Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Lietuvos
kultūros
galerija

Kelionės

Lietuvos
Krikščioniškosios
Demokratijos
Partija

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Gailestingumas ir tiesa šeimų sielovadoje

Pagrindinio Vyskupų Sinodo pranešėjo kardinolo Peterio Erdo įžvalgos

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus ir kardinolas Peteris Erdas tariasi neeilinėje Vyskupų Sinodo asamblėjoje

Krizinė Europos padėtis

Popiežiaus Pranciškaus sprendimu dabar Vatikane vykstanti neeilinė šeimos sielovadai skirta Vyskupų Sinodo asamblėja – ne tik svarbus bažnytinio gyvenimo įvykis, bet ir pirmoji dalis visus metus truksiančio „sinodinio proceso“, kuris bus užbaigtas 2015-ųjų spalį sušaukta kita, jau eiline taip pat šeimai skirtaVyskupų Sinodo asamblėja su po to laukiamu galutinio Šventojo Tėvo magisterinio dokumento – apaštalinio paraginimo – paskelbimu. Kitas svarbus šio proceso bruožas yra tas, kad Katalikų Bažnyčios hierarchai savo svarstymuose pirmiausia savo dėmesį yra sutelkę į būtent Europoje išgyvenamą sunkią šeimos ir santuokos krizę su pavojingomis demografinėmis, socialinėmis ir moralinio nuosmukio pasekmėmis, vedančiomis į pačios europinės, savo ištakomis krikščioniškos civilizacijos susinaikinimą. Juk kaip tik Europoje yra daugiausiai skyrybų (iš dešimties šalių, kuriose pasaulio mastu didžiausia santuokų dalis suyra, aštuonios priklauso Europai), šiame kontinente labiausiai paplitusi vadinamoji kohabitacija (porų gyvenimas „susidėjus“, be santuokos) bei yra daugiausia šalių, kuriose įteisintos homoseksualų „santuokos“. Kaip tik todėl iš 190 šios Vyskupų Sinodo asamblėjos balsavimo teisę turinčių dalyvių (Šventojo Sosto institucijų vadovų, nacionalinių vyskupų konferencijų pirmininkų ar jų pavaduotojų ir kt.) beveik pusė (78) yra europiečiai.

Rūpinimasis šeima

Kun. Vytenis Vaškelis

Vatikane vykstantis Vyskupų Sinodas gilinasi į globaliame ir sekuliarizuotame pasaulyje iškilusius sudėtingus šeimoms iššūkius ir diskusijų metu atvirai kelia plataus spektro klausimus bei siūlymus, kurie bus baigti formuluoti 2015 spalį, kai vyskupai dalyvaus Sinodo asamblėjoje.

Sinodo Tėvai didelį dėmesį skyrė šeimoms, kurios nors dabar dėl įvairių priežasčių negali ar neturi motyvacijos tuoktis bažnyčioje, tačiau jose glūdi tam tikras santuokinės malonės potencialas. Jie sakė: „Bažnyčia turi atpažinti ir už regimų sakramentinės tikrovės ribų išsibarsčiusias Žodžio sėklas. Reikia su pagarba žiūrėti ir į tuos, kurie Bažnyčios gyvenime dalyvauja nepilnu ir netobulu būdu, o ne tik matyti trūkumus“.

Kunigai sielovadininkai, kai susitinka su šeimos nariu, kuris gyvena be Santuokos sakramento, turi jam atskleisti tikrą savo širdingą rūpestį, kad žmogus pajustų natūralią žmogišką šilumą bei krikščioniško gailestingumo poveikį, liudijantį, jog bažnyčioje nesusituokęs asmuo yra lygiai svarbus bei brangus, kaip ir tas, kuris gavo santuokinį palaiminimą. Tik paprastas bei nuoširdus (lygiavertiškumo principu grįstas) bendravimas su šeimomis ir malda už jas, kurių širdys sužeistos ir kraujuoja, yra atsiveriančios durys, pro kurias sklinda viltį žadinačios aušros pragiedrulys ir didelei daliai nesusituokusiųjų byloja: „Būk kantrus ir išmintingas. Tikrai tu nesi anapus Bažnyčios borto... Artėja ta valanda, kai bus įveiktos visos kliūtys ir tu galėsi priimti Santuokos bei kitų sakramentų malones, kurios artimiausiu būdu vienys tave su Dievu, nes Jo Širdis dega atlaidumu bei meile tau“.

