Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Mirė du prozininkai, Nacionalinės premijos laureatai

Spalio 11-ąją Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninėje po patirto insulto mirė Nacionalinės premijos laureatė, novelistė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė Bitė Vilimaitė. Ji buvo viena iš pačių įdomiausių, įžymiausių Lietuvos novelisčių. Prozininkė gimė 1943 m. vasario 16 d. Lazdijuose. 1960–1964 metais studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Daug metų dirbo žurnale „Kinas“. Buvo ištekėjusi už žurnalisto ir poeto Rimanto Šukio. Kartu su juo išleido dvi knygeles vaikams – „Lėlių pamoka“ (1972), „Kregždžių aikštė“ (1973). Tačiau jų bendras gyvenimas ilgai netruko. B. Vilimaitė su grožine kūryba debiutavo 1966 metais novelių rinkiniu „Grūdų miestelis“. Išleido apsakymų ir novelių rinkinius „Baltos dėmės“ (1969), „Vasaros paveikslėlis“ (1981), „Tėvo vardas“ (1987), „Užpustytas traukinys“ (1996), „Papartynų saulė“ (2002). Kai kurias apsakymų knygas papildydavo ir savais eilėraščiais – „Mano knygelės“ (1984), „Vasara auksinė“ (1986). Išleido apysakas „Obelų sunki našta“ (1975), „Rojaus obuoliukai“ (1981), „Mergaitės romanas“ (2004), knygeles vaikams „Pirmūnų šventė“ (1977), „Čiuožyklos muzika“ (1992). Vertė rusų autorių knygas į lietuvių kalbą. 1971 metais buvo priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą. B. Vilimaitės kūryba buvo ne kartą pažymėta solidžiomis premijomis:  1975 metais – Žemaitės, 1997 metais – G. Petkevičaitės-Bitės, 2003 metais – Nacionaline kultūros ir meno premija už savitą trumpos novelės modelį, talpinantį skaudžią tikrovę rinktinėje „Papartynų saulė“ (2002). Ji gyveno ir kūrė Vilniuje. Į Dzūkiją persikėlė prieš 5 metus, po to, kai palaidojo sunkia liga sirgusį vienturtį sūnų. Paskutinius savo gyvenimo metus praleido gimtinėje, Lazdijų rajono Avižienių kaime, kur buvo įsigijusi butą. Gyvendama Avižieniuose rašytoja atsidėjo kūrybai. Ją žavėjo kaimo ramybė. Ji mėgo išeiti vedina šuniu pasivaikščioti po Avižienius, noriai bendravo su čionykščiais žmonėmis. Anot kaimynų, rašytoja neseniai užbaigė naujos knygos rankraštį, tačiau išleisti naują kūrinį sutrukdė staigi mirtis.

Paminėtas monsinjoro Alfonso Svarinsko 60 metų kunigystės jubiliejus

Spalio 17 dieną Vilniuje, Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso muziejaus konferencijų salėje paminėtas prieš tris mėnesius mirusio kunigo monsinjoro Alfonso Svarinsko kunigystės 60-metis. Minėjime dalyvavo buvę monsinjoro bendražygiai, bičiuliai, dvasininkai bei pasauliečiai. Atvyko Nepriklausomybės akto signatarai Algirdas Endriukaitis ir Romualda Hofertienė, buvęs Seimo narys Jonas Šimėnas, Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, vienuolė disidentė sesuo Nijolė Sadūnaitė, profesorė Ona Voverienė, alytiškė kardiologė Sigita Lipovienė bei kiti.

Renginio pradžioje prisiminimais su susirinkusiaisiais pasidalijo aktorius, režisierius bei žurnalistas Virgilijus Kubilius. Jis perskaitė ištrauką iš neseniai pakartotinai išleistos A. Svarinsko atsiminimų knygos „Nepataisomasis“. Tai buvo pasakojimas apie sovietiniame lageryje 1954 m. spalio 3 d. įvykusias tylias, kuklias kalinio A. Svarinsko įšventinimo į kunigus apeigas, kuriose dalyvauti sugebėjo ir keli artimiausi A. Svarinskui žmonės: kun. Liudas Puzonas, buvęs Vyriausybės narys Vladas Nasevičius, daktaras Vladas Šimkūnas. Šventimų metu reikėjo apgauti prižiūrėtojus: kai kurie jų buvo pavaišinti tabaku ir apsidžiaugę paliko kalinius vienus. Jiems išėjus buvo atliktos šventimo apeigos ir aukotos šv. Mišios. Tas apeigas tada lageryje atliko irgi tuometis kalinys vyskupas Pranciškus Ramanauskas. Kitą dieną po šventimo kun. A. Svarinskas jau aukojo už jį šv. Mišias. Po prisiminimų knygos dalies paskaitymo J. S. Bacho kūrinį pagrojo M. K. Čiurlionio menų mokyklos smuikininkų ansamblis, vadovaujamas A. Šilalės. Paskui bendrai maldai už monsinjorą vakaro dalyvius pakvietė renginio vedėjas Kauno kunigų seminarijos klierikas Vincentas Lizdenis. Maldą pakeitė smuikininkų pagriežtas A. Pjacolos kūrinys. Po to visi išgirdo dar žiupsnelį prisiminimų iš monsinjoro knygos apie lageryje įvykusį įšventinimą į kunigus. Prisiminimais apie monsinjoro A. Svarinsko jaunystės metus pasidalijo jo bendramokslis, Panevėžio vyskupas emeritas J. Kauneckas. Jis pabrėžė, kad prisiminimų ištrauka skambėjo labai paprastai, lyg kunigo Alfonso įšventinimo ceremonija vyko ne lageryje. Vyskupas prisiminė, kaip kun. A. Svarinskas naujose parapijose greitai surasdavo kontaktą su vietos žmonėmis, pritraukdamas juos ir ypač jaunimą prie tikėjimo. Įdomiai atrodė vakaro dalyviams parodytos sovietiniais laikais KGB užsakymu J. Matonio sukurto filmo apie monsinjorą „Kas jūs, kunige Svarinskai?“ ištraukos. Sausakimša salė sulaikiusi kvapą klausėsi iš ekrano sklindančio Amžinybėn išėjusio kunigo balso. Kunigas buvo nepalaužiamas net ir lagerio sąlygomis ir dispute su saugumiečiais tapdavo nugalėtoju, nes viską sprendė iš Bažnyčios ir Tautos pozicijų. Pauzes tarp kalbėjusiųjų pasisakymų užpildė seminaristo V. Lizdenio pritariant gitara atliktos dainos. Jis atliko partizanų dainą „Žydės vosilkos mėlynai...“, kuri yra populiari visoje Lietuvoje, ir dainą pagal anksti mirusio poeto Antano Cibulskio žodžius bei Egidijaus Arnašiaus muziką. Gražiai padainavo Vilniaus Gedimino technikos universiteto akademinis choras „Gabija“, vadovaujamas Rasos Viskantaitės.

