Lietuvos
kultūros
galerija

Išnašos

Neužmirštuolės žiedas broliams iš Aukštuolių

Loreta Jastramskienė

Sigitos Narbutaitės-Lipovienės (dešinėje) knygos „Aukštuolių ąžuolai“ pristatymas Tuskulėnų rimties parko memoriale Vilniuje

Knygos autorė Sigita Narbutaitė- Lipovienė prie paminklinio akmens, kurį žuvusiems ginant Lietuvos laisvę broliams Katlioriams pastatė jų seserys

Ar kada nors teko matyti motiną, praradusią penkis sūnus, bet išsaugojusią tvirtą dvasią ir likusius savo vaikus? Ji apsilankydavo namuose, kuriuose gyveno ukmergiškio gydytojo Kazio Mikalausko šeima, tuomet ją ir pažino Sigita Narbutaitė-Lipovienė, dar būdama vaikas. Gal pajausta šios moters kančia, gal solidarumas su motinomis, iškentusiomis vaikų netektis, jų negalias, o gal tvirtas noras įrašyti skaudžiausiame Lietuvos XX amžiaus istorijos puslapyje savo liudijimą paskatino gydytoją Sigitą Narbutaitę-Lipovienę parašyti knygą „Aukštuolių ąžuolai“ (leidykla „Homo liber“). Pasakojimas, paremtas dokumentais, artimųjų ir liudininkų atsiminimais apie Aukštuolių kaime (Ukmergės r.) gyvenusios Onos ir Boleslovo Katliorių šeimos tragiškus penkių sūnų likimus, tapo trečiąja medikės knyga.

Tėvai ir vaikai

Dešimt vaikų užaugino Ona ir Boleslovas Katlioriai, o kodėl mokė juos mylėti artimą ir tėvynę labiau negu save, atsakytų tik jie patys. Ši darbšti Aukštuolių kaimo ūkininkų šeima vaikus augino ne karui – visi jie buvo išmokyti groti muzikiniais instrumentais, buvo tikintys, gabūs, nagingi, gyveno darnoje. Nepaisant gražiausių žmonių svajonių ir siekių, visa šeima 1941-aisiais buvo įrašyta į tremiamųjų sąrašus. Negandos pavyko išvengti, tačiau likimas buvo aiškus: vienintelė garbingo gyvenimo išeitis lieka ginti tai, ką tėvai mokė mylėti. Broliai Apolinaras, Valentinas, Saturninas, Evarestas ir Teodoras tapo partizanais. Gyvas liko tik Teodoras, po sužeidimo negrįžęs į mišką, slapstęsis, o vėliau daug metų įkalintas GULAG‘o sistemos lageriuose. Brolį Nikodemą enkavedistai nušovė jo sodybos kieme, tėvas Boleslovas buvo suimtas, kalintas, vyriausioji dukra Apolonija, partizanų ryšininkė, irgi buvo įkalinta, nelengvas likimas buvo skirtas ir seserims Genovaitei, Salomėjai, Aldonai ir motinai Onai, devynerius metus su vaikais klajojusiai be namų.

Šioje knygoje (kaip ir pirmoje knygoje „Gyvenimas Liepų alėjoje“, pasakojančioje apie vaikystę dėdės gydytojo Kazio Mikalausko namuose, antroje knygoje „Arti... Už Atlanto“ – apie susitikimą Amerikoje su lietuviais, pakilus geležinei uždangai) autorė yra ne vien pasakotoja, bet ir stebėtoja, veikėja. „Aukštuolių ąžuoluose“, išgyvenant nesuvokiamo dydžio skausmą dėl jaunų motinos sūnų likimų, ryški ir dar viena siužetinė linija – nesunaikintos, ištvermingos ir išlikusios giminės šiandiena. Ji įteigia skaitytojui ir istorijai, jog visko neįmanoma sunaikinti. Katliorių giminė išliko, Lietuva atgimė, ir tai yra didžiausias žuvusių brolių aukos įvertinimas.

