Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Neblėstanti žygdarbio šlovė

Benjaminas ŽULYS

Pradžioje buvo svajonė

Visa Lietuva liepą mini legendinio lietuvių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą metines. Įvairiose vietovėse, ypač Kaune, kur turėjo nusileisti Atlantą įveikusi „Lituanica“ ir dabar Aukštųjų Šančių karių kapinėse ilsisi didvyrių kūnai, vyksta minėjimai, parodos, kiti renginiai. Visas S. Dariaus ir S. Girėno gyvenimas, jų žygdarbis yra kupinas įvairių įvykių, gyvenimiškų detalių, pastebėjimų, prisiminimų, komentarų tarsi tikra, nemirštanti legenda. Apie juos sukurta ne viena daina, eilių posmas, parašyta įvairių knygų, o vyresnysis Lietuvos aviacijos muziejaus kolekcininkas Jonas Čepas ir žurnalistas, kino operatorius Stasys Dargis sukūrė dviejų dalių dokumentinį valandos trukmės filmą „Lituanica“ nemari atminties šviesoje“. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje veikė paroda „Lituanica“ – (ne)įmanoma misija“ ir įvyko filmo pristatymas. Parodos stenduose pasakota apie lakūnų gyvenimą, patriotinę veiklą, svajonę skristi iš Amerikos į Lietuvą, rengimąsi skrydžiui, patį žygdarbį, katastrofą, didvyrių pagerbimą Lietuvoje, žygio atminimo įamžinimą Amerikoje ir kitur. Parodoje eksponuotos istorinės nuotraukos apie didvyrių gyvenimą, žygdarbį, jo atgarsį visame pasaulyje. Įdėtos retos nuotraukos apie didvyrių gyvenimą iš Obelių kraštotyros muziejaus direktoriaus Andriaus Dručkaus kolekcijos.

Parodos kuratorė Neringa Vaičiulienė pabrėžė, kad Kaunas yra Lietuvos aviacijos lopšys, čia gyveno, dirbo, kūrė ne vienas žymus aviatorius.Vienas iš filmo kūrėjų, scenarijaus autorius, žinomas kolekcininkas, Aviacijos muziejaus vyresnysis muziejininkas J. Čepas, muziejaus direktorius Remigijus Jankauskas, kiti papasakojo apie lietuvių lakūnų atliktą žygdarbį.

Tragedija Soldine

Dokumentiniame filme prisimenami lakūnų žodžiai, kad, jei pavyks pakilti, tai galima tvirtinti, kad 95 proc. skrydis pavyks. Nors sunkiai, bet 1933 m. liepos 15 d. lėktuvas iš Bennett aerodromo pakilo. Norėdami didesnių kuro atsargų, pilotai netgi atsisakė radijo stoties, parašiutų, kad tik pavyktų pakilti. Virš Atlanto viskas vyko sklandžiai, bet skrendant per Vokietiją, kelią pastojo audra, vyravo rūkas, šėlo lietūs. Buvo naktis, staiga prireikus leistis, nutupdyti lėktuvą tokiomis sąlygomis į neparuoštą aikštelę buvo labai sunku. Ir liepos 17 d. apie pirmą valandą nakties „Lituanica“ krito į miškelį šalia Soldino (dabar yra Lenkijos teritorijoje, pavadintas Myslibožu). Lėktuvas sudužo, abu lakūnai buvo rasti negyvi. Apmaudu, kad visai netoliese, už keliasdešimt metrų buvo nusileidimui tinkama pieva... Sumaitotą lėktuvą ir kūnus atsitiktinai aptiko ten uogavusios moterys. Gavęs žinią, vienas iš pirmųjų į žūties vietą atvyko Eltos korespondentas Berlyne dr. V. Kaupas, vėliau – Lietuvos pasiuntinybės atašė Berlyne dr. B. Paliokas, kiti Lietuvos ir Vokietijos pareigūnai.

