Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Vyskupų Sinodo kreipimasis į pasaulio šeimas

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus kalbasi su kardinolais, dalyvavusiais šeimai skirtoje neeilinėje Vyskupų Sinodo asamblėjoje

Sinodo tėvai skirstosi užbaigę dar vieną susitikimo posėdį

Vyskupų Sinodo asamblėjoje su Popiežiaus kvietimu liudijusi amerikiečių sutuoktinių pora Džefas ir Alisa Heinzenai

Neeilinės Vyskupų Sinodo asamblėjos posėdžiai

Amerikiečių sutuoktiniai Džefas ir Alisa Heinzenai liudija Vyskupų Sinodo asamblėjoje

Amerikiečių sutuoktiniai Džefas ir Alisa Heinzenai

Dalijimasis sudėtinga patirtimi

Aptariant pasibaigusią neeilinę Vyskupų Sinodo asamblėją, kurios tema buvo „Iššūkiai šeimos pastoracijai dabartiniame evangelizacijos kontekste“, ir pabrėžiant, jog tai buvo dalis platesnio sinodinio proceso, kuris bus užbaigtas ateinančiais 2015 metais popiežiaus Pranciškaus šaukiamu kitu Vyskupų Sinodo susitikimu šeimos problematikos vystymui, verta susipažinti su praėjusio Sinodo tėvų kreipimusi į pasaulio šeimas. Šis spalio 18 dieną Vatikane paskelbtas Katalikų Bažnyčios dokumentas, pripažįstant realią krizinę situaciją, kurioje yra atsidūręs šiuolaikinis santuokinis gyvenimas, ir patvirtinant pozityvaus tradicinės krikščioniškos šeimos įvaizdžio nepakeičiamumą, maldoje prašoma Dievo suteikti tvirtybės ir stabilumo tėvų ir jų auginamų vaikų dvasinei namų aplinkai. Prisimenant dabar Lietuvoje švenčiamus Šeimos metus, svarbus yra pasaulio vyskupų nurodymas, jog ypatingos pagarbos ir padėkos nusipelno būtent tos šeimos, kurios savojo gyvenimo realybėje vadovaujasi Kristaus mokymu, pateikdamos kasdienį ištikimybės, tikėjimo, vilties ir meilės – pagrindinių dvasinės gerovės atramų – liudijimą. Kita vertus, kreipimesi pripažįstama, kad šeimos gyvenimo patirtis įvairiomis visuomeninėmis sąlygomis ir skirtingose planetos dalyse toli gražu nėra paprasta. Apie tai gerai žino kunigai ir vyskupai, vykdydami pastoraciją savose bendruomenėse, kurių daugumą sudaro džiaugsmais ir sunkumais besidalinančios šeimos.

Neatsitiktinai prieš praėjusią Vyskupų Sinodo asamblėją nacionalinėms vyskupų konferencijoms buvo išsiuntinėtos anketos ir prašoma pranešti apie vietinę šeimos ir santuokinio gyvenimo sielovados patirtį. Į Sinodą iš įvairių žemynų buvo pakviesta keliolika santuokinių porų, kurios pateikė asmeninius liudijimus su apibendrinančiais siūlymais pastoracijos gerinimui. Pagaliau ir patys susitikime dalyvavę Bažnyčios ganytojai, kurie visi yra išaugę ir subrendę šeimose, galėjo papasakoti apie savuosius, kartais nelengvus išgyvenimus. Štai, pavyzdžiui, Austrijos sostinės Vienos arkivyskupas kardinolas Christofas Šiobernas (Chrisoph Schoenborn) vienoje spaudos konferencijoje aiškino, kad jo tėvai buvo išsiskyrę, todėl jis gerai suvokia tokių sąlygų dramatizmą ir ypač vaikų kančias. Kitas Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyvis Latvijos sostinės Rygos arkivyskupas Zbignevas Stankevičius aiškino, kad jis galėjo iš viso negimti, nes jį pradėjusiai 40-metei motinai artimieji primygtinai skatino daryti abortą, (sovietmečiu tokio amžiaus moteriai negimusio kūdikio žudymas buvo įprastas dalykas) ir tik jos gilus tikėjimas išgelbėjo būsimo ganytojo gyvybę. Kreipimesi pripažįstama, kad toks Sinodo asamblėjos metu vykęs apsikeitimas išgyvenimais, tarp vyskupų ir į susitikimą pakviestų svečių, tarp kurių buvo ir kitų krikščioniškų Bažnyčių atstovai, buvo abipusiškai praturtinantis. Toks dialogas visada svarbus šeimų sielovados vykdymui, todėl imant iš Sinodo asamblėjos pavyzdį, siektina, kad įvairiuose šiai problematikai skirtuose susitikimuose nebūtų tik monologinis „kalbėjimas iš tribūnos“, bet gyvenimiškas pokalbis ir bendravimas, savotiškas ganytojiškas beldimasis į sutuoktinių namų duris, į jų širdis ir protus.