Aukos tikslas ir supratimas

Katliorių giminė kilusi iš septynioliktame amžiuje Lietuvoje apsigyvenusių amatininkų vokiečių Ketlerių. Atvykę į Lietuvą, čia jie atrado savo namus, prigijo ir amžiams bėgant tapo lietuviais. Aukštuolių kaimo sodyboje, kurioje gyveno tvarkinga, draugiška ir mylinti gausi šeima, vienas sūnų – Saturninas – buvo sudėliojęs Vytį iš spalvotų stiklo gabaliukų. Vytis būtų sulaukęs ir šių dienų, jei ne XX amžiaus barbarai, Lietuvos kaimuose vadinti stribais. Vieną dieną šautuvo buože stribas sudaužė Katliorių sodybos Vytį.

Autorė knygoje pasakoja apie kiekvieną žuvusį Katliorių sūnų, apie tėvus, seseris ir tai, ką pamena iš tolimos vaikystės. Knygoje gausu įspūdingų pasakojimų: vežimu partizanas Evarestas vežė vaikus, tarp kurių buvo Sigita, Apolonijos Katliorytės nosinaitė, atsiųsta iš kalėjimo Sigitai, motina Katliorienė, sugebanti oriai iškęsti sūnų netektį, nors ši kančia, atrodytų, moteriai turėjo būti nepakeliama. Ona Katliorienė, jos dukros, pasakoja Sigita, išliko santūrios, ramios net ir tomis akimirkomis, kai ateidavo žinia, jog žuvo dar vienas sūnus. Tik turinčiam stiprų tikėjimą ir dievišką meilę žmogui tai duota. „Net ir būdama vaikas mačiau, kad ji kentėjo, bet tos kančios gilumo negalėjau suvokti“, – apie lietuvę motiną rašo autorė.

Trečioji knyga nuo pirmųjų turbūt ir skiriasi didvyriškumo ir aukos dydžiu, nors kūrinys neperkrautas didingais žodžiais, jis telpa į daugiau kaip šimtą puslapių. Užuot išryškinusi pompastiką ar tragizmą, autorė cituoja partizanų dainų žodžius, kalbasi su likusiais gyvais liudininkais, pateikia daugybę prisiminimų apie neeilines eilinės ūkininkų šeimos vertybes ir gyvenimo tikslo supratimą.

Tai atskleidžia ir Justės Brukienės, Aldonos Katliorytės anūkės, žodžiai, už kuriuos ji jaučia ypatingą dėkingumą, žvelgdama į savo giminės medį ir jo istoriją: „Už tai, kad per kelias kartas manyje yra gyvas tas katlioriškas užsispyrimas niekad nenuleisti rankų, visada tikėti savimi, savo idėjomis, savo nuostatomis ir nepasiduoti nesąžiningam, neteisingam spaudimui lenktis į kitą pusę... ir atiduoti visą savo širdį bei jėgas, kad ir ką darytume; ne tik darbus dirbdami, bet ir bendraudami su kitais, ypač šeimoje. Už tai, kad mano proseneliai Katlioriai užaugino tokius vaikus ir įskiepijo jiems tokias vertybes... Už tai, kad būtent tokių vertybių dėka dalis šeimos paliko svarbų pėdsaką istorijoje, o dalis šeimos išgyveno ir paliko tas vertybes gyvas mumyse“.

Jaudinantis yra ir Algimanto Katlioriaus, enkavedistų nušauto Nikodemo sūnaus, pastebėjimas: „Nuo jaunų dienų supratau, kad turėti Katliorių pavardę yra didelė garbė ir Dievo suteikta malonė“.

Neįteiktų Patriotų premijų laureatai

Dažnai svarstoma, kodėl lietuviai ėjo į mišką, tapo partizanais, priešinosi, juk kova buvo nelygi. Galbūt reikėjo likti namuose, susitaikyti?