Lietuvos pogrindžio Bažnyčios balsas pasaulyje

Vyskupas Paulius Baltakis OFM

Rugpjūčio 30 dieną, šeštadienį, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kenebunkporto Šv. Antano pranciškonų vienuolyne, vyko pranciškono vyskupo Pauliaus Antano Baltakio 90 metų amžiaus ir 30 metų vyskupystės šventė. Jis buvo Šventojo Sosto paskirtas išeivijos lietuvių katalikų vyskupu nuo 1984 iki 2003 metų. Šių įsimintinų sukakčių minėjime dalyvavo Portlando (Maino valstija) vyskupas Robertas P. Deeley, Lietuvos Vyskupų Konferencijos vicepirmininkas vyskupas Rimantas Norvila, Lietuvos Vyskupų Konferencijos atstovas pasaulio lietuvių sielovadai prelatas Edmundas Putrimas, Lietuvos Pranciškonų Šv. Kazimiero provincijos viceministras kun. Algirdas Malakauskis OFM. Vyskupą P. Baltakį OFM pasveikinti susirinko gausus būrys pasaulio lietuvių iš įvairių JAV, Kanados ir Lietuvos vietų. Vyskupui P. Baltakiui dėkota už jo sielovadinį darbą, lietuvių kalbos ir tikybos pamokas, tėvišką rūpestį, krikšto ir santuokos sakramentus ir parodytą meilę. Sunku žodžiais apibūdinti, koks brangus mūsų tautai, pogrindyje veikusiai Lietuvos Katalikų Bažnyčiai ir pranciškonų ordinui vyskupas P. Baltakis OFM – iš jo galime ir turime mokytis tikėjimo, tarnystės uolumo ir paprasto nuoširdumo.

Blaivybės žygis per Lietuvą

Žygio dalyviai vyskupo Motiejaus Valančiaus tėviškėje

Gyvenimas gražus tiek, kiek mokėsi juo džiaugtis ir rasti pozityvių dalykų. Taip su nemažu nerimu širdyje rinkosi žygio už blaivybę dalyviai į Šv. Jėzaus Širdies bažnyčią Kazlų Rūdoje. Anot kunigo Igno Plioraičio mokymų, „tik su tikėjimu ir Dievu širdyje galime įveikti gyvenimo vingius“, tad žygį pradėjome šv. Mišiomis ir klebono kun. Renaldo Janušausko palaiminimu bei žygio vėliavos pašventinimu. Ankstyvą rytą žygeivių išlydėti atvyko vicemerė Ramutė Vinikienė ir vienuolė Joana Genovaitė Andriukonytė. Gavę abiejų palaiminimą, išvykome į Višakio Rūdą prie šaltinėlio gauti dangiškosios Motinos palaimos. Čia susipažinę ir aptarę mobilaus renginio programą, iškeliavome į Šakius.

Prasidėjus mobiliam renginiui, rinkome parašus iš vietos bendruomenės narių, dėl to, kad lietuviai išmoktų linksmintis be alkoholio ten, kur yra nepilnamečių. Šakiečiai mus priėmė labai svetingai, pasirašė po peticija ne tik Šakių bendruomenės gyventojai, bet ir savivaldybės administracija, nepašykštėjo parašo net pats Šakių meras Juozas Bertašius ir palinkėjo mums sėkmingo žygio. Per dvi valandas buvo surinkta apie 100 parašų, tuo labai didžiavosi mūsų žygeiviai. Pakeliui aplankėme Keturnaujienos koplyčią. Ten susipažinome su Aneliukės Matijošaitienės regėjimais, kuriuos nuoširdžiai mums papasakojo jos draugės. Aplankę Sudargo piliakalnius, atvykome į Raudonę. Mus pasitiko Algirdas Mačiulaitis ir Vidutė Šeštokienė su sūriu ir gira. Visi buvome pamaloninti jų svetingumo, draugiškumo ir nuoširdumo. Pirmasis vakaras, praleistas su raudoniškiais, buvo sušildytas žmonių širdžių liepsnelės, kuri neužgeso viso žygio metu, tai galėtų patvirtinti visi žygio dalyviai.