Lakūnų palaikai dar tais pačiais skrydžio rūbais buvo pašarvoti Soldino kapinių koplyčioje, prie jų stovėjo vokiečių garbės sargyba. Savo knygoje E. Jasiūnas rašė, kad „Viena kpt. Dariaus ranka guli ant jo veido. Jo veidas nėra taip kruvinas, kaip Girėno. Kūnai guli ant ilgų narų, baltų drobulių pridengti...“ Vėliau jie buvo nuprausti, perrengti tinkamais rūbais. Beje, tragedijos vieta pradžioje nebuvo saugoma, todėl vietos gyventojai kai kurias lėktuvo dalis ėmė rankioti ir neštis kaip suvenyrus. Tik vėliau, nurodžius vokiečių valdžiai, tos dalys (nežinia, ar visos) buvo grąžintos. Lėktuvo liekanos užplombuotame vagone buvo atvežtos į Lietuvą ir pristatytos ištyrimui Karo aviacijos komisijai.

Po pamaldų Soldino koplyčioje karstai su žuvusiųjų palaikais buvo iškilmingai atvežti į Štetiną ir vokiečių „Derluft“ oro linijos trimotoriu lėktuvu per Karaliaučių išskraidinti į Kauną. Prie Vokietijos sienos lėktuvą pasitiko dvi Lietuvos karo aviacijos grandys, kurios brangųjį krovinį atlydėjo į Kauno aerodromą. Kaune jų laukė apie 50 tūkstančių žmonių minia. Mieste gaudė bažnyčių varpai, ūkė fabrikų sirenos, ta diena buvo paskelbta gedulo diena. Kauno Arkikatedroje Bazilikoje buvo aukojamos šv. Mišios už žuvusiuosius. Jas atnašavo arkivyskupas J. Skvireckas. Po šv. Mišių karstai per Vilniaus, Prezidento gatves, Laisvės alėją, Vytauto prospektą buvo palydėti iki katalikų kapinių. Eisenoje dalyvavo ir ją stebėjo apie 90 tūkstančių žmonių. Tai buvo pačios iškilmingiausios laidotuvės Lietuvos istorijoje. Karstai buvo pastatyti kapinių koplyčioje, atsisveikinimas su didvyriais tęsėsi žvakių šviesoje, didvyriai buvo deramai pagerbti. Vėliau jie buvo perkelti į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Medicinos fakulteto rūmus A. Mickevičiaus gatvėje balzamavimui.

Buvo pasklidę gandai, kad mūsų lakūnai buvo vokiečių pašauti, jų kūnuose ir lėktuve neva aptiktos kulkų žymės. Lietuvos vyriausybė pavedė prof. K. Oželiui ir anatomijos prof. J. Žilinskui kūnus ištirti. Tai ir buvo padaryta. Po kruopščių tyrimų nustatyta, kad lakūnai nebuvo pašauti. Kūnus balzamavo prof. J. Žilinskas. Šis darbas (kūnų mirkymas specialiame tirpale ir kt.) truko apie devynis mėnesius. Po to jie buvo perkelti į Medicinos fakulteto rūmų koplyčią. Vytauto prospekte buvusiose kapinėse pastačius granitinį mauzoliejų (projektą parengė architektas V. Landsbergis-Žemkalnis) lakūnų palaikai 1937 m. lapkričio 1 d. buvo iškilmingai perkelti į mauzoliejų. Karstai buvo uždengti stiklo plokštėmis, per langelius matėsi lakūnų veidai. Bet po poros metų buvo pastebėta, kad mauzoliejuje buvusi drėgmė pradėjo veikti kūnus, todėl 1940 m. gruodžio 17 d. karstai buvo perkelti atgal į Medicinos fakulteto rūmų koplyčią (sovietmečiu mauzoliejus buvo nugriautas, jo vieta išlyginta lyg čia nieko nebūta).

