Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Kaip šviesulys Stultiškių padangėje

Bronius VERTELKA

Kalba Krekenavos klebonas kun. dr. Gediminas Jankūnas (dešinėje). Stovi (už Ričardo Ničajaus nugaros) renginio vedėja, bibliotekos darbuotoja Danutė Pamerneckytė

PANEVĖŽYS. Rajono Savivaldybės viešosios bibliotekos galerijoje „Prie knygų“ vyko Lietuvos dailininkų sąjungos nario Ričardo Ničajaus kūrybos parodos, skirtos jo gyvenimo jubiliejui, atidarymas.

Stultiškių kaime, netoli Upytės, įsikūręs menininkas yra nuoširdus, mėgstamas draugų ir pažįstamų, todėl į renginį susirinko didelis jo talento gerbėjų būrys. Nors Ričardas gyvena tyliai, nemėgsta afišuotis, nelenda į priekį nustumiant kitus, bet yra pakankami įdomi asmenybė. Bibliotekoje apie save jis pasakojo šykščiai, įterpė truputį humoro, nebandė pasirodyti dideliu kūrėju (nors jo darbai buvo eksponuoti ne vienoje užsienio valstybėje, mielai jų įsigyja kolekcininkai). Net laikė būrelį ožkų. Apie tai paklaustas, šyptelėjo: „Visos jau suvalgytos“. Rajono vicemeras Antanas Pocius irgi pašmaikštavo: jeigu už parduotus paveikslus raguotėms sugebėjęs nupirkti pašaro, vadinasi, netgi tokiu sunkmečiu yra geras tapytojas. Buvusi Ričardo mokytoja Rita Švelnienė, dirbusi anuometėje Panevėžio šeštojoje vidurinėje mokykloje, išsaugojo 1972 metų birželio 10 dienos rajoninio laikraščio „Tėvynė“ numerį su jame išspausdintu straipsniu „Piešti, vadinasi, mylėti“, kuriame rašyta apie dar abiturientą R. Ničajų. Visą tekstą ji perskaitė susirinkusiems. 18-metis Ričardas jau buvo išbandęs grafiką, kalęs iš metalo, drožęs iš medžio, žavėjęsis skulptūra. Jį jau vadino mokyklos Pikaso, čia jis sugebėjo surengti pirmąją savo kūrybos darbų parodą.

Naujamiestyje gyvenantis profesionalus dailininkas Dalius Dirsė, R. Ničajų pažįstantis per 20 metų, savo kolegą įvertino kaip gilų filosofą ir tikintį žmogų. Jo paveiksluose matoma daugiau krikščionybės, nors pats jų autorius yra paniręs į budizmą. Tačiau juose nėra susipriešinimo tarp krikščionybės ir budizmo. Ričardo darbai tiesiog spinduliuoja šviesa.

Krekenavos klebonas kun. dr. Gediminas Jankūnas su R. Ničajaus kūriniais susipažino dar būdamas vaikas. Artimiau pabendrauti su jų autoriumi atsirado galimybė ėmus aptarnauti Upytės parapiją. „Jis yra iš tos kategorijos menininkų, kurių kūryba pripažinimo sulaukia po mirties“, – teigė klebonas. Savo parapijietį jis apibūdino taip: „Aš jį matau ir prie klausyklos, ir prie Dievo stalo. Jis ateina ir Dievo žodžio, ir manęs pasiklausyti“. Gyvenimo jubiliejų šventusiam R. Ničajui klebonas įteikė Tomo Mertono knygą „Septynaukštis kalnas“ ir rožinį.

Rajono viešosios bibliotekos direktorė Rūta Bagdonienė, puikiai pažįstanti dailininką jubiliatą, prisiminė, jog jis nelabai mėgo rašyti raides ar piešti plakatus, arčiau širdies jam buvo paveikslų kūrimas. Ričardui pradėjus draugauti su Virginija, kuri rašė užrašus, piešė bibliotekoms, labai norėjusi, kad jiedu būtų kartu. Direktorė džiaugėsi, kad sutuoktiniai įsikūrė Stultiškių kaimelyje, kur gali grožėtis žavia gamta, rasti įkvėpimą kūrybai, dvasios ir sielos ramybę. Dar sukurti vertingų darbų parodos autoriui linkėjo bibliotekos direktorės pavaduotoja Edita Grucienė, Upytės bibliotekininkė Jolanta Mikšytė. Sveikinimų ir linkėjimų jubiliatas sulaukė iš savo kraštiečių – iš Upytės A. Belazaro pagrindinės mokyklos, bendruomenės „Upytės žemė“, tradicinių amatų centro atstovų. Už Upytės krašto garsinimą, aktyvią visuomeninę veiklą Upytės seniūnas Giedrius Koženiauskas garsiam menininkui įteikė padėką.

Renginį vedė viešosios bibliotekos darbuotoja Danutė Pamerneckytė, fleita grojo Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos moksleivė Elija Tamošiūnaitė.

Autoriaus nuotrauka

© 2014 „XXI amžius“