Lietuvos
kultūros
galerija

Atmintis

Ar tikrai gerbiame šviesų Prano Dovydaičio atminimą?

Kun. Ignas PLIORAITIS

Pranas Dovydaitis

Iš dešinės: stovi Jonas Dovydaitis, sėdi prof. Pranas Dovydaitis, stovi Vytautas Dovydaitis, sėdi Marcelė Dovydaitienė (Prano žmona), Marijona Dovydaitienė (Prano motina), Magdė Dovydaitytė (Prano sesuo), Ona Dovydaitytė (Prano duktė),už jų stovi Antanas Dovydaitis (Prano brolis) su žmona ir vaiku ant rankų, priekyje dar trys jų vaikai.

Jurgis Dovydaitis prie brolio Prano portreto Taujėnų bažnyčioje

Vasario 16-osios Akto signataro Prano Dovydaičio tėviškę žyminti nuoroda kelyje Marijampolė–Višakio Rūda

Prano Dovydaičio tėviškė anksčiau

ir... dabar

Brolių Prano, Vinco ir Juozo Dovydaičių atminimą žymintis akmuo

Prano Dovydaičio tėviškę žyminti lenta

Vasario 16-osios Akto signataro Prano Dovydaičio tėviškę žymintis ženklas

A.Vasiliauskienės knygos „Akmenuotas patrioto kelias“ viršelis

Pranas Dovydaitis – kalinys

Pakeliui į Vasario 16-osios Akto signataro Prano Dovydaičio tėviškę

Brolių Dovydaičių atminimą žymintis akmuo

Aldonos Vasiliauskienės knygos „Akmenuotas patrioto kelias“ (Regnum fondas, Vilnius, 2001) istoriografinėje apžvalgoje rašoma:

„Pranas Dovydaitis – enciklopedinio masto mokslininkas, profesorius (1927), filosofijos mokslų daktaras (1935), Lietuvių katalikų mokslo akademijos Centro valdybos vicepirmininkas (1922–1940) ir vienas pirmųjų jos akademikų (1933), politikas ir kultūrininkas: Lietuvos Tarybos narys (1917 m. rugsėjo 21 d.), Nepriklausomybės Akto signataras (1918 m. vasario 16 d.) trečiasis Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas (1919 m. kovo 9 (12) d. - balandžio 12 d.), pirmosios lietuvių gimnazijos Kaune direktorius (1916–1922), Lietuviškosios enciklopedijos viceredaktorius (1931–1940), žurnalistas – apie 40 laikraščių bei žurnalų leidimo iniciatorius ir steigėjas, ilgametis redaktorius: „Lietuvos mokykla“ (1918), gamtos mokslų žurnalas „Kosmos“ (1920), filosofijos – „Logos“ (1921), religijų istorijos – „Soter“ (1924) ir daugelio kitų. „Ateities“ žurnalo (1911) redaktorius bei ateitininkijos įkūrėjas (1911), vyriausiasis Ateitininkų federacijos vadas (1921–1927), katalikiškų jaunimo organizacijų puoselėtojas bei globėjas, žymus visuomenininkas: „Saulės“ draugijos vicepirmininkas (nuo 1916 metų) ir pirmininkas (iki 1919 metų), Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos pirmininkas (1920–1924), Katalikų veikimo centro Vyriausios valdybos narys (nuo 1927 metų) ir vicepirmininkas (1931–1937), Lietuvos Darbo federacijos vicepirmininkas (1928–1934), o ją perorganizavus į Lietuvos Krikščionių darbininkų sąjungą, – pirmininkas (1934–1940), talkino įvairioms katalikiškoms moterų bei vyrų organizacijoms. 2000 m. gegužės 7 d. Romoje Koliziejaus aikštėje popiežius Jonas Paulius II paskelbė naujus Lietuvos kankinius, įrašytus į dvidešimtojo amžiaus Martirologiją. Tarp 114 paskelbtųjų yra ir Pranas Dovydaitis“.