Rožinio Karalienės šventėje – kvietimas įsijungti į vienybės ženklą

Biržiečiai Pasvalio bažnyčioje su kun. Ernestu Želviu

Pirmąjį spalio sekmadienį Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje vyko Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, atlaidai ir Pasvalio dekanato Gyvojo Rožinio grupės draugijos 10-mečio minėjimas. Liturgijos šventimas prasidėjo Rožinio malda, į kurią įvedė atlaidų svečias Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vikaras kun. Ernestas Želvys. Po to sukalbėta Švč. Mergelės Marijos litanija. Šv. Mišias kun. E. Želvys pradėjo kreipdamasis į tikinčiuosius, primindamas Dievo kvietimą semti rieškučiomis Jo malones, priimti Jo teikiamas dovanas ir Dievo Motinos rūpinimąsi savo vaikais. Jis padėkojo Pasvaliui už pakvietimą į iškilmę ir pasidžiaugė gausiu būriu maldininkų – Gyvojo Rožinio kalbėtojų, atvykusių iš Panevėžio, Krekenavos, Tytuvėnų, Biržų, Nemunėlio Radviliškio, Suosto parapijų, kuriuos svetingai priėmė pasvaliečiai. Šio sekmadienio Evangelija kalba apie akmenį, kurį statytojai atmetė, tapusį kertiniu akmeniu, ir Dievo karalystę, atiduotą tautai, kuri duos vaisių. Kunigas homilijoje kiekvieną iš mūsų kvietė būti kertiniu akmeniu savo aplinkoje, mylėti save ir artimą. Ar mes tikrai tikime Tuo, kuris kalba Tiesą? Tiki dalis – tie, kurie sekmadienį yra bažnyčioje, kurie savo pirštais kasdien liečia karoliukų vėrinį – rožinį – ir meldžiasi Rožinio Karalienės malda. Tai būtina perduoti kitiems, jau šiandien privalome būti tais, kuo esame pašaukti būti... Negalime leisti išnykti žmogaus vertės pajautimui, turime tapti akmeniu ir pamatu, ant kurio galima statyti gyvąją Bažnyčią. Tikintis žmogus – atgailaujanti siela, tikras žmogus atvira širdimi einantis į žmones ir Dievą. Pamoksle savo įtaigius žodžius kunigas supynė su pasakojimais, kurie liudija, kad ir vieno žmogaus pasišventimas ar auka gali tapti tuo kertiniu akmeniu dideliems dalykams, todėl esame kviečiami per savo gyvenimą padaryti kuo daugiau gerų darbų, kad vėliau antkapyje niekas negalėtų iškalti žodžių: „Čia ilsisi kvailys, kuris nežinojo, ko buvo atėjęs į šį gyvenimą“. Visuotinėje maldoje prašyta Viešpaties globos Gyvojo Rožinio kalbėtojams, mokytojams, švenčiantiems profesinę šventę, Aukščiausiojo pagalbos išmokti mylėti ir būti, dėkoti, džiaugtis vieniems kitais... Iškilmę bažnyčioje vainikavo Švč. Sakramento pagarbinimas ir procesija, į kurią įsijungė visi Gyvojo Rožinio būreliai, nešini savo vėliavomis, skelbdami žinią, jog Kristus gyvas, Jis su mumis, Jis eina su žmonėmis!

Seminaras ant Galsto

Grupė seminaro dalyvių

Rugsėjo 20–21dienomis Saločių kaime, Lazdijų rajone, ant Galsto ežero vyko Vilkaviškio vyskupijos ministrantų, adoruotojų ir giedotojų stovyklos vadovų seminaras. Saločių kaime esanti sodyba – vieta, kviečianti pamiršti miesto gyvenimą.

