką tik pagerbta valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureate prisėdome pasikalbėti apie tradicijų reikšmę mūsų gyvenime, ko reikėtų, kad tokie renginiai kaip Dainų šventės ne tik trumpam sužadintų teigiamas emocijas, suburtų mus draugėn ir leistų pasijusti vieni kitiems bičiuliais, broliais, o ugdytų tikrąją vienybę ir tarpusavio brolybę, pagarbą?

Kaip vertinate mūsų Dainų šventes? Kuo jos svarbios mūsų tautos gyvybingumui?

Iš laiškų

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94,
2012 m. nr. 9, 13, 16, 17, 20, 22, 26, 31, 36, 44,
2013 m. nr. 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10, 12, 14, 18, 19, 29, 45,
2014 m. nr. 5, 9, 12, 14, 19, 21, 25, 29, 32) 

Kaune,
93.8.17.
Malonus Kolega,

nuo trečiadienio (rugp. 11 d.) esam Lietuvoje, o nuo ketvirtadienio – Kaune. Atsivežtą gražų, saulėtą orą šiandieną, antradienį (rugpj. 17) ėmė ir sulijo. Tai, pripratusiam prie amžinos giedros, nuotaiką slegia ir varžo susisiekimą, nors iš tiesų nelabai su kuo galima susitikti, nes daug atostogauja ir iš Kauno išvykę.

Sėdžiu, va, prie rašomojo stalo ir matau pro langą kaip gyvenimas automobilių greičiu bėga pro šalį.

Su politika, ekonomika ir visu kita kol kas susipažįstu tik iš laikraščių.

Pasimatysim rugp. 29 poezijos programoje²¹⁶, kai pasieksiu Vilnių. Gal pabūsim kelias dienas, tada ir daugiau šnektelti teks ir gal bus progos su daugiau kuo susitikti (nors ir vilniečiai gal būt „vasaroja“.

Laišką berašant (su pertraukomis) atėjo ir vidudienis. Nebelyja. Takas nudžiūvo. Gal pagerės ir nuotaika – ir žmogaus, ir gamtos.

Kronika

Tapytoja ir mokytoja

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Parodos atidarymo akimirka: prof. Jonas Gudmonas, Šv. Jono gatvės galerijos vadovė Regina Šimulynienė ir tapytoja, mokytoja, scenografė Lolita Rūgytė

VILNIUS. Šv. Jono gatvės galerijoje veikė Lolitos Rūgytės tapybos paroda „Erdvė kitapus tilto“. Tapytoja L. Rūgytė prieš 20 metų baigė Vilniaus Dailės Akademiją, gyvena ir dirba Šakiuose, gimtinėje, niekada netroško kitur. Jai gamta (Siesarties upelis, medžiai, žolės, paukščiai) yra įkvėpimo šaltinis. Ten, Šakių meno mokykloje, pati įkūrė Dailės skyrių, kur, pasak jos kolegės Viktorijos, „Lolita laikė ir laiko meninio ugdymo vėliavėlę, o vasaros stovyklose savo sodriu balsu, pati būdama tokia trapi, įkvėpia ne tik savo mokinius, bet ir mokytojus; ir stovyklose, ir konferencijose dalijasi kūrybine patirtimi, o jos potėpis šioje parodoje žydi kūrybine branda“.

Lolita ne tik intensyviai tapo, ji kuria iliustracijas knygoms, yra „Zanavykų“ teatro scenografė. Kūryba jai – varomoji jėga, jai niekados netrūksta minčių, idėjų, tiesiog laiko mažoka. Juokaudama prisipažino, kad norėtų vienutės, kur kas nors tik atneštų drobės, dažų, o ji tik tapytų, tapytų. „Mokykloje ir lipdydavom, ir grafiką darėm, tačiau man geriausia susikalbėti su spalvom, kad tik galėčiau prisiliesti prie drobės – gaivalas manyje“, – sako menininkė. Prasitarė, kad kasmet iš jos mokyklos auklėtinių po du tris įstoja į VDA (ar ne stebuklas tokiam nedideliam ir vis tirpstančiam kaip ir dauguma Lietuvos miestelių?). Visai atsitiktinai šiemet vasarą, pasirodo, buvau vienos iš jos gabiausių mokinių – Shaltmiros – parodoje „Uždraustas miestas“ galerijoje „Meno erdvė – Oslo namai“. Shaltmirą Lolita prisiminė kaip itin intelektualią maištininkę. Taigi mokytoja neprimeta savų stereotipų, leidžia atsiskleisti, būti savitiems. O kai Facebook`e parašiau Shaltmirai žinutę (prieš tai nusiunčiau jos nuotrauką prie jos darbo), pastaroji prisiminė, kad Lolita iš tiesų jai buvo gera mokytoja, puikus žmogus. Štai jums ir kartų nesusišnekėjimas, Šakiuose bendrą kalbą mokiniai su mokytojais randa.

