Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Gyvenimo gėlės ir peizažai

Bronius VERTELKA

Kaip pavyko surengti vienos dienos parodą iš S. Mikeliūnienės dovanotų paveikslų, pasakoja bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus vedėja Audronė Palionienė

Apie dovanai gautus paveikslus pasakoja bibliotekos direktorė Rima Maselytė. Sėdi dailininkas Sigitas Laurinavičius ir tautodailininkė Stasė Mikeliūnienė

PANEVĖŽYS. G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Konferencijų salėje pristatytas tautodailininkės, ilgametės bibliotekos darbuotojos Stasės Mikeliūnienės kūrybos albumas „Prisilietimas: akvarelė, pastelė, grafika (1970–2013)“. Kartu veikė produktyvios menininkės darbų iš asmeninių kolekcijų paroda „Išsivaikščioję paveikslai“. Bibliotekos darbuotojai buvusiai kolegei surengė širdžiai mielą šventę.

Bibliotekos direktorė Rima Maselytė džiaugėsi, jog daugelį metų jai teko bendrauti su S. Mikeliūniene, spinduliuojančia gyvenimo džiaugsmu. Apie tai liudija dar dažais kvepiantis jos kūrybos albumas, prasidedantis be galo gražia tautodailininkės nuotrauka iš vienos parodos ir besibaigiantis akvarele – malūnais.

Direktorės mintis apie menininkę pratęsė žinoma lituanistė Lionė Lapinskienė. Ji liudijo, jog S. Mikeliūnienė surinko krūvas istorinę vertę turinčių laiškų, rankraščių, nuotraukų, ji stovėjo prie Retų knygų ir rankraščių skyriaus kūrimo ištakų. Energijos kupina moteris žinoma kaip Panevėžio krašto kultūros istorikė, daugybės straipsnių apie šio krašto iškiliuosius žmones autorė. Jauniesiems yra jautri konsultantė, patarėja, mokytoja. S. Mikeliūnienės nuveikti darbai skatina atsigręžti į save, į savo kraštą, domėtis jo praeitimi. Kartu su muziejininku Broniumi Mažyliu išleido knygą apie gimtąjį Paįstrį. Pagaliau ji – ilgametė „Paįstriečio“ laikraščio leidėja. Panevėžietė surinko ir parašė Aukštaitijos sostinės Sodų gatvės, kurioje gyveno ne viena šviesi asmenybė, istoriją. Ji būtinai turėtų išvysti dienos šviesą knygos pavidalu. L. Lapinskienė pateikė mintį, kad reikia surinkti visus tautodailininkės paveikslus, juos nufotografuoti ir sudėti į albumą. Jos kūrybą galėtų matyti, vertinti inteligentija, kultūros istorikai.

Prisiliesdamas prie S. Mikeliūnienės kūrinių, dailininkas Sigitas Laurinavičius kalbėjo, kad tai atliko reikšmingas Panevėžio kraštui žmogus, skleidžiantis šilumą, pulsuojantis didžiule energija. Juos galima drąsiai dėti šalia profesionalų darbų.

Kaip gimė vienos dienos paroda „Išsivaikščioję paveikslai“, pasakojo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus vedėja Audronė Palionienė. Kartą į skyrių užsuko direktorė, rankose turėdama S. Mikeliūnienės kūrybos albumą „Prisilietimas...“ Tuo metu ir kilo mintis iš jubiliejų, reikšmingų gyvenimo įvykių progomis jos dovanotų paveikslų parengti parodą. Visiškai išlaikyti paslaptį nepavyko, bet sugebėjo gerą sumanymą paversti tikrove. Daugumą paveikslų sunešė A. Palionienės kolegės, prie to geranoriškai prisidėjo „Tėviškės“ klubo pirmininkė Henrika Čiplienė, Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyriaus pirmininkė Liudvika Knizikevičienė. Taip pavyko surinkti 21 S. Mikeliūnienės darbą. Seniausias jų – „Vieniša eglė“, tapytas 1983 metais, keli naujausi – 2013 metais.

Bibliotekos skyriaus vedėja sakė, kad S. Mikeliūnienės kūrinių turi Kraštotyros muziejus, pavieniai asmenys Šveicarijoje, Vokietijoje, JAV, skulptoriaus Juozo Zikaro palikuonys, gyvenantys šioje šalyje, M. K. Čiurlionio ir Lemonto menų galerijos.

A. Palionienė dovanų paveikslą gavo iš S. Mikeliūnienės po šešerių bendro darbo bibliotekoje metų ir tuo labai didžiuojasi. Ji norėjo, kad paroda veiktų bent savaitę, su ja galėtų susipažinti čia užsukę, o ir sienos neatrodytų tuščios.

Savo mintis išreiškė šiandieniniai tautodailininkės dovanotų kūrinių savininkai. „Toks paveikslas reiškia kur kas daugiau nei kažkoks daiktas“, – tikino bibliotekos direktorė R. Maselytė. Gydytojais dirbę Liudvika ir Petras Knizikevičiai – ne tik aistringi S. Mikeliūnienės talento gerbėjai, bet ir pasirodžiusio jos kūrybos albumo rėmėjai. Ponas Petras prisipažino, kad vieno darbo atnešti negalėjo. Paaiškino, jog jame atpažįsta ir savo namus, kuriuose gimė ir augo. Paveikslą pasikabino tokioje vietoje, kad galėtų matyti guldamasis ir keldamsis, sirgdamas ir besigydydamas. O poniai Liudvikai norėjosi turėti paveikslą su ramunėmis. Knizikevičiai panašų buvo aptikę lankydamiesi tolimoje šalyje, bet pirkti kažkodėl nepasiryžo. Kokio iš tiesų reikėjo, S. Mikeliūnienė jiems padovanojo.

Buvo nemažai sveikinusių S. Mikeliūnienę. Tarp jų – ir jos sūnus Audrius. O Panevėžio miesto Tarybos narė Marija Danutė Kažukauskienė paragino tautodailininkę kreiptis paramos į savivaldybę ruošiant naują albumą.

Kokiais keliais ėjo į kūrybą, pasakojo S. Mikeliūnienė. Gal 10 metų būdama mamai dovanojo pačios pieštą rožę. Vartydama vaikiškas knygeles stebėdavosi, kaip galima nupiešti tokias gražias jų iliustracijas. Tikroji meno patirtis atėjo mokantis pas Panevėžio dailininkų patriarchą Kazimierą Naruševičių. Jei ir atrodydavo nekaip nupiešta, jis vis tiek sugebėdavo pagirti: „Žinai, tavo neblogas koloritas“. Kurie darbai geresni ar prastesni, ne jai pačiai spręsti, bet visi piešti su meile, iš visos širdies. Paklausta, kiek paveikslų yra nutapiusi, tautodailininkė sakė neskaičiavusi. Renginio vedėja, poetė Elvyra Pažemeckaitė perskaitė savo kūrybos eilėraštį, skirtą buvusiai kolegei S. Mikeliūnienei.

Renginį muzika papildė jaunasis gitaristas Marius Palionis. Dovanų jis gavo šiųmetinio medaus indelį.

Panevėžys
Autoriaus nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“