Buvo ir yra žmonių, kurių gyvenimas – tarsi suraišiota kompromisų grandinė. Tačiau taip elgiantis atsiranda pavojus netekti paties savęs, nebežinoti, nei kas esi, nei ką myli, ko – ne. Tyrų širdžių ir stiprūs dvasiškai žmonės to sau negali leisti. Jie kyla ginti savo vertybių. Okupacijos metu didžiausia vertybė šiems žmonėms buvo Lietuva. Geriau garbingai mirti negu suteršti savo vardą pasirinko ir penki broliai Katlioriai – Nikodemas, Apolinaras, Valentinas, Saturninas ir Evarestas.

Kas liko sėdėti ant krosnies, kas skundė ar pataikavo, darė kompromisus ar išvengė lemties smūgių – kiekvienas turi savo gyvenimą, bet nemanau, kad apie juos kada nors bus rašomos knygos. Išdavystės ir pataikavimas, vertybių atsisakymas ir paneigimas nėra naujiena šiame pasaulyje. Naujiena gali būti garbingas poelgis. Anuomet jų buvo ne vienas, nors ne apie visus sukurtos knygos.

„Aukštuolių ąžuolus“ parašė moteris, visą gyvenimą dirbusi kardiologe, kasdien klausiusi plakančių širdžių ir jas gydžiusi. Ji girdėdavo plakant širdis ir tų, kurie apverkdavo nustojusias plakti artimųjų širdis. O kai nuolat klausai, ką kalba kitų širdys, tuomet geriausiai suvoki tai, kas trapu ir amžina. Galbūt todėl knygoje nėra specialių literatūrinių efektų, kurie gilintų skaitytojo jaudulį. Ramiai, paprastais sakiniais pasakoma esmė, paliekant laisvę skaitytojui pačiam interpretuoti.

S. Narbutaitė-Lipovienė, aprašiusi tragiškus likimus ir juos išgyvenusius žmones, turėjo kūrybinės ir žmogiškosios drąsos, nes rašyti knygas apie žuvusius, kurie 50 metų buvo niekinti, ir vadinti juos didvyriais visuomet bus drąsu ir garbinga. Knygoje surinktus ir aprašytus faktus kiekvienas skaitytojas supras priklausomai nuo savo gyvenimiško patyrimo. Aiškiausiai jie suprantami partizanų šeimų artimiesiems, nes panaši patirtis suartina. Patyrę genocidą ir okupacijos tragedijas, mes niekada negalėsime taip nerūpestingai džiaugtis gyvenimu, kaip tai gali to nepatyrusieji, tačiau niekada neabejosime, jog Lietuvos sostinės centre ant tilto neturi stovėti okupantų skulptūros.

Kiekvienam mūsų šioje žemėje yra skirtas tam tikras laikas. Rašydama knygą „Aukštuolių ąžuolai“, autorė padovanojo amžiną dovaną vienai iš ištikimiausių Lietuvai giminių, iškentusiai sovietmečio pažeminimą, bet išlikusiai. Negalėčiau kalbėti apie jų jausmus, tačiau gerai pamenu, ką jaučiau pirmą kartą išvydusi ir perskaičiusi istoriko straipsnį apie partizanų būriui vadovavusio savo senelio žūtį mūšyje su NKVD. Tas istorikas tapo man gimine, nors iki tol nebuvau jo sutikusi. Sigita tapo artima šįkart ne vienai giminei, bet daugeliui žinančių, ką reiškė sovietmečiu būti partizanų vaiku ar anūku, artimu žmogumi.

Turbūt nedaug suklysiu pasakiusi, kad kiekvienas mūsų, atiduodamas savo laiką ir jėgas ne asmeniniam gerovei, o bendrajam gėriui kurti, nepastebimai tampa broliais seserimis ir neįteiktų Patriotų premijų laureatais. Kiekvienas toks kūrinys, nesvarbu, kokiais – kukliais ar prabangiais – viršeliais, išaugina dar vieną žiedą, pasiliekantį žydrų tarytum baltų genties žmonių akys neužmirštuolių puokštėje.

Sigitos Narbutaitės-Lipovienės archyvo nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“