Kronika

Gyvenimo pėdsakai vilnoje

Raudondvaris. Rugsėjo 4 dieną pilyje atidaryta Lietuvos dailininkų sąjungos narės, tekstilininkės Laimutės Kozlovienės darbų paroda „Pėdsakai laike“. Parodos atidaryme dalyvavęs Kauno rajono meras Valerijus Makūnas pasidžiaugė, kad Raudondvario dvaro menėse randa vietos autentiška kūryba. „Kiekvienas žmogus palieka pėdsakus. Jie išlieka atmintyje, skleidžia tam tikrą energiją, sukelia jausmus ir apmąstymus, gula lyg vilnos pluoštas sluoksniais vienas ant kito, susiliedami į margą raštą“, – teigia menininkė. Tai jau 17-oji autorinė L. Kozlovienės kūrybos paroda Lietuvoje. Dalyvauta daugiau kaip 67 grupinėse parodose Lietuvoje ir už jos ribų.  Raudondvaryje eksponuojami kūriniai, sukurti naudojant senas, buityje kažkada naudotas tekstilės technikas: vilnos vėlimą, siuvinėjimą, nėrimą, audimą. Šios amatininkiškos technikos derinamos tarpusavyje į harmoningą, vientisą, kitokią paskirtį ir prasmę skleidžiančią medžiagą. Joje atsispindi gyvybės ir mirties, laikinumo, žmonių tarpusavio santykių, meilės, moters ir vaiko egzistenciniai išgyvenimai. Vilnos pluoštas klojamas lyg potėpiai dažais vienas prie kito, todėl kūriniai primena tapybą.

Kronika

Scenografijos meistras

KAUNAS. Retos meno krypties paroda „Scenos viražai“ veikė Adelės ir Pauliaus Galaunių name. Tai – dailininko scenografo Algimanto Mikėno darbai. Paroda surengta paminint 85-ąsias menininko gimimo metines. Ekspozicijoje – A. Mikėno sukurtų scenovaizdžių ir spektaklių kostiumų eskizų, projektų, spektaklių nuotraukos, afišos. Šie scenovaizdžiai yra, deja, trumpalaikiai, nes jie gyvuoja tol, kol gyvuoja spektakliai. Eksponatai paimti iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus bei privačių rinkinių.

A. Mikėnas buvo dar ir architektas, akvarelininkas. Jis gimė šeimoje, kurioje vyravo kūrybos pradas. Tėvas Jonas Mikėnas – Lietuvos karo lakūnas – įgijo keramiko specialybę ir daug dirbo šioje srityje. Dėdė Juozas Mikėnas  – vienas žymiausių Lietuvos skulptorių, moderniosios skulptūros pradininkas Lietuvoje. Baigęs Kauno politechnikos instituto Statybos ir architektūros skyrų, A. Mikėnas beveik keturis dešimtmečius dirbo vadovaujančiu architektu Kauno Miesto statybos ir projektavimo institute, „Dailės“ kombinate, Žemės ūkio statybos projektavimo institute, Pramoninės statybos projektavimo institute.

Kronika

Senųjų sodybų maketai

PASVALYS. Krašto muziejuje veikia Genovaitės Matiukienės kaimo sodybų maketų paroda. Šie senojo Lietuvos kaimo sodybų maketai sukonstruoti iš ornamentuotų medžio lentelių, papuošti kriauklėmis ir akmenukais. Parodos autorė G. Matiukienė gimė Panemunėlyje, Rokiškio rajone. Autentiškų sodybų atgaivinimas meno darbuose jai tapo užsiėmimu, teikiančiu atgaivą bei ramybę, prasiblaškymu nuo širdį slegiančių minčių. Gyvenimo išbandymai ir netektys lėmė, kad G. Matiukienė atrado savo pomėgį ir talentą.

Lemtinga tapo išvyka prie ežero, kur draugės sūnus pririnko daug mažų kriauklyčių. „Atsisėdau ir pradėjau jas dėlioti, nežinodama, kodėl taip darau. Netikėtai matau – paveikslėlis“, – tai ir buvo pirmasis moters darbas, sukurtas beveik prieš 30 metų. Autorė iki tol niekada neužsiėmė jokiais rankdarbiais. Su vyru 35 metus gyveno prie Duokiškio, vyras dirbo eiguliu, ji – miško darbininke. Augino du sūnus, tad darbų ir rūpesčių užteko, bet kūrybos ir talento gyslelę, matyt, buvo paveldėjusi iš tėvo – nagingo ir talentingo staliaus.

