Lietuvos
kultūros
galerija

Iš laiškų

Kazimiero Zulono rankraščių paslaptys

Audronė BEREZAUSKIENĖ,

Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos
Kraštotyros ir leidybos skyriaus vedėja

Kazimieras Zulonas jaunystėje ir brandžiame amžiuje

Kairėje stovi Kazimieras Zulonas, dešinėje – Antanas Vienuolis. Apie 1955 metus

Kairėje stovi – Kazimieras Zulonas, dešinėje – snaudžia Antanas Vienuolis. Apie 1955 metus

K. Zulono 1944 metų dienoraščio fragmentas

K. Zulono teksto apie kun. Vaclovą Kartočių fragmentas

K. Zulono teksto apie kun. Vaclovą Kartočių fragmentas

K. Zulono eilėraščio „Lietuva“ rankraštis, 1968 metai

K. Zulono eilėraščio „Tėvynė“ rankraštis, 1968 metai

Eilėraščio „Aš ne puotaut į žemę atėjau“ rankraštis

Antano Vienuolio laiško K. Zulonui fragmentas

K. Zulono pareiškimas Anykščių rajono merui

Aš ne puotaut į žemę atėjau,
Nors mano žodžiai – vėjas...
Aš noriu skrist erdvėn dangaus,
Žvaigždutėm suspindėjus.

Kazimieras Zulonas

Mano rankose anykštėno ir kupiškėno, šviesaus atminimo pedagogo, literato, kultūros ir visuomenės veikėjo Kazimiero Zulono rankraščių archyvas. Didžiulė paskata prikelti iš užmaršties žinomo anykštėno gyvenimo, veiklos ir kūrybos faktus buvo kolegės iš Kupiškio Linos Matiukaitės prašymas patikslinti K. Zulono biografiją. Ji žada ją skelbti Kupiškio enciklopedijoje.

Dauguma anykštėnų pamena K. Zuloną kaip aktyvų sovietmečio laikų kultūros vadovą, kuris sakydavo kalbas įvairių renginių metu, organizuodavo šventes. Bendras įspūdis, kad jis tik buvo aktyvus sovietmečio veikėjas. Tačiau išanalizavę jo archyvą, atradome ir kitą žmogų – viduje giliai tikintį į Dievą, išgyvenantį dėl Lietuvos ir jos ateities, besirūpinantį tikrosiomis dvasinėmis vertybėmis, labai jautrų, be galo mylintį žmones.

K. Zulono dukra Dainora Zulonaitė sutiko perduoti savo tėvelio archyvą Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Kraštotyros ir leidybos skyriui. Negalėjau atsidžiaugti, kokį lobį dukra išsaugojo. Tai – literato niekur neskelbti eilėraščiai, straipsniai, gauti laiškai, neišsiųsti, bet parašyti laiškai, o gal išsiųstų laiškų antri egzemplioriai (čia jau tenka spėlioti), senų nuotraukų archyvas. Nepaprastas atradimas – K. Zulono dienoraštis, rašytas 1944–1945 metais.

Savo dienoraščio pirmąjį lapą autorius pradeda tokiu pasakojimu:

1944. I. 1. Šeštadienis

Gaudžia bažnyčios varpai... Skamba giesmės žodžiai... Naujųjų Metų pamaldos bažnyčioje. Aš klūpau prieš karalių Kristų ir meldžiu laiminti mano gyvenimo vieškelį, meldžiu visai žmonijai taikos ir ramybės, meldžiu Tėvynei Lietuvai laisvės... Mano ausyse melodingai skamba kunigo žodžiai: „Sveiki, sulaukę Naujųjų Metų!

Verčiu pirmąjį dienoraščio lapą. 1944 metai... (...) Aš einu tvirtas, nepalaužtas gyvenimo vėjų, nesupurvintas... Aš einu tvirtas ir galingas ieškoti tiesos, meilės ir šviesos.

Tepadeda man Dievas!