Keliolikos jaunų stovyklos vadovų komanda, seminarą pradėjusi šiltos arbatos puodeliu, dalijosi savo kasdienybe, veikla, įspūdžiais iš pirmųjų rudens mėnesių darbų. Daugeliui vadovų šio savaitgalio staigmena – Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekano doc. dr. Beno Ulevičiaus mokymai. Stovyklos vadovai mokymų metu diskutavo apie tai, jog tikėjimas – ne tik ėjimas Dievo link, bet kartu tarsi tam tikras „organas“, per kurį galima pamatyti nekasdienišką, antgamtinę tikrovę. Doc. dr. B. Ulevičius mokymų metu sakė, jog būtent tikėjimu visai kitaip žvelgiama į antgamtinį, įvairių dimensijų pasaulį, atrandamos idėjinio pasaulio sąsajos. Mokymų ciklui buvo skirtas visas šeštadienio pusdienis, o po jo stovyklos vadovų komanda diskutavo apie mokymuose išgirstus dalykus, dalijosi savo įžvalgomis. Anot vadovų, geras mokymas yra tas, po kurio tau reikia asmeniškai atsakyti į daugelį iškilusių klausimų, atnaujinti savo „failus“ ir toliau nenustoti gilinti teologines žinias. Mokymas ne tik praturtino, bet skatino ir toliau domėtis, gilinti žinias. Pietūs su vadovu buvo skirti aptarti mokymuose atrastiems dalykams.

Krikščionybės simboliai mene

Kazimiero Paltaroko gimnazijos choras gieda pritariant gitara Artūrui Chalikovui

Rugsėjo 19 dieną Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijoje įvyko metodinė-praktinė konferencija „Krikščionybės simboliai mene“.

Nuskambėjus gimnazijos gospelų choro giesmei, kapelionas kun. Audrius Vogulis dalyvius pakvietė maldai. ,,Ko reikia, kad kūrinys pradėtų kalbėti? Reikia, kad kūrėjas susitiktų gyvąjį Dievą, kuris iš aukščiau prabiltų į mus“, – teigė kunigas. Gimnazijos direktorė Gražina Gailiūnienė džiaugėsi, kad mokslo metus pradedame konferencija.

Vilniaus bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė išsamiai apžvelgė krikščionybės simbolių atsiradimą ir raidą dailėje. Ji kalbėjo: „Krikščionybės simboliai mene atsirado tik apie 200-uosius metus. Ankstyvajai krikščionių bendruomenei – žydams – buvo uždrausta vaizduoti. Tai susiję su stabmeldyste. Pradedama atvaizdą pasitelkti kaip pavyzdį. Pasirodo inkaras, simbolizuojantis amžinąjį gyvenimą, žuvis – eucharistinį slėpinį. Perimama daug antikinių simbolių. Ankstyvieji krikščionys pasiima antikinį Kristaus atvaizdą. Krikščionybė leidžia ieškoti tikrojo Kristaus veido. Atvaizdas pradeda tarnauti: pamokyti, paskatinti sekti dorybėmis. Įsikūnijimas, kančia, eucharistija protu sunkiai suvokiami. Altoriai, muzika, smilkalai susiję su religija. Kadaise buvo labai svarbios relikvijos. XV amžiuje steigiamos naujos vienuolijos. Dailė įžengia į žmogišką erdvę. Dievo Motiną pradedame matyti kaip artimą žmogų, Motiną. Renesanso laikotarpiu sukuriama daug puikių sakralinių kūrinių. Tai – pasauliniai Botičelio, Mikelandželo, Leonardo da Vinči, Rafaelio meno šedevrai. Bet prie jų neuždegamos žvakės. XIX amžiuje sukuriama daug sentimentalių paveikslų, ypač Prancūzijoje. Naujausiais laikais paveikslai tarnauja bažnyčios mokymui“.

Lietuvoje besigydantys ukrainiečiai yra tikri savo šalies patriotai

Atsargos majoras Albertas Daugirdas (kairėje) su Lietuvoje gydomais ukrainiečių kariais

Spalio 11 dieną Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje besigydančius ukrainiečius karius savanorius aplankė Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyriaus (LKKSS VAS) valdybos pirmininkas, atsargos majoras Albertas Daugirdas. Susitikęs su ukrainiečiais, atsargos majoras kariuomenės kūrėjų ir karių vardu perdavė jiems už LKKSS VAS ir Afganistane tarnavusių karių lėšas nupirktas karines uniformas ir batus.