Kronika

Pirmojo pasaulinio karo 100-mečiui

ALYTUS. Kraštotyros muziejuje (Savanorių g. 6) veikė paroda „Didysis karas. Suvalkų kraštas ir Užnemunė 1914–1918“. Praėjo šimtas metų nuo karo, kuris buvo vadinamas Didžiuoju karu, pradžios. Jis pareikalavo daugybės aukų ir atnešė teritorijų pokyčius Europos žemėlapyje. Priešiškai nusiteikusių galingųjų šalių kova sudarė sąlygas tam, kad po daugelio metų nelaisvės, būtų atkurta nepriklausoma Lietuva ir Lenkija. Nors karas buvo galingųjų, priešiškai nusiteikusių šalių konfliktas, bet abiejose fronto pusėse su kitų valstybių vėliavomis kovojo daug įvairių tautybių piliečių. Tiek Suvalkų krašte, tiek Užnemunėje iki šių dienų išliko šimtamečių gynybinių griovių, mūšių vietų ir kryžiais paženklintų karių kapinių pėdsakai. Šių dramatiškų įvykių pėdsakai išliko įamžinti nuotraukose.

Kronika

Gyvenimo gėlės ir peizažai

Bronius VERTELKA

Kaip pavyko surengti vienos dienos parodą iš S. Mikeliūnienės dovanotų paveikslų, pasakoja bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus vedėja Audronė Palionienė

PANEVĖŽYS. G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Konferencijų salėje pristatytas tautodailininkės, ilgametės bibliotekos darbuotojos Stasės Mikeliūnienės kūrybos albumas „Prisilietimas: akvarelė, pastelė, grafika (1970–2013)“. Kartu veikė produktyvios menininkės darbų iš asmeninių kolekcijų paroda „Išsivaikščioję paveikslai“. Bibliotekos darbuotojai buvusiai kolegei surengė širdžiai mielą šventę.

Bibliotekos direktorė Rima Maselytė džiaugėsi, jog daugelį metų jai teko bendrauti su S. Mikeliūniene, spinduliuojančia gyvenimo džiaugsmu. Apie tai liudija dar dažais kvepiantis jos kūrybos albumas, prasidedantis be galo gražia tautodailininkės nuotrauka iš vienos parodos ir besibaigiantis akvarele – malūnais.

Direktorės mintis apie menininkę pratęsė žinoma lituanistė Lionė Lapinskienė. Ji liudijo, jog S. Mikeliūnienė surinko krūvas istorinę vertę turinčių laiškų, rankraščių, nuotraukų, ji stovėjo prie Retų knygų ir rankraščių skyriaus kūrimo ištakų. Energijos kupina moteris žinoma kaip Panevėžio krašto kultūros istorikė, daugybės straipsnių apie šio krašto iškiliuosius žmones autorė. Jauniesiems yra jautri konsultantė, patarėja, mokytoja. S. Mikeliūnienės nuveikti darbai skatina atsigręžti į save, į savo kraštą, domėtis jo praeitimi. Kartu su muziejininku Broniumi Mažyliu išleido knygą apie gimtąjį Paįstrį. Pagaliau ji – ilgametė „Paįstriečio“ laikraščio leidėja. Panevėžietė surinko ir parašė Aukštaitijos sostinės Sodų gatvės, kurioje gyveno ne viena šviesi asmenybė, istoriją. Ji būtinai turėtų išvysti dienos šviesą knygos pavidalu. L. Lapinskienė pateikė mintį, kad reikia surinkti visus tautodailininkės paveikslus, juos nufotografuoti ir sudėti į albumą. Jos kūrybą galėtų matyti, vertinti inteligentija, kultūros istorikai.

