Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Tapytoja ir mokytoja

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Parodos atidarymo akimirka: prof. Jonas Gudmonas, Šv. Jono gatvės galerijos vadovė Regina Šimulynienė ir tapytoja, mokytoja, scenografė Lolita Rūgytė

Lolita Rūgytė. Pavilkijo dvaras, 2006 (drobė, akrilas)

Lolita Rūgytė. Paukščio sapnas, 2012 (drobė, akrilas)

Lolita Rūgytė. Vanduo ir smėlis, 2014 (drobė, akrilas)

Lolita Rūgytė. Gėlynas, 2014 (drobė, akrilas)

VILNIUS. Šv. Jono gatvės galerijoje veikė Lolitos Rūgytės tapybos paroda „Erdvė kitapus tilto“. Tapytoja L. Rūgytė prieš 20 metų baigė Vilniaus Dailės Akademiją, gyvena ir dirba Šakiuose, gimtinėje, niekada netroško kitur. Jai gamta (Siesarties upelis, medžiai, žolės, paukščiai) yra įkvėpimo šaltinis. Ten, Šakių meno mokykloje, pati įkūrė Dailės skyrių, kur, pasak jos kolegės Viktorijos, „Lolita laikė ir laiko meninio ugdymo vėliavėlę, o vasaros stovyklose savo sodriu balsu, pati būdama tokia trapi, įkvėpia ne tik savo mokinius, bet ir mokytojus; ir stovyklose, ir konferencijose dalijasi kūrybine patirtimi, o jos potėpis šioje parodoje žydi kūrybine branda“.

Lolita ne tik intensyviai tapo, ji kuria iliustracijas knygoms, yra „Zanavykų“ teatro scenografė. Kūryba jai – varomoji jėga, jai niekados netrūksta minčių, idėjų, tiesiog laiko mažoka. Juokaudama prisipažino, kad norėtų vienutės, kur kas nors tik atneštų drobės, dažų, o ji tik tapytų, tapytų. „Mokykloje ir lipdydavom, ir grafiką darėm, tačiau man geriausia susikalbėti su spalvom, kad tik galėčiau prisiliesti prie drobės – gaivalas manyje“, – sako menininkė. Prasitarė, kad kasmet iš jos mokyklos auklėtinių po du tris įstoja į VDA (ar ne stebuklas tokiam nedideliam ir vis tirpstančiam kaip ir dauguma Lietuvos miestelių?). Visai atsitiktinai šiemet vasarą, pasirodo, buvau vienos iš jos gabiausių mokinių – Shaltmiros – parodoje „Uždraustas miestas“ galerijoje „Meno erdvė – Oslo namai“. Shaltmirą Lolita prisiminė kaip itin intelektualią maištininkę. Taigi mokytoja neprimeta savų stereotipų, leidžia atsiskleisti, būti savitiems. O kai Facebook`e parašiau Shaltmirai žinutę (prieš tai nusiunčiau jos nuotrauką prie jos darbo), pastaroji prisiminė, kad Lolita iš tiesų jai buvo gera mokytoja, puikus žmogus. Štai jums ir kartų nesusišnekėjimas, Šakiuose bendrą kalbą mokiniai su mokytojais randa.