Kūnus teko paslėpti

Vokiečių okupacijos metais, frontui rytuose artėjant prie Lietuvos, lakūnas Tomas Zauka sumanė paslėpti didvyrių kūnus. 1944 m. kovo 18 d. naktį Farmacijos katedros vedėjas prof. B. Šaulis, pagalbon pasitelkęs patikimus universiteto darbuotojus J. Riaubą, Beržinską, J. Štrupkų ir V. Štrupkienę, karstus slaptai užmūrijo vienoje rūsio nišoje. Oficialiai buvo pranešta, kad karstus išsivežę vokiečiai. 1946 metų didžiojo Nemuno potvynio metu į rūsį su ten buvusiais karstais įsiveržęs vanduo jį užtvindė. Kūnams buvo labai pakenkta.

Labai mažai kas žinojo, ką slėpė Medicinos rūmų rūsio sienos. Dariaus dukros Nijolės Dariūtės-Maštarienės, skulptoriaus Juozo Riaubos pastangomis karstai su kūnais buvo aptikti ir perduoti ekspertams ištirti. Šie nustatė, kad kūnų irimas jau buvo toli pažengęs, ir proceso sustabdyti nebeįmanoma (filme parodyti ypač reti kadrai – atidengti karstai su apirusiais lakūnų kūnais). Nutarta didvyrius palaidoti. Bet tam reikėjo gauti tuometinės sovietinės valdžios leidimą. Laimė, V. Mačiuikos šeima artimai nuo seno draugavo su tuometinio Kauno miesto partijos komiteto pirmojo sekretoriaus J. Mikalausko šeima. Tad jis davė sutikimą lakūnų palaikus viešai palaidoti. Bet šito buvo maža, reikėjo tuometinės aukščiausios Lietuvos valdžios pritarimo. Skulptorius V. Mačiuika nuvyko pas Lietuvos komunistų partijos pirmąjį sekretorių A. Sniečkų, jį įtikino, kad tokios viešos laidotuvės yra būtinos. Labai dvejodamas ir aiškiai bijodamas (juk laidojami buržuazinės Lietuvos lakūnai, o ne sovietiniai „asai“), tokį sutikimą davė. Kūnai iškilmingai buvo atlydėti į Kauno karių kapines Aukštuosiuose Šančiuose. Tai buvo paskutinė didvyrių žemiškoji kelionė. Nors apie laidotuves viešos informacijos beveik nebuvo, tačiau jose dalyvavo gausybė kauniečių.

Atminimas neblėsta

Skulptorius V. Mačiuika sukūrė S. Dariaus ir S. Girėno bareljefus kapinėse. Juos iškalė iš Lietuvos laukuose rasto rausvo granito. Meninis apipavidalinimas atliktas pagal architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių projektą. Minėtame filme jie dalijosi savo prisiminimais.

„Lituanicos“ žuvimo vietoje Lietuva pastatė gražų balto granito paminklą, kurį suprojektavo architektas V. Landsbergis-Žemkalnis. Viename dvigubo kryžiaus šone padaryti įrašai lietuvių, vokiečių ir anglų kalbomis: „Čia žuvo lietuviai lakūnai –Atlanto nugalėtojai Stepas Darius – Stasys Girėnas“. Paminklas buvo atidengtas 1936 m. liepos 17 d. Lietuvių delegacija atsivežė ir lietuvišką koplytstulpį, kurį pagal V. Landsbergio-Žemkalnio projektą pagamino Marijampolės mokyklos mokytojai V. Karalius ir P. Vėbra.

Netoli Anykščių šilelio stūkso žinomiausias Lietuvos laukų akmuo Puntukas. Skulptorius B. Pundzius dar vokiečių okupacijos metais jame iškalė S. Dariaus ir S. Girėno bareljefus ir dalį jų testamento. Pokario metais lakūnų bareljefai buvo paversti sovietinių stribų šaudymo pratybų taikiniais ir smarkiai sužaloti. Vėliau jie buvo restauruoti.