Atidengtas paminklas Marijampolės senosioms kapinėms atminti

Spalio 9 dieną Marijampolėje, prie A. Civinsko gatvės, atidengtas ir pašventintas paminklas, priminsiantis senąsias miesto kapines, šioje vietoje veikusias nuo XVIII a. iki XX a. vidurio. 1948 metais greta kapinių įkūrus vaikų namus, laidojimo vieta buvo sunaikinta, išvežti paminklai ir antkapiai, nugriauta čia buvusi koplytėlė, o per kapines nutiestas privažiavimo kelias, įrengtos sporto aikštelės bei pastatyta geležinė tvora. Tik atkūrus Nepriklausomą Lietuvą imta spręsti, kaip sutvarkyti šią senamiestyje esančią miestiečių amžinojo poilsio vietą. Idėjai įgyvendinti prireikė beveik dviejų dešimtmečių. Marijampolės savivaldybei skyrus lėšų, atsiradus privačių rėmėjų, šiemet pavyko kapinių teritoriją tinkamai sutvarkyti. Grakštų granito, kurį dovanojo marijampolietis Vincas Botyrius, paminklą sukūrė žinomas skulptorius Julius Narušis. Teritorijos sutvarkymo projektą parengė architektas Gintautas Vieversys. Tvarkymo darbus atliko UAB „Vidara“. Projekto pabaigtuvėms leidykla „Piko valanda“ parengė spalvotą bukletą, kurį prisiminimui gavo visi rėmėjai.

Paminėtas prezidento Kazio Griniaus perlaidojimo 20-metis

Spalio 8 dieną paminėta 20 metų nuo tos dienos, kai iš JAV į Lietuvą buvo pargabenti ir perlaidoti trečiojo Lietuvos prezidento Kazio Griniaus palaikai. Ta proga Selemos kaime, kuriame gimė ir užaugo prezidentas, prie Mondžgirės giraitėje stovinčio paminklo buvo surengtas minėjimas. Deja, jubiliejinėse iškilmėse negalėjo dalyvauti perlaidojimą inicijavę žmonės – Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos direktorius Gediminas Ilgūnas ir Seimo narys Algis Rimas – juos irgi jau priglaudė žemė... Lygiai prieš 20 metų jų pasiryžimo dėka buvo įvykdytas K. Griniaus prieš mirtį savo artimiesiems išsakytas noras „... sąlygoms atsiradus, būti priglaustam Mondžgirėje, supylus paplentėje kalnelį, kuriame pelenų urna būtų“.

Lietuvos prezidento Kazio Griniaus memorialinio muziejaus (direktorius Vytautas Grinius yra prezidento giminaitis) darbuotojų surengtame renginyje dalyvavo Kazlų Rūdos Kazio Griniaus gimnazijos gimnazistai ir mokytojai, Marijampolės ir Kazlų Rūdos savivaldybių oficialūs atstovai, prieš 20-metį paminklą sukūręs skulptorius Kęstutis Balčiūnas. Trečiojo Lietuvos prezidento amžinojo poilsio vietą pagerbė Seimo nariai Albinas Mitrulevičius ir Irena Šiaulienė. Jie prisiminė svarbiausias prezidento asmenines savybes ir kvietė nepamiršti jo puoselėtų demokratijos ir doros principų. Prisimindamas šios iškilios mūsų krašto asmenybės gyvenimą ir veiklą, Marijampolės savivaldybės mero pavaduotojas Sigitas Valančius visiems susirinkusiems linkėjo, kad prezidento K. Griniaus testamento žodžiai – „Giliai tikiu lietuvių tautos amžinybe... gerovės galima pasiekti tik demokratinėje Lietuvos Respublikoje“, – visada būtų mūsų gyvenimo etalonas.