Kronika

Vasaros palydos su tautosakos puoselėtoja

Padėkoti bei pasveikinti atėjo ir Teresės Lorenčienės (dešinėje) artimieji

ŠILUTĖ. Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka miestelėnus pakvietė į pasibuvimą su tautodailininke ir eiliuotoja Terese Lorenčiene. Prie lietuviškų žolynų ir žolelių arbatos stalo literatė pristatė žemaičių tarme ir bendrine lietuvių kalba užrašytų pasakojimų bei padavimų knygelę „Iš kartos į kartą“. T. Lorenčienė, šiltai bendraudama su gausiai susirinkusiais popietės svečiais, papasakojo apie šios knygelės atsiradimo idėją. Sumanymas išleisti smulkiosios pasakojamosios tautosakos leidinį kilo jos dukrai Janinai Lileikaitei, kuri ir užrašė pasakojimus, pateiktus knygoje „Iš kartos į kartą“. Nedidelės apimties leidinyje sudėti padavimai ir pasakojimai, girdėti Teresės Lorenčienės šeimoje. Juos būsimoms kartoms perdavė seneliai ir močiutės, tėvai ir mamos. Senolis Izidorius Lecius buvo tas žmogus, kuris davė pradžią šiems nuostabiems, originaliems ir niekur kitur negirdėtiems pasakojimams atsirasti. Renginio dalyviai susižavėję klausėsi T. Lorenčienės nepakartojama Kadagiškių ir Rimžentiškių kaimų (Šilutės r.) tarme skaitomų neilgų artimųjų pasakojimų apie Didžiosios ir Mažosios Lietuvos vietoves, sužinojo jų atsiradimo istorijas. Jiems buvo įdomu išgirsti pasienio krašte skambėjusius padavimus ir legendas apie Šilutę, Ventę, Rusnę, Grabupius, Gardamą, Kadagiškius ir kitas vietas, jų kilmę. Popietės dalyviai išgirdo tik dalį leidinyje pateiktų pasakojimų. Knygelėje „Iš kartos į kartą“ iš viso yra apie 30 legendų, padavimų ir pasakojimų.

Kronika

Kaip šviesulys Stultiškių padangėje

Bronius VERTELKA

Kalba Krekenavos klebonas kun. dr. Gediminas Jankūnas (dešinėje). Stovi (už Ričardo Ničajaus nugaros) renginio vedėja, bibliotekos darbuotoja Danutė Pamerneckytė

PANEVĖŽYS. Rajono Savivaldybės viešosios bibliotekos galerijoje „Prie knygų“ vyko Lietuvos dailininkų sąjungos nario Ričardo Ničajaus kūrybos parodos, skirtos jo gyvenimo jubiliejui, atidarymas.

Stultiškių kaime, netoli Upytės, įsikūręs menininkas yra nuoširdus, mėgstamas draugų ir pažįstamų, todėl į renginį susirinko didelis jo talento gerbėjų būrys. Nors Ričardas gyvena tyliai, nemėgsta afišuotis, nelenda į priekį nustumiant kitus, bet yra pakankami įdomi asmenybė. Bibliotekoje apie save jis pasakojo šykščiai, įterpė truputį humoro, nebandė pasirodyti dideliu kūrėju (nors jo darbai buvo eksponuoti ne vienoje užsienio valstybėje, mielai jų įsigyja kolekcininkai). Net laikė būrelį ožkų. Apie tai paklaustas, šyptelėjo: „Visos jau suvalgytos“. Rajono vicemeras Antanas Pocius irgi pašmaikštavo: jeigu už parduotus paveikslus raguotėms sugebėjęs nupirkti pašaro, vadinasi, netgi tokiu sunkmečiu yra geras tapytojas. Buvusi Ričardo mokytoja Rita Švelnienė, dirbusi anuometėje Panevėžio šeštojoje vidurinėje mokykloje, išsaugojo 1972 metų birželio 10 dienos rajoninio laikraščio „Tėvynė“ numerį su jame išspausdintu straipsniu „Piešti, vadinasi, mylėti“, kuriame rašyta apie dar abiturientą R. Ničajų. Visą tekstą ji perskaitė susirinkusiems. 18-metis Ričardas jau buvo išbandęs grafiką, kalęs iš metalo, drožęs iš medžio, žavėjęsis skulptūra. Jį jau vadino mokyklos Pikaso, čia jis sugebėjo surengti pirmąją savo kūrybos darbų parodą.

Kronika

Knygos pristatymas dzūkiškai

LAZDIJAI. Rugsėjo 16-ąją po darbų į Lazdijų rajono viešąją biblioteką sugužėję žmonės buvo pasveikinti dzūkiškai. Čia vyko kraštiečio, kapčiamiestiečio Juozo Žitkausko eilėraščių knygos „Budintis kalendorius“ pristatymas. Tiesa, jis jau ne pirmasis, savo eilėraščių knygą, kaip sakė pats autorius, pristatė savo susiedams Kapčiamiestyje, Eigulių gatvėje, šalia savo trobelės. Dzūkiškai susirinkusiems prabilęs Juozas pristatė savo atsivežtus svečius – knygos redaktorių Dainių Gintalą bei bardą Gytį Ambrazevičių.

Pasak renginio vedėjos, bibliotekos direktorės Renatos Rudienės, pasidalinusios įspūdžiais iš knygos pristatymo Juozo Žitkausko gimtinėje, rinkinyje sudėtos mintys siekia ir Kapčiamiestį, ir net Skandinaviją. Yra jų net nevisai skaitytojo ausiai įprastų, tačiau čia be galo derančių.