Išbandymai ir pastoracinė pagalba

Neeilinės Vyskupų Sinodo asamblėjos dokumente primenama, kad Jėzus Kristus, keliaudamas per Šventosios Žemės miestus ir kaimus, dažnai užsukdavo į šeimų namus, kuriose situacijos būdavo labai įvairios, kartais tiesiog dramatiškos. Čia jis mokė paguodos, darė fizinius ir dvasinius stebuklus. Ir šiandien Išganytojas eina mūsų gatvėmis, lankosi namuose, kuriuose gausu ne tik džiaugsmo šviesos, bet ir liūdesio šešėlių, todėl ir dabartyje tinka Jėzaus žodžiai: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20). Reikia drąsiai priimti šį kvietimą, atidžiai įsiklausyti į amžinąjį Dievo Sūnaus apreiškimą šeimos gyvenimo iššūkiuose, kai nesnaudžiančio piktojo kėslai ir nuodėmė prasismelkia į sutuoktinių bendravimą. Ganytojai kreipimesi nurodo, kad ištikimybei santuokinėje meilėje didžiausius pavojus dabar kelia susilpnėjęs tikėjimas, individualizmas, asmeninių santykių dvasinis skurdas bei dėl įtempto gyvenimo sustiprėjęs stresas. Paminėtinas skubotumas, iškilus ginčams ir nesutarimams, kai tokiose situacijose stengiamasi kuo greičiau suvesti sąskaitas, užuot parodžius didesnę kantrybę, nuosekliau ir ramiau apsvarsčius padėtį, pasirengus atleidimui ir pasiaukojimui. Deja, tas nekantrumas, kompensacijos siekis tęsiasi ir, žlugus santuokai, kai neatidėliojant užmezgami nauji santykiai, sukuriamos naujos santuokos ir šeimos gyvenimo situacijos, kuriose krikščioniškas pasirinkimas nebetampa prioritetiniu dalyku. Žinoma, po bažnytinės santuokos nutraukimo sudarius naują civilinę santuoką, abu sutuoktiniai išlieka Bažnyčios nariais, tačiau objektyviai nebegali dalyvauti sakramentiniame gyvenime. Tai sukelia jiems naujas kančias. Pavyzdžiui, galima suprasti tokią nepavydėtiną sutuoktinių padėtį, kai jie stengiasi parengti savo vaikus Pirmajai Komunijai ir dalyvauja toje šventėje, bet patys dėl savo situacijos prie Dievo stalo prisiartinti jau nebegali. Kaip tik todėl praėjusios Sinodo asamblėjos debatuose ypatingas dėmesys buvo skirtas šiai sudėtingai situacijai, ieškant pastoracinio gailestingumo raiškos kelių (pavyzdžiui per prieštaringai vertintą dvasinės Komunijos koncepciją), bet kartu pabrėžiant visada galiojančią tikėjimo tiesą apie sakramentinės santuokos neišardomumą: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneišskiria“ (Mk 10, 9).