Ir taip prirašyta 120 storo sąsiuvinio lapų – jausmingai, iš širdies apie kiekvieną dieną, įstrigusią laiko akimirką, išgyventą jausmą, patirtą įspūdį, sutiktus arba artimus žmones, bendravimą su jais. Kas antrame puslapyje – malda, kreipimasis į Aukščiausiąjį... Dienoraščio puslapiuose jausmai išreiškiami ir poezijos posmais. Galima manyti, kad tai – pirmieji jo, kaip literato, kūrybos bandymai, nes ankstesniųjų metų eilėraščių jo archyve neteko aptikti.

Iš Kazimiero dienoraščio:

1944 XII. 2 d.

Parašiau du eilėraščius, bet nesu savyje patenkintas – vis trokštu daugiau. Mano kūrybinis nerimas niekados neužges! Noriu daug rašyti...

Iš tikrųjų literato sukurta eilėraščių nemažai, tačiau išspausdinta tik keletas, ir tai, jau praėjus daugiau kaip keturiems dešimtmečiams nuo pirmųjų kūrybos bandymų. Apie 1995 metus sužinojusi, kad K. Zulonas rašo eilėraščius, aš asmeniškai paprašiau juos man parodyti. O jis tuo metu atsakė, kad dar – ne laikas. Taigi, pagaliau atėjo laikas... Skaitau išsaugotus, iki šio laiko niekur neskelbtus ir niekam nerodytus Kazimiero ranka rašytus eilėraščius, kurių chronologija – nuo 1944 iki 1994 metų, ir galvoju, jog niekas net negalėjo patikėti, kad K. Zulonas buvo giliai tikintis. Tai buvo jo paslaptis, kurią atskleidė išsaugotas archyvas. Jis buvo be galo atjautus kitiems, neabejingas kitų bėdoms, visada bandantis padėti. Likę rankraščiai liudija, kad rūpintis kitais buvo jo gyvenimo tikslas. Savo prisiminimuose „Lyrinių išgyvenimų tąsa“ Kazimieras 1995 m. sausio 19 d. rašė:

„Galvoti apie kitus – lyg mūsų giminės tradicijos ir savybės. Ieškoti džiaugsmo ir laimės žmonėms – ir mano tikslas. Kitaip nemokėčiau gyventi. Niekada nesitenkinau pasiektu – neužteko mokslo Šimonių pradinėje, Kupiškio gimnazijoje, Panevėžio mokytojų seminarijoje, lituanistikos studijų tuometiniame Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute – veržiausi į gyvenimo sūkurius, ieškojau, mokiausi iš kitų šalių ir gerų draugų. Dirbau vadovaujantį švietimo, kultūros ir administracinį darbą Kupiškio ir Anykščių rajonuose, dirbau Lietuvai, mūsų Tėvynei, todėl tapau laimingas“.

17 sąsiuvinių ir dvi užrašų knygelės prirašyti eilėraščių, atskiruose lapuose ranka rašyti įvairūs tekstai, sveikinimai, skaityti pranešimai, straipsniai apie žymius anykštėnus ir kupiškėnus, draugystę su Maduona, įvairių kultūros įvykių aprašymai: „Maduonos atradimas: Neužmirštuolė Maduona“ (14 lapų ), „Kaimynų kupiškėnų sukaktuvės“ (4 lapai), „Pupų Dėdės šimtmetis“ (2 lapai), „Anykščių ąžuolas: Iš prisiminimų apie Antaną Vienuolį“ (21 lapas), „Anykščių Šilelio dainos“ (2 lapai), „Irenos vaistinė“ (1 lapas), apie muzikantą Stepą Žvibą – „Pagerbtas Maestro atminimas“ (1 lapas), „Anykščių Maestro“ (3 lapai), „Kupiškyje – profesoriaus Povilo Matulionio muziejus“ (7 lapai), „Panevėžio dramos teatrui – 45-eri“ (3 lapai), „Čia kupiškėnai“ (3 lapai ) ir kt. Yra tekstų spausdintų mašinėle, – „Bronės Buivydaitės septyniasdešimtmetis“ (3 lapai), „Kaimynų kupiškėnų sukaktuvės“(5 lapai). Archyve yra išlikęs straipsnis apie kunigą Vaclovą Kartočių „Lietuvos jaunimo draugas“ (3 lapai). Prie rankraščio yra prierašas „nespausdinti“. Išsiaiškinome, kad K. Zulonas sovietiniais metais pasiuntė straipsnį Anykščių rajono laikraščiui, tačiau redaktorius atsisakė jį skelbti.