P. Dovydaitis, kaip Vasario 16-osios Akto signataras, 1935 metais gavo 20 ha žemės sklypą Čekiškės parapijoje, prie Dubysos. 1941 m. birželio 14 d. ten, ūkyje, sovietų jis buvo suimtas, intensyviai tardomas, o 1942 m. lapkričio 4 d. sušaudytas Sverdlovske (dabar Jekaterinburgas). Nukentėjo ir jo šeima. 1942 metų sausį į Sevurallagerį Gari atvežtas ukrainietis, kariuomenėje tarnavęs politiniu vadovu, apie P. Dovydaitį rašė:

„Peržengęs barako slenkstį ir paėjęs 2–3 žingsnius nuo durų, sustojęs paklausiau, kuris profesorius Dovydaitis. Beveik ant plikų gultų, uždengtų vieninteliu prakaito ir purvo prisigėrusiu vatinuku, sėdėjo žmogus, veikiau panašus i mumiją negu į gyvą būtybę.

Nepaprastai liesas, išbalęs, beveik mėlynas, smarkiai atsikišęs veidas, o įdubusios didelės, šviesios, protu švytinčios akys žvelgė kažkur. Pasisodinęs mane prieš save ant gretimų gultų, profesorius tuojau paklausė, kas aš ir ar ilgam čia užslėptas. Jis mane mokė: „Reikia sukaupti visas fizines ir dvasines jėgas, tikėti ir laukti ateisiančių geresnių dienų“. „Palaimintas, kas tiki!“ Paskutiniame pokalbyje profesorius man kalbėjo: „Taip, sūneli, tu išgyvensi iki geresnių dienų, mano dienos jau suskaitytos. Jeigu išeisi į laisvę, o Lietuva bus išvaduota, – parašyk ten tiesiai, be adreso. Papasakok mano tėvynainiams, kad ištikimas Lietuvos ir jos tautos sūnus Pranas Dovydaitis paskutinėmis savo gyvenimo dienomis, kūnu būdamas toli nuo mylimos Tėvynės, mintimis ir širdimi skrajojo virš jos erdvių, įsisiurbdamas nematančiomis akimis į pažįstamus vaizdingus peizažus, miestų siluetus ir nepaprastai brangius veidus mano vaikų, žmonos, giminių ir man artimų žmonių. Pasakyk jiems, kad čia liko tik mano palaikai, o siela ir širdis ten – Lietuvoje“. Man pasidarė baisu, skausmas suspaudė širdį. Nugalėjęs save, aš pažvelgiau į jo akis, bet jų nepamačiau. Užsidengęs veidą savo išdžiūvusiomis rankomis jis raudojo, tik be garso, o kažkokia ypatinga vidine rauda, matyt, būdinga tik stipriems vyrams, liudijančia be galo tragišką padėtį. Po keleto dienų profesorius mirė.“

P. Dovydaičio byla buvo svarstyta 272 numeriu, pažymėti visi keturi RTFSR Baudžiamojo kodekso straipsniai: 58-2, 58-4, 58-10 II d. ir 58-11 ir nutarta: Praną Dovydaitį, Motiejaus sūnų, už aktyvią kovą prieš revoliucinį judėjimą ir antitarybinę agitaciją sušaudyti. Asmeninį turtą konfiskuoti.

1942 m. lapkričio 4 d. nuosprendis buvo įvykdytas, tai liudija pažyma Co-500: „Nuosprendis Pranui Dovydaičiui, Motiejaus s., g. 1886 m., įvykdytas Sverdlovsko mieste 1942 XI 4. Aktas apie nuosprendžio įvykdymą saugomas NKVD Sverdlovsko srities 1-ojo spec. skyriaus fonde (...) NKVD 1-ojo spec. skyriaus viršininkas Valstybės saugumo leitenantas Gagarinas“ (KAB, l. 23).

Iki 1992 metų buvo nežinomos profesoriaus mirties aplinkybės. P. Dovydaičio kapas nežinomas. Netgi reabilitacijos sovietiniais laikais nesulaukė – ji paskelbta tik 1989 m. sausio 16 d.

Dovydaičių šeima buvo gausi. Jurgis Dovydaitis, jauniausias Prano Dovydaičio brolis, gimė 1907 m. spalio 19 d. Runkių kaime, Marijampolės apskrityje Motiejaus ir Marijos Dovydaičių šeimoje, buvo keturioliktas vaikas. 1942 metais baigė Vilniaus universitetą, dirbo pedagoginį darbą, rinko, sistemino ir publikavo tautosaką. Gyveno ir mirė Vilniuje. Jis prisimena, kad „nuo 1924 m. iki tremties brolis Pranas gyveno nuosavame name“.