Vyskupų Sinodo tėvai kreipimesi nurodo ir kitas moralines šeimos gyvenimo problemas, iškylančias, kai, pavyzdžiui, vaikas turi specialius poreikius (homoseksualų potraukį) ar sunkią ligą arba kai senatvėje ar netekus mylimojo atsiranda dramatiški iššūkiai. „Mes gėrimės daugelio šeimų ištikimybe, kai jos ištveria visus išbandymus su drąsa, tikėjimu ir meile, – pabrėžia ganytojai. – ir tai priima ne kaip naštą, bet kaip pašaukimą dalyvauti atperkamojoje Kristaus kančioje“. Prisiminti ir ekonominio pobūdžio sunkumai, kuriuos šeimos gyvenime sąlygoja susiformavusi stabmeldystė pinigams, tikrąjį žmogiškumą, pagarbą orumui praradusi nuasmenintų darbo ir verslo santykių sistema. Nurodomos tokios tragiškos situacijos, kai bedarbiais tapę tėvai nebegali patenkinti asmeninių ir savo šeimos poreikių, kai jauni žmonės veltui laukia galimybės įsidarbinti pagal savo įgytą profesiją ir iš nevilties tampa narkomanijos, alkoholizmo ar organizuoto nusikalstamumo aukomis. Prisimenamos migrantų bei pabėgėlių šeimos, svetur ieškančios išsigelbėjimo nuo skurdo ar persekiojimo, karų, smurtingų konfliktų, nežmoniško engimo. Bažnyčios hierarchai pabrėžia solidarumą dėl smurto kenčiančioms moterims, ypač tapusioms prekybos žmonėmis aukomis, ir seksualiai išnaudojamam jaunimui ir vaikams, kurie kartais nukenčia nuo tų asmenų, kurie juos turi globoti ir auklėti. Vyskupai savo dokumente ne vieną kartą remiasi popiežiaus Pranciškaus programiniu paraginimu „Evangelii gaudium“, kuriame pabrėžiama, kad dabar įsivyravus materialistinį klestėjimą aukštinančiai kultūrai, daugelis šeimų tiesiog nuleidžia rankas dėl savo galimybių stygiaus, į propaguojamą aplinką žvelgia kaip į kokį spektaklį ir apimtos nevilties praranda motyvus judėti į priekį. Todėl ganytojai kreipiasi į vyriausybes ir tarptautines struktūras, kad jos paremtų šeimos teises ir siektų bendrosios gerovės. Bažnyčia, būdama ištikima Kristui, stengiasi pagelbėti kiekvienam, ir reikia tik dėkoti ganytojams ir jų vadovaujamoms bendruomenėms, kurios lydi sutuoktinių poras ir jų šeimas visų minėtų iššūkių ir sunkumų akivaizdoje bei gydo gyvenimo prieštaringumuose atsivėrusias žaizdas.

Apie tokios sielovadinės pagalbos svarbą dabartinėje situacijoje kalbėjo  daugelis į Vyskupų Sinodo asamblėją liudijimams specialiai pakviestų pasaulio šeimų atstovų. Štai aktyviai šeimos pastoracijoje veikianti JAV sutuoktinių pora Džefas ir Alisa Heinzenai (Jeff ir Alice Heinzen) iš La Ksoso vyskupijos (Viskonsino valstija) – vyras vadovauja vietinei katalikiškų mokyklų sistemai, o žmona dieceziniam šeimos ir santuokos centrui – kalbėjo ne tik apie skyrybų gausą, bet ir apie daugybę nesantuokinių vaikų, kurie savo vaikystėje ir jaunystės brandoje iš viso neturi galimybės pajusti santuokoje gyvenančių tėvų palaimos, kurios niekas negali pakeisti ar kompensuoti... „Vaikams, išaugusiems be palaimos susituokusių tėvų, kurie namuose palaiko meilės ir  tikėjimo atmosferą, vėliau bus sunku rasti pasitikėjimą Dievu ir artimu, patiems kurti stabilias santuokas“, – aiškino D. ir A. Heinzenai. Dėl to vis dažniau stebimas Krikšto sakramento priėmimo mažėjimas ir vadinamoje kohabitacijoje (be santuokos) gyvenančių porų skaičiaus gausėjimas iri tai, kad jauni žmonės tampa hedonistinės kultūros aukomis. Tokių iššūkių akivaizdoje tradicinė šeimų sielovada jau ne visada atitinka iškilusius naujus poreikius, pavyzdžiui, kai reikia globoti vienišas motinas ar tėvus ir rasti būdų padėti jų vaikams įsilieti į tikinčiųjų bendruomenę, kad jie savo brandoje geriau suvoktų šeimai ir santuokai skirtą Dievo planą. „Tai, ką mes dabar matome kaip šeimos sielovados trūkumus, yra ne tiesos, bet metodologijos krizė“, – aiškino patyrę amerikiečiai sutuoktiniai, pabrėždami kūrybingumo, praktinių ir įtikinamų būdų reikšmę dalinantis fundamentalia tiesa, kad santuoka yra Dievo dovana, o ne žmogaus įsteigta institucija. Reikia iš naujo permąstyti, kaip mes mokome savo vaikus apie seksualumo prigimtį ir pašaukimą santuokai, ir visose katalikiško ugdymo programose, kur kalbama apie pašaukimą tarnauti Dievui, greta pašaukimo į kunigystę ir vienuolinį gyvenimą turi būti aptariama šeimos ir santuokos esmė.

Krikščioniško ugdymo užduotis

Kreipimesi peržvelgdami vedybinio gyvenimo bruožus, pradedant jaunų žmonių pažintimi, piršlybomis, atsakingu rengimusi šeimos gyvenimui, Vyskupų Sinodo dalyviai pabrėžia, kad Santuokos sakramentas uždeda Dievo buvimo ir malonės antspaudą. Prasmingai priėmus šią sakramentinę malonę, santuokinis gyvenimas per visus išbandymus tampa kupinas švelnaus intymumo ir grožio, kuris nesilpnėja ir pasibaigus jaunatviškam amžiui būdingoms akimirkoms. Santuokinė meilė savo prigimtimi ir branda skirta visam gyvenimui iki pasirengimo gyvybės aukai už savo mylimąjį: „Tokios meilės, kuri yra vienintelė ir neišardoma, šviesoje yra įveikiami visi pasitaikantys tamsybių sunkumai, – rašo ganytojai, pavadindami santuokinę meilę žmogui įprastu dalyku ir vienu iš nuostabiausių stebuklų. Ši meilė skleidžiasi per vaisingumą ir dosnumą ir ne tik vaikų gimdymu biologine prasme, bet ir dieviškosios gyvybės dovanos jiems suteikimu per krikštą, tikėjimo pagrindų perdavimą, vertingą krikščionišką auklėjimą. Tas gebėjimas aukotis, mylėti, apginti vertybes atsiskleidžia per ištikimo santuokinio gyvenimo patirtį ir tais atvejais, kai nėra biologinių galimybių pagimdyti vaikus, bet ieškoma egoistinių, su morale prasilenkiančių surogatinės motinystės ar dirbtinio apvaisinimo būdų, siekiant susilaukti atžalų bet kokia kaina, net žudant kitą pradėtą žmogaus gyvybę. Vyskupai pripažįsta, kad atsakingas sutuoktinių bendravimas yra nuostabus nuotykis, gyvenimo kelionė pakilimų ir pakalnių kupinu kalnagūbrio taku, bet tuose išbandymuose Dievas yra pagrindinis sąjungininkas ir Jo buvimas juntamas nuoširdžiame vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų, brolių ir seserų bendravime. Susitikimas su Dievu vyksta šeimai meldžiantis, kontempliuojant Šventąjį Raštą, taikant evangelines nuostatas auklėjant savo vaikus ir siekiant krikščioniško šventumo. Toje kelionėje savo išmintingais patarimais, meile ir atsidavimu prisideda šeimoje rūpestingai globojami seneliai. Tokiu būdu šeima tampa savotiška namų Bažnyčia ir šią savo veiklą ji išplėtoja į visą krikščionių bendruomenę, kuri tampa tarsi didelė šeimų šeima. Pabrėždami pavyzdingai gyvenančių krikščioniškų šeimų apaštalavimo ir liudijimo užduotį, kad jos taptų tikėjimo ir meilės mokytojomis jaunų sutuoktinių poroms, Sinodo tėvai kreipimesi primena broliškos bendravimo svarbą vargšų, ligonių, svetimšalių atžvilgiu. Visada reikia prisiminti ir gerai suvokti Viešpaties žodžius, kad palaimingiau duoti negu imti (Apd 30, 35), o tai yra gėrybių, draugystės, meilės ir gailestingumo dovanojimas, gyvenimo tiesos ir prasmės liudijimas. „Bendravimo su Dievu ir savo artimu viršūnė kiekvienai šeimai yra dalyvavimas sekmadienio Eucharistijoje, susitelkimas su visa Bažnyčia prie Viešpaties stalo, – aiškina neeilinės Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyviai, nurodydami dabar labai susilpnėjusio sekuliaraus tikėjimo praktikavimo svarbą. Visi įvairiose šalyse atlikti sociologiniai tyrimai patvirtina bendrą dėsningumą, kad tose šeimose, kurios kartu meldžiasi, dalyvauja sekmadienio pamaldose, kartu priima Šv. Komuniją, skyrybų ir panašių nelaimių yra nepalyginamai mažiau. Būtent taip suvokiant Švč. Sakramento stiprinantį veikimą, Vyskupų Sinodo asamblėjos darbotvarkėje vienas iš svarbesnių svarstytų klausimų buvo