Kazimieras rašė eiles ne tik lietuviškai. Yra išlikę jo sukurtų eilėraščių latvių ir rusų kalbomis. Gabus anykštėnas mokėjo rusų, latvių, prancūzų, vokiečių ir lotynų kalbas.

Dukra Dainora išsaugojo tėvelio kadrų įskaitos asmens lapus, kuriuose – paties K. Zulono įrašai: kada ir kur jis mokėsi, nurodyti metai ir mėnesiai, kokioje įstaigoje, kokiose pareigose jis dirbo, kur buvo renkamas, kokius apdovanojimus gavo. Aktyvaus visuomenininko ir kultūros žmogaus biografiją papildo ir jo paties apie save ranka rašyti bei spausdinti tekstai.

K. Zulonas išsaugojo savo mokinio, poeto Antano Drilingos eilėraštį „Mano tėviškė“, sukurtą pirmoje klasėje, du piešinius, kuriuos būsimasis poetas nupiešė būdamas septintoje klasėje.

Tarp K. Zulonui priklausančių dokumentų yra rašytojo Antano Vienuolio 1947 metais rašytas laiškas. Kadangi kreipiamasi į moterį, reikia manyti, kad laiškas nėra skirtas K. Zulonui. Tačiau, kam jis adresuotas, kol kas išsiaiškinti nepavyko.

Kiekvienas dokumentas iš Anykščių krašto praeities yra svarbus mums – kraštotyrininkams, bandantiems tyrinėti ir užpildyti tuščius mūsų krašto istorijos lapus.

Iš K. Zulono užrašų, atsiminimų bei kitų jo gyvenimą ir veiklą atspindinčių dokumentų susidėliojo ir jo paties biografija. Jis gimė 1927 m. vasario 11 d. Margavonės k. Kupiškio r. 1939 metais baigė Šimonių (Kupiškio r.) pradinę mokyklą, 1939–1944 metais mokėsi Kupiškio gimnazijoje. 1944–1946 metais Panevėžio mokytojų seminarijoje įgijo mokytojo specialybę. 1946–1949 metais K. Zulonas dirbo Šimonių (Kupiškio r.) progimnazijos mokytoju, 1949 metais nuo vasario iki rugsėjo kartu ėjo ir Šimonių valsčiaus Vykdomojo komiteto Liaudies švietimo skyriaus vedėjo pareigas. 1949–1950 metais jis buvo progimnazijos, 1949 metų rudenį pertvarkytos į nepilną vidurinę mokyklą, direktorius, kartu dirbdamas ir mokytoju. Nuo 1950-ųjų iki gyvenimo pabaigos jis gyveno ir dirbo Anykščiuose. 1950–1954 metais K. Zulonas buvo Anykščių rajono Vykdomojo komiteto Liaudies švietimo skyriaus mokyklų inspektorius, kartu dirbo ir Anykščių 2-osios septynmetės mokyklos mokytoju. 1954–1960 metais jis buvo Anykščių Jono Biliūno vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas. Nuo 1958 metų dirbo Anykščių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, pagal pareigų pasidalijimą buvo atsakingas už švietimo ir kultūros sritis. Jam vadovaujant, Anykščių rajone buvo įdiegta visuotinio mokymo sistema, pastatyta naujų mokyklų ir jų priestatų, kultūros namų, medicinos įstaigų patalpų, į geresnes patalpas perkelta 20 kaimo bibliotekų.