L. Rūgytė suspėja visur, ji – aktyvi meno parodų ir svarbesnių meno įvykių lankytoja – tik sėsk prie vairo – ir važiuok. Šakiuose jai gera gyventi, kurti, pavyzdžiui, stebėti, kaip prieš langą zuja paukščiai, skabo sušalusias aronijos uogas. Lolitos pilna visur. Baigus VDA (nuo 1994 metų), surengta 14 individualių parodų, dalyvauta per 50 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Lolita labai mėgsta tarptautinius tapybos plenerus, kurie ją teigiamai veikia ir suteikia energijos. Autorė visiems parodos lankytojams padovanojo savo tapybos darbų katalogą, kurį išleido UAB „Palemono spaustuvė“, parėmė Šakių savivaldybė. Jame, be svarbesnių darbų, keletas menotyrininkų ir kolegų pasisakymų, išvardytos iki 2012 metų rengtos beveik kasmet individualios ir grupinės parodos bei plenerai. Pirmasis pleneras (1996) Plokščiuose buvo skirtas Kajetonui Sklėriui atminti. Pasirodo, dauguma tų tarptautinių (tęstinių) plenerų (nuo 1998) vyko gimtajame Šakių rajone (ir Marijampolės r., Nidoje) pavadinimu „Kalbanti žemė“, tik keli – „Tapatybės ženklai“ (2005, Goldape) ir „Susipažinkime“ (2006, Vengorževe) – kaimyninėje Lenkijoje. Būta metų, kai dalyvauta net dviejuose pleneruose, pavyzdžiui, 2007 metais – „Langinių tapymo plenere“ Rokiškyje ir „Šventosios žemės atminties ženklai“ Šventojoje.

Prof. Jonas Gudmonas parodos atidaryme pasakė, kad Lolitos darbai dvelkia subtilaus optimizmo atmosfera: „Lolita labai subtili ir savo mokiniams. Niekada nebuvo nepagarbos. Prigimtis, noras, subtilumas, meninis suvokimas labai svarbu. Ji sugebėdavo mažuose darbeliuose daug ką pasakyt. Nustebau, šalia to subtilumo improvizuotame žaidime formomis ir spalvomis atsirado jėgos. Ir darbai dideli – labai gražus derinys subtilumo ir jėgos. Labai daug paliekama erdvės žiūrovui. Tas teisumas palikti erdvę žiūrovui (kas norima pasakyti) – labai gražaus žmogaus – menininko – savybė, nes žmogus nuo menininko neatskiriamas. Visi, atėję į šią parodą, išsineš skaidrų įspūdį. Į studijas Lolita atvažiuodavo, į auditoriją įeidavo kaip žydinti kvietka, ir dabar ji tokia pat. Patarčiau išsiplėsti į visas galerijos erdves“.

Pirmoji Lolitos mokytoja Genovaitė Jacėnaitė prisiminė, kad Lolita visą laiką turėjo mokinių, kuriems sugebėjo įdiegti kultūros pagrindus, meilę menui: „Lolita sugeba savyje labai daug sutalpinti, palyginti su kitais neakivaizdininkais, kurie mokėsi tik vienos specialybės, išliko ne vien tik pedagogė, bet ir labai aukštos prabos dailininkė“.

Darbus Šv. Jono gatvės galerijoje L. Rūgytė eksponuoja pirmą kartą, nors šiemet tai – jau antroji jos surengta individuali paroda. Rodomos naujausios drobės, daugiausia sukurtos per pastaruosius šešerius metus. Parodą autorė skiria draugams, bičiuliams, dėstytojams, kolegoms, bendraminčiams, kurie padėjo, palaikė, skatino (sutapimas: paroda surengta per jos kolegės, geros studijų draugės, žuvusios prieš daugelį metų, gimtadienį).

Menotyrininkas V. Poškus išskiria žemišką, zanavykišką Lolitos darbų koloritą, kur „dominuoja tamsūs, rūškani tonai su ryškiomis, šviesiomis, šiltomis prošvaistėmis“.

L. Rūgytės kūrinių savitumą, muzikalumą, vitališkumą ir skaidrų lyrizmą pažadinantį ilgesį įžvelgė menotyrininkė Aldona Dapkutė: „Rūgytės darbai gali būti traktuojami kaip mažos poetinės miniatiūros (nepriklausomai nuo formato), kuriose ji prabyla perkeltinėmis prasmėmis, alegorijomis: gėlės, paukščiai, augalų žiedai, pumpurai, dangus, kur pastebima jai būdinga kompozicija, – išcentrinis linijų ir spalvų veržimasis į viršų“.

Autorės nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“