„Turime daug ko iš šių žmonių pasimokyti: drąsos, ryžto, atsidavimo ir pasiaukojimo. Tai – tikri savo šalies patriotai, nepabijoję šaliai sunkiu metu imti ginklą ir kovoti, – apie Lietuvoje gydomus ukrainiečius kalbėjo atsargos majoras A. Daugirdas. – Ukrainiečiai, kurie buvo sužeisti gindami savo šalį, yra verti didžiausios pagarbos, tad jų pageidavimas turėti naujas uniformas mūsų Sąjungos nariams buvo garbės reikalas“, – sakė A. Daugirdas. Atsargos karininkas, pabendravęs su ukrainiečiais, paminėjo, kad nepaisant to, jog dauguma jų greičiausiai jau negalės sugrįžti į rikiuotę, tačiau širdyse visi jie išliks kariai, pasiryžę aukotis vardan kitų ir savo šalies.

Minėjo pergalę prie Mėlynųjų vandenų

Praėjusį penktadienį Vilniaus Katedros aikštėje aidėjo senovinio pabūklo ir modernių šiuolaikinių ginklų salvės – minėjome Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pergalę prie Mėlynųjų vandenų.

Renginyje dalyvavo Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopa, elitinio XIV amžiaus kario apranga vilkintys kariai, garbės salves atliko Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono kovotojai. Aidint šautuvų salvėms aikštėje valstybės simbolikos rikiuotėmis (Gediminaičių stulpais, Vyčio kryžiais ir kitais) sustojo fakelais nešini Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnai. Renginyje žiūrovai taip pat galėjo išvysti XIV amžiaus karių aprangą vilkinčius Raitosios policijos pareigūnus su žirgais.

Krašto apsaugos sistema imasi teisinių ir praktinių priemonių kovai su galimomis nekonvencinio karo grėsmėmis

Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas ir Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Jonas Vytautas Žukas

Spalio 13 dieną krašto apsaugos ministras Juozas Olekas ir Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Jonas Vytautas Žukas Krašto apsaugos ministerijoje pristatė naujas teisines ir praktines priemones, skirtas tinkamai reaguoti į naujo tipo – nekonvencinio – karo grėsmes.

„Susiklosčiusi geopolitinė situacija įpareigoja turėti visas reikiamas priemones – tiek teisines, tiek karines, kad galėtume užtikrinti greitą ir tinkamą reagavimą į šalies saugumui kylančius iššūkius ir grėsmes. Šiandien galiojančios kariuomenės aktyvavimo procedūros, karių turimos teisės ir įgaliojimai neužtikrina reikiamos apimties ir greito atsako“, – sakė ministras J. Olekas. Būtent šiuos pakeitimus – įstatymo projektą dėl karinės jėgos panaudojimo – krašto apsaugos ministras spalio 13 dieną užregistravo Seime. J. Olekas akcentavo, kad šiandieniniame kontekste būtini efektyvesni kariuomenės aktyvavimo mechanizmai, platesnės karinės ginkluotės panaudojimo ir įgaliojimų ribos. Todėl siūloma suteikti Prezidentui Seimo pritarimu galimybę tiesiogiai panaudoti Lietuvos kariuomenę su visomis operacijai reikalingomis karinėmis priemonėmis ir įgaliojimais. Ministras J. Olekas pažymėjo, kad jeigu nėra įvesta karo padėtis, Lietuvos kariuomenė gali teikti tik pagalbą valstybės ir savivaldybių institucijoms pagal jų prašymus, kai šios neturi pakankamų ar tinkamų pajėgumų. Ypač aktualūs atvejai, kada kariuomenė teiktų tokią pagalbą antiteroristinėse operacijose ar nepaprastosios padėties atveju. Tokiais atvejais kariai gali naudoti ginklus tik savigynos tikslais ir neturi jokių įgaliojimų asmenų atžvilgiu – negali duoti jiems nurodymų, negali jų sulaikyti ar patikrinti jų dokumentus, negali patekti į patalpas ar jas apžiūrėti ir pan. Dabartiniame Kovinių ginklų naudojimo krašto apsaugos sistemoje statute neaptartos ir visos karinės ginkluotės panaudojimo galimybės, o reguliuojamas tik šaunamųjų ginklų ir specialiųjų priemonių naudojimas, nors Lietuvos kariuomenė disponuoja ir prireikus galėtų naudoti kur kas platesnį techninių jėgos priemonių spektrą, t.y. karinę techniką ir sprogmenis. Todėl ministras J. Olekas siūlo nustatyti visos ginkluotės, apimant visų kategorijų ginklus, specialias priemones, sprogmenis ir karinę techniką, panaudojimą. Didesnės apimties karinė jėga galėtų būti naudojama tik išskirtiniais atvejais: saugant valstybės teritoriją, stebint, kontroliuojant ir ginant Lietuvos Respublikos oro erdvę, teritorinę jūrą, teikiant pagalbą kitoms valstybės ir savivaldybių institucijoms nepaprastosios padėties atveju ar vykdant teroro išpuolio likvidavimo operacijas.