K. Zulono iniciatyva 1961 metais prasidėjo nuolatinis Anykščių rajono kultūrinis bendradarbiavimas su Maduonos (Latvija) rajonu, buvo plėtojami kultūros ir švietimo ryšiai su Jekabpilio (Latvija), Viru (Estija), Toločino (Baltarusija) rajonais. Jis rūpinosi ugdyti kultūrinės veiklos vadovus, telkti meno saviveiklos entuziastus. 1970 metų respublikinei dainų šventei jis subūrė 17 rajono meno saviveiklos kolektyvų – 500 saviveiklininkų delegaciją. Trys kolektyvai tapo šventės laureatais. K. Zulono pastangomis Anykščių rajono kultūros įstaigos 1968–1970 metais tapo Lietuvoje lyderėmis.

1971 metų rugsėjį jis paskirtas dirbti Anykščių rajono vakarinės (pamaininės) vidurinės mokyklos direktoriumi. Dirbo iki 1974 metų. Nuo 1971-ųjų jis neakivaizdžiai studijavo Vilniaus pedagoginiame institute lietuvių kalbą ir literatūrą.

K. Zulonas rašė eiles, publicistinius straipsnius, pasižymėjo didele erudicija. Jis buvo Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys (nuo 1994 m.). Jo iniciatyva 1997 m. vasario 3 d. susibūrė ir buvo įkurtas Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Anykščių rajono skyrius, o K. Zulonas buvo išrinktas pirmuoju jo pirmininku, planavo leidybos darbus. Mirė 1997 m. kovo 3 d. Anykščiuose. Palaidotas Svėdasų (Anykščių r.) kapinėse.

Mane labai nuliūdino archyve rastas 1997 m. vasario 4 d. parašytas K. Zulono prašymas dėl pablogėjusios būklės skirti nors septyniasdešimties litų pašalpą. Prašymas užbrauktas ir, matyt, net niekam neįteiktas. Po mėnesio K. Zulono jau nebebuvo tarp mūsų.

Dažnai atsitinka, kad kai žmogus šalia, net nepasidomime, kaip jis gyvena, kaip jam sekasi. O susirūpiname per vėlai... Kazimieras Zulonas, visą gyvenimą paskyręs kitiems, paskutinėmis gyvenimo valandomis iš kitų nesulaukė jokios paramos...

Jo buvęs mokinys, literatas, režisierius Algirdas Gogelis 2013 metais savo prisiminimuose apie mokytoją parašė:

Prasidėjus Atgimimui ir Nepriklausomybei, Auklėtojas buvo jau pensininkas ir gavo labai mažą pensiją. Būdamas kuklus ir nesiskųsdamas, gyveno, kaip išmanė. Sunki onkologinė liga palaužė jo žmoną Eleną. Išėjus jai į Amžinybę ir likus vienam su dukra Dainora, kuri irgi neturėjo darbo, gyvenimas dar labiau apkarto. Mes ir toliau susitikdavom naujų kultūros rūmų renginiuose, dažnai aš jam nunešdavau kvietimą į vieną ar kitą jį dominantį koncertą, bet mačiau jo pavargusias akis ir apsunkusią eiseną. Susirgęs sunkia liga nebeilgai tvėrė. Susitaikęs su daugelio draugų išdavyste ir abejingumu ir pats nebekovojo. Palaidojom Auklėtoją Svėdasų kapinėse. Nešiau jo karstą ir man jis nepasirodė sunkus – kūnas jau buvo išsekintas ligos. Visą kelią mąsčiau, kodėl Lietuvoje pirma reikia numirti, kad būtum atjaustas ar įvertintas. K. Zulonas buvo kultūros žiburio nešėjas, puoselėtojas ir saugotojas. Geras Žmogus, atiduodantis savo energiją ir gabumus visų mūsų ateičiai. Žemai Jam lenkiuosi – Jo darbams, Jo šviesiam atminimui. (...)

Nueisiu aš toli, kur mano Anykščiai...
Ten laime žvilga gilūs ežerai...
Dainuoja vėjai vasaros dainas,
O šilas ošia pasakas senas.

Kazimieras Zulonas
1971 11 28

© 2014 „XXI amžius“