|
Paminėtas monsinjoro Alfonso Svarinsko 60 metų kunigystės jubiliejus
Spalio 17 dieną Vilniuje, Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso muziejaus konferencijų salėje paminėtas prieš tris mėnesius mirusio kunigo monsinjoro Alfonso Svarinsko kunigystės 60-metis. Minėjime dalyvavo buvę monsinjoro bendražygiai, bičiuliai, dvasininkai bei pasauliečiai. Atvyko Nepriklausomybės akto signatarai Algirdas Endriukaitis ir Romualda Hofertienė, buvęs Seimo narys Jonas Šimėnas, Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, vienuolė disidentė sesuo Nijolė Sadūnaitė, profesorė Ona Voverienė, alytiškė kardiologė Sigita Lipovienė bei kiti.
Renginio pradžioje prisiminimais su susirinkusiaisiais pasidalijo aktorius, režisierius bei žurnalistas Virgilijus Kubilius. Jis perskaitė ištrauką iš neseniai pakartotinai išleistos A. Svarinsko atsiminimų knygos Nepataisomasis. Tai buvo pasakojimas apie sovietiniame lageryje 1954 m. spalio 3 d. įvykusias tylias, kuklias kalinio A. Svarinsko įšventinimo į kunigus apeigas, kuriose dalyvauti sugebėjo ir keli artimiausi A. Svarinskui žmonės: kun. Liudas Puzonas, buvęs Vyriausybės narys Vladas Nasevičius, daktaras Vladas Šimkūnas. Šventimų metu reikėjo apgauti prižiūrėtojus: kai kurie jų buvo pavaišinti tabaku ir apsidžiaugę paliko kalinius vienus. Jiems išėjus buvo atliktos šventimo apeigos ir aukotos šv. Mišios. Tas apeigas tada lageryje atliko irgi tuometis kalinys vyskupas Pranciškus Ramanauskas. Kitą dieną po šventimo kun. A. Svarinskas jau aukojo už jį šv. Mišias. Po prisiminimų knygos dalies paskaitymo J. S. Bacho kūrinį pagrojo M. K. Čiurlionio menų mokyklos smuikininkų ansamblis, vadovaujamas A. Šilalės. Paskui bendrai maldai už monsinjorą vakaro dalyvius pakvietė renginio vedėjas Kauno kunigų seminarijos klierikas Vincentas Lizdenis. Maldą pakeitė smuikininkų pagriežtas A. Pjacolos kūrinys. Po to visi išgirdo dar žiupsnelį prisiminimų iš monsinjoro knygos apie lageryje įvykusį įšventinimą į kunigus. Prisiminimais apie monsinjoro A. Svarinsko jaunystės metus pasidalijo jo bendramokslis, Panevėžio vyskupas emeritas J. Kauneckas. Jis pabrėžė, kad prisiminimų ištrauka skambėjo labai paprastai, lyg kunigo Alfonso įšventinimo ceremonija vyko ne lageryje. Vyskupas prisiminė, kaip kun. A. Svarinskas naujose parapijose greitai surasdavo kontaktą su vietos žmonėmis, pritraukdamas juos ir ypač jaunimą prie tikėjimo. Įdomiai atrodė vakaro dalyviams parodytos sovietiniais laikais KGB užsakymu J. Matonio sukurto filmo apie monsinjorą Kas jūs, kunige Svarinskai? ištraukos. Sausakimša salė sulaikiusi kvapą klausėsi iš ekrano sklindančio Amžinybėn išėjusio kunigo balso. Kunigas buvo nepalaužiamas net ir lagerio sąlygomis ir dispute su saugumiečiais tapdavo nugalėtoju, nes viską sprendė iš Bažnyčios ir Tautos pozicijų. Pauzes tarp kalbėjusiųjų pasisakymų užpildė seminaristo V. Lizdenio pritariant gitara atliktos dainos. Jis atliko partizanų dainą Žydės vosilkos mėlynai..., kuri yra populiari visoje Lietuvoje, ir dainą pagal anksti mirusio poeto Antano Cibulskio žodžius bei Egidijaus Arnašiaus muziką. Gražiai padainavo Vilniaus Gedimino technikos universiteto akademinis choras Gabija, vadovaujamas Rasos Viskantaitės.
Prisiminimais apie lagerį ir monsinjoro drąsumą bei atsidavimą Lietuvai dalijosi drauge su monsinjoru kalėjęs Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Algirdas Endriukaitis, prisipažindamas, kad apie žmogų-legendą kalbėti labai sunku. Monsinjorą jis apibūdino kaip Tiesos kunigą, nuolat išgyvenantį dėl Lietuvos likimo ir todėl neteisybės patyrusį netgi iš Bažnyčios pusės. Signataras pažėrė daugybę istorinių faktų, kai Lietuvos dvasininkai aktyviai ir atsidavusiai kovojo už tautos laisvę, padėjo gryninti politikų darbus, įsijungdami į politiką: nuo kunigo Antano Mackevičiaus, vieno iš svarbiausių 1863 metų sukilimo vadovų, iki prieškariu ministro pirmininko pareigas vykdžiusio kunigo Vlado Mirono. A. Endriukaitis pacitavo popiežiaus Pranciškaus mintį, kad reikia aktyviai kovoti su liberalizmo dvasia. Į tokius apibūdinimus kritiškai atsiliepusi Seimo narė V. Aleknaitė-Abramikienė nesulaukė vakaro dalyvių pritarimo. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė Teresė Birutė Burauskaitė a.a. Monsinjorą prisiminė žmogiškai ir jautriai: Svarinskas Dievo žmogus, kuris dar nėra galutinai atsiskleidęs, tačiau jis vis plačiau atsiskleis tolstant nuo jo mirties. Monsinjorui svarbiausia buvo Dievas, tauta ir žmogus. Jis nuolat kovojo prieš girtuoklystę. Viena monsinjoro A. Svarinsko svajonių buvo įamžinti buvusių Lietuvos ministrų, žuvusių tremtyje ir lageriuose, atminimą. Tai jis mums vos ne kasdien siekė įrodyti tekdavo net ir susipykti ar apsibarti. Bet jis vis vien vertė nepamiršti žuvusių partizanų: ir siūlydamas pakeisti nevykusius jiems paminklus, ir pagerbiant Partizanų motiną Kryžkalnio ansamblyje. Galų gale mums tekdavo pripažinti jo tiesą.
Apie knygos Nepataisomasis (Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai, I dalis, Versmė, 2014) rengimą bei leidimą, bendradarbiavimą su atsiminimų autoriumi jam gyvam esant pasakojo viena knygos redaktorių Lina Šulcienė. Ji dėkojo knygą kruopščiai rengusiam Donatui Stakišaičiui. Šią knygą buvo galima įsigyti renginio metu. Tai jau trečiasis knygos leidimas. Dažnas minėjimo dalyvis išeidamas nešėsi šią knygą, taip tarsi pratęsdamas Amžinybėn išėjusio monsinjoro pagerbimo vakarą.
Marija ŠAKNIENĖ,
Livija ŠIUGŽDIENĖ
© 2014 XXI amžius
|