Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Parodoje įamžino S.  Dariaus ir S. Girėno žygdarbį

Dailininkė Judita Budriūnaitė

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16) veikė dailininkės, tapytojos Juditos Budriūnaitės darbų paroda – „Iš Lakūnų plento“, priklausanti „Lūžio kartos vardų“ ciklui. Parodos eksponatai kalbėjo apie didžių Lietuvos lakūnų, patriotų – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno – lemtingą 1933-iųjų skrydį per Atlantą iš Niujorko į Kauną, tragiškai pasibaigusį tėvynės kaimynystėje – Lenkijoje (tuometinė Vokietija), Soldino miške. Kūrėja darbais stengiasi išsakyti pasididžiavimą tautos didvyrių poelgiu, pabrėždama ir savaip įprasmindama lėktuvo simbolį.

Kalbamės su parodos autore Judita BUDRIŪNAITE ir kuratore Kristina CIVINSKIENE.

Kas ta Lūžio karta?

K. Civinskienė: Tai – maždaug apie 1990-uosius studijavę ir kūrę autoriai, kurie iš pradžių turėjo remtis sovietmečio standartais, o paskui patyrė lūžį – politinį ir kultūrinį. Viskas, ko jie mokėsi, tapo nebereikalinga, ir teko prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų. Tad šis laikotarpis pavadintas Lūžio. 2000 metais Kauno paveikslų galerijoje veikė „Lūžio kartos ir jos mokytojų“ darbų ekspozicija, kurioje demonstruoti XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio jaunosios menininkų kartos, po studijų Vilniuje grįžusios į Kauną, ir jų mokytojų, dirbusių Kaune bei vėliau kartu įsitraukusių į bendrą veiklą su mokiniais, darbai. Anksčiau čia dėmesio laukė Eugenijaus Varkulevičiaus, Eglės Velaniškytės, Audronės Petrašiūnaitės, Prano Griušio, Jono Maldžiūno, Arvydo Brazdžiūno-Dusė, Arūno Vaitkūno, o dabar ir Juditos Budriūnaitės darbai. Šio parodų ciklo tikslas – pristatyti jaunuosius 9-ojo dešimtmečio dailininkus ir jų mokytojus dabartiniame kontekste bei suvokti „Lūžio kartos“ reiškinio įtaką, pažvelgti, kaip (ar) pasikeitė autorių kūryba per tuos 24 metus.

Ar J. Budriūnaitės kūryba kuo nors išsiskiria iš „Lūžio kartos“ kūrybinės linijos?

K. Civinskienė: Jos kūryba išskirtinė polinkiu į žaismingumą, „fliuksiškuoju“ požiūriu į meną, siekiu sudėtingus dalykus pasakyti paprastai, kai lietuvių menas – labiau linkęs dramatizuoti, rimtai viską apmąstyti. Dabar ši kūrėja visiškai kitokia nei tuomet: akivaizdus pokytis, kokia ji buvo niūri anuomet ir kokia dabar yra pakylėta ir susimąsčiusi. Kūrinių pavadinimai irgi skamba su kita intonacija, tarsi sakytų: ten buvo blogai, o dabar yra gerai.

Gerbiamoji dailininke, papasakokite kodėl kūryboje pasirinkote išskleisti tragiškai pasibaigusio bene garsiausių Lietuvos lakūnų skrydžio per Atlantą temą?

J. Budriūnaitė: Apsisprendimas paliesti šį reiškinį ne metaforomis, o tiesiogiai simboliais – yra drąsa, kurios gali pasirodyti juokinga ar net drastiška griebtis šiais laikais. Bet, džiaugiuosi prisilietusi prie tos temos, kurios kūrybinius impulsus galėjau praverti patekusi į plenerą „Laisvės ikarai“, 2013 metais vykusį Lenkijos mieste Myslibože (buvusiame Soldine, jo miškuose žuvo lietuviai lakūnai – S. J.), skirtą 80-osioms garsiojo skrydžio metinėms. Toje vietoje tarsi akistaton „susitikau“ su Dariumi ir Girėnu, prisiliečiau prie autentiškos jų žūties vietos, pamačiau, kaip šiltai Lenkija prisimena mūsų didvyrius. Jutau labai didelę pagarbą, beje, tame mieste veikia S. Dariaus ir S. Girėno vardu pavadinta gimnazija. Juk negali neveikti, kai esi įvykio vietoje – miške, ant kurio pušų dar likę įvykio ženklai. Labai norėjau kurti kaip man pačiai norisi, laisvai. Turiu pripažinti, kad šių darbų viešai rodyti net neplanavau ir kūriau kaip sau, tačiau, jie keistai atrado laiką, vietą, ir tegaliu atiduoti juos žiūrovų nuomonei. Į parodą pateko ir trys darbai iš 2014 metais Rumšiškėse vykusio plenero.