Kaune, netoli Aleksoto aerodromo esanti gatvė tarpukaryje buvo pavadinta Dariaus ir Girėno vardu, ji taip vadinasi ir dabar. Žaliakalnyje greta S. Dariaus rūpesčiu įrengto stadiono pastatytas aukštas išvaizdus paminklas didvyrių atminimui. Erdvioje Vytauto Didžiojo karo muziejaus salėje nuo seno veikia speciali ekspozicija. Čia demonstruojamos „Lituanicos“ liekanos, asmeniniai lakūnų daiktai. Neseniai ekspozicija praplėsta. Aviacijos muziejuje Kaune, Aleksote, saugoma tiksli „Lituanicos“ kopija. Lėktuvas buvo pagamintas 1982 metais sukurtam filmui „Skrydis per Atlantą“, vėliau „Lituanicos“ kopija aplankė visus Lietuvos aerodromus, kviesdama atkurti nepriklausomą Lietuvą. S. Dariaus ir S. Girėno žygdarbiui įamžinti sukurtas dokumentinis filmas „Lituanikos sparnai“, išleista J. Dovydaičio knygelė „Atlanto nugalėtojai“.

Prieškaryje išleistas pašto ženklas su didvyrių atvaizdais, sukurta daug paveikslų, atvirukų. Amerikoje, Market parke lietuvių pastangomis pastatytas įspūdingas paminklas, Čikagoje viena gatvė pavadinta lietuvių lakūnų vardu. 1935 metais Čikagoje buvo išleista Petro Jurgėlos parengta knyga „Sparnuoti lietuviai Darius ir Girėnas“. Lietuvos Karo aviacijos 1-oji eskadrilė pavadinta S. Dariaus, o 5-ji – S. Girėno vardu. Pirmieji Nepriklausomos Lietuvos oro linijų lėktuvai irgi buvo pavadinti S. Dariaus ir S. Girėno vardais.

Tų pagarbos ženklų Lietuvoje ir svetur buvo ir esama dar daugiau, visko trumpai nė neišsakysi.

Jų mintys

Parodoje pagarsintos lakūnų mintys apie pasiaukojimą Tėvynei.

S. Darius: „Taip, aš ten, Lietuvoje, gimiau, ten basas po laukus ir miškus bėgiojau. Ten sekiau akimis padebesiais skaidančius paukščius ir galvojau, kad turbūt labai ir gerai, ir smagu iškilti taip aukštai ir plasnoti iš vietos į vietą. „Lituanica“ pristatys mudu Kaunan arba žūsime su ja“.

S. Girėnas: „Jeigu kas paklaustų, koks yra didžiausias noras, ambicija, atsakyčiau: perskristi Atlantiką. Netikėjau, kad man pasitaikys laimė tai padaryti. O štai dabar netrukus išauš ta diena, kuomet pradėsiu tą svajonę vykinti“.

Iš S. Dariaus ir S. Girėno atsišaukimo Amerikos lietuviams: „Mes skrisime iš New Yorko į Kauną. Dar niekas neįstengė tai atlikti. Jau daug darbo tam tikslui yra atlikta. Iš viso reikia įvairių įrengimų 4000 dolerių sumai. Mes susidėję visus savo pinigus, nupirkome 16000 vertės lėktuvą. Taigi istoriniam lietuvių žygiui esame paaukoję visą savo turtą ir aukojame visas savo jėgas. „Lituanika“ – ne vien mūsų nuosavybė ir viltis, bet ir visų lietuvių“.

Ši paroda ir dokumentinis J. Čepo ir S. Dargio filmas tebekeliauja po įvairias Lietuvos vietoves ir toliau garsina lietuvių lakūnų žygdarbį.

© 2014 „XXI amžius“