Prano brolis Vincas Dovydaitis gimė 1899 m. spalio 14 d. Runkių k., Višakio Rūdos vlsč., Marijampolės aps. – savanoris, ateitininkas, Kauno apskrities šaulių būrio vadas. Šaulys Vincas Dovydaitis 1920 m. spalio 16 d. mūšio su Lenkijos kariuomene metu buvo mirtinai sužeistas Valkininkų mstl. ir mirė 1920 m. spalio 19 d. Alytaus m. ligoninėje. Palaidotas Kauno Aukštųjų Šančių Lietuvos karių kapuose.

P. Dovydaičiui pastatyti atminimo paminklai tėviškėje Runkių kaime ir Višakio Rūdos klebonijos kieme bei šventoriuje. Višakio Rūdoje dar pastatytas atminimo paminklas tautosakininkui Jurgiui Dovydaičiui. Kazlų Rūdoje (pietinėje miestelio dalyje) yra Prano Dovydaičio gatvė. Buvo ne kartą žadėta Kazlų Rūdoje pastatyti paminklą P. Dovydaičiui, bet pažadai ir liko pažadais.

Dovydaičių tėviškė Runkių kaime šiuo metu yra visiškai apleista. O tai – juk ne asmeninė nuosavybė, ir tai turėtų būti visos Lietuvos rūpestis ir pastangos atnaujinti ją. Kad jų tėviškė būtų lankoma, pirmiausia reikėtų sutvarkyti kelią iki sodybos, turėtų būti pastatytos nuorodos – kelio ženklai į sodybą, o pati sodybos aplinka turėtų būti sutvarkyta – iškirsti nereikalingi krūmai, išlyginta žemė, bent pora sykių per metus nušienautos žolės, pasodinta gėlių. Būtų gerai sodyboje pastatyti kryžių.

Sodybos kieme galėtų vykti renginiai, ypač jaunimui. Tuo turėtų susirūpinti mokyklos, mokytojai ir moksleiviai ne tik iš Kazlų Rūdos, bet ir iš Marijampolės bei kitų vietovių. Čia galėtų vykti Dovydaičių gimimo ar mirties metinių paminėjimai. Ši sodyba yra turistų lankoma vietovė. Reikėtų įrengti stendą, nurodant buvusių sodybos trobesių išsidėstymą.

Iš Marijampolės važiuojame link Višakio Rūdos aplankyti Vasario 16-osios Akto signataro Prano Dovydaičio tėviškę. Privažiuojame Kazlų Rūdos savivaldybės ribą, o netrukus pasiekiame nuorodą į signataro tėviškę. Iki jos nuvažiuoti beliko tik 3 kilometrai.

Važiuojame asfaltuotu, bet labai duobėtu keliu. Baisu, kad nesulūžtų automobilis. Privažiuojame kelio išsišakojimą į tris kelius. Kuriuo važiuoti? Jokios kelio nuorodos nėra. Pasirenkame vieną kelią, bet netrukus matome, kad pasiklydome. Grįžtame ir važiuojame kitu – smėlėtu miško keliuku. Ir vėl kryžkelė. Kelio nuorodos link signataro tėviškės nėra. Vėl bandome laimę. Galiausiai pasiseka.

Ir šiuo keliu važiuojant galima pravažiuoti sodybą (nuorodų į ją nebėra), o pravažiavus – užklimpti smėlyje. Taigi, tose vietose, kur yra takas ar nežymus miško keliukas, būtina nuoroda į sodybą.

Privažiuojame sodybą, vaizdas klaikus – prižėlę krūmų, piktžolių, aukšta nenušienauta žolė, per kurią baisu ir eiti, galima pasigauti erkių.

Sodybos vietoje yra keli paminklai – atminimo lenta Pranui ir Jurgiui Dovydaičiams, paminklinis akmuo Pranui, Vincui ir Juozui Dovydaičiams atminti, o kitoje šio akmens pusėje yra įrašas, skirtas nužudytiems, ištremtiems Runkių kaimo gyventojams atminti.

Žymių Lietuvos sūnų tėviškė neturėtų būti apleista, privalo būti tvarkoma savivaldybių, miškų ūkio ar Lietuvos visuomenės pastangomis.

© 2014 „XXI amžius“