Apie įpročius, nuostabą ir tikruosius dalykų vardus

Valdas Kilpys

Praėjusios savaitės įvykius Lietuvoje apibūdinantis žodis galėtų būti... įprotis. Daugelis rezonansinių įvykių ir žinių buvo susiję būtent su įpratimu, pasikartojamumu ar tiesiog su nenoru vėl iš naujo nusibraukti dulkių ir pilkybės šydą nuo akių ir smegenų. Ne veltui nemažai garsiųjų Bažnyčios tėvų, kalbėdami apie tikėjimą, akcentuoja reikalingumą kiekvieną kartą į įvairius reiškinius žvelgti tarsi vaiko akimis, su nuostaba ir pasirengimu juos permąstyti Dievo šviesoje. Atsinaujinimas būtinas visose gyvenimo srityse. Valstybės gyvenimo peripetijos ir jų vertinimas — ne išimtis. Bet apie viską iš eilės...

Pirmoji naujiena, užkariavusi Lietuvos viešąją erdvę, susijusi su itin keistais ir sunkiai suvokiamais dalykais. Vienas naujienų portalas aprašė, kaip Vilniaus Sofijos Kovalevskajos vidurinės mokyklos ir Vasilijaus Kačalovo gimnazijos mokiniai buvo kasmet vežiojami į Rusijos sukarintas stovyklas „Sojuz“. Ten jie buvo mokomi įvairių karinių dalykų ir (svarbiausia) auklėjami ne visai Lietuvai draugiška dvasia. Keisčiausia yra tai, kad ši informacija daugeliui buvo seniai žinoma ir niekas nieko nesiėmė. Kas įdėmiau skaito naujienas, be vargo prisimins, kad šios istorijos užuomazgos spaudoje buvo pasirodžiusios prieš porą metų. Tik anuomet tas niekam neparūpo. Susiduriame su situacija, kai atsakingiems asmenims tiesiog tingu imtis kokių nors priemonių, nes taip įprasta. Vilniaus savivaldybės Švietimo skyrius, Švietimo ir mokslo ministerija ir pats Valstybės saugumo departamentas apie šias stovyklas žinojo, abejingai stebėjo ir nieko nedarė. O kam? Juk teisinių poveikio formų nėra (ministras Dainius Pavalkis sakė, kad „negali kontroliuoti mokyklų vadovų“), vadinasi, atsiranda proga iš įpročio pasišalinti ir nematyti, kaip „plaunami“ patys paveikiausi „skalbimui“ jaunųjų piliečių protai. Gerokai įsisiūbavus šiam skandalui, saugumiečių vadas G. Grina guodėsi: „Problema ta, kad ta trečiųjų šalių veikla dažniausiai nesikerta su jokiais įstatymais. Todėl mes turime ieškoti būdų, kaip – irgi teisėtais būdais – priešpastatyti tokiai veiklai mūsų valstybines struktūras. Tai yra mūsų piliečiai“. Puikus pavyzdys, kai įstatymai prieštarauja sveikam protui ir lieka visada atviras klausimas, ką daryti, kai patys sau pradedame veržtis kilpą ant kaklo? Pasirinkimas paprastas: sveikas protas arba „nesveiki“ įstatymai. Tradiciškai įprastai manome, kad įstatymas kažkodėl yra viršesnis už sveiką protą ar net sąžinę...