Kokią žinią talpina paroda „Iš Lakūnų plento“?

J. Budriūnaitė: Iš Lakūnų plento aš pirmiausiai žvelgiu į lakūnus, kurie skrido, žuvo ir kurie yra gyvi tautos atminty. Žiūrovui noriu pasakyti, kad nepretenduoju į tautinį ar monumentalųjį apibendrinimą, tiesiog, asmeniniu žvilgsniu paliečiu istorinį faktą.

Vienas parodos kūrinys – „Pažadėtoji žemė“ (2013) – kalba kitomis priemonėmis nei nutapytieji parodos paveikslai, jis primena instaliaciją: ant auksinės spalvos pagrindo jame pritvirtinti sudegę obuoliai. Apie ką tai byloja?

J. Budriūnaitė: Gal paskutinius metus bestudijuodama tapybą Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija – S. J.), apie 1989-uosius, pradėjau stebėti instaliacijas. Jos šokiravo, bet labai traukė. Kaip instaliacija atsirado mano kūrybinėje veikloje? Įsivaizduokite: yra tema, daiktai, jie iš pradžių gyvena atskirai. Staiga kažkoks daiktas tavo buity, erdvėje ima tave „užkabinti“, tarsi erzinti, atrodyti įdomus, reikalingas, ir netikėtai iš kažkur atsiranda paroda, tema ir per daiktą, jo sugretinimą, ima jungtis dalykai, atsiranda apibendrinimai. Kaip aš suprantu instaliaciją? Daiktas kalba, išsisako jo spalva, forma, simbolika ir kartu paties autoriaus mintys. Parodoje pateikta instaliacija buvo skirta galerijos „Meno parkas“ projektui. Sudegę obuoliai, jų forma, balti šešėliai po obuoliais, aukso detalės – visi šie simboliai – turi krūvį. Man buvo stebuklas, kaip obuolys išlaikė formą su žievele, grūdėtumu ir koks stebuklas gali būti pati mirtis. Daug yra pamąstymų... Verčiau kalba kūriniai. Krikščionybė, amžinojo gyvenimo pažadas, viltingas kalbėjimas apie evangelijos pažadą, kas laukia mūsų po mirties – maždaug tokias prasmes sudėjau į šį darbą. O žiūrovas atras savąsias...

Ką svarbaus parodoje „Iš Lakūnų plento“ galėtų aptikti dabarties žmogus?

J. Budriūnaitė: Galėtų aptikti tai, kad reikia pažinti savo istoriją, tikėti savo didvyriais, juos prisiminti ir sergėti, žvelgti į istoriją iš nuotraukų. Tai padaryti galima atvykus į Lietuvos Aviacijos muziejų, labai turtingą lietuviškos aviacijos istorine medžiaga. Man asmeniškai regėti lakūnus, stovinčius prie savo modelių, reiškia gimstančią jėgą, kuri buvo nukirsta. Lietuva kūrė lėktuvus, turėjo puikius, pasiaukojančius lakūnus... mane tai jaudina, aš jais didžiuojuosi. Jausmą sustiprina ir tai, kad pati gyvenu Lakūnų plente, Kaune, šalia kurio stovi S. Dariaus ir S. Girėno aerodromas, veikęs dar A. Smetonos laikais.

K. Civinskienė: Paroda sugretino, koks menas buvo anksčiau ir koks – dabar. Lietuviškasis ekspresionizmas, niūrios spalvos, dramatizmas – toks buvo J. Budriūnaitės braižas. O dabar jos darbuose matomas visiškai kitoks požiūris į meną ir naujos vertybės: daugiau spalvų (kad ir ryški auksinė), daugiau žaismingumo, to žmonėms ir norisi. Juk žiūrovai, atėję į parodą, nori grožio. Tačiau, noriu paminėti, kad J. Budriūnaitės kūryboje ne grožio reikėtų ieškoti, o prasmių.

Kalbėjosi Skirmantė JAVAITYTĖ

© 2014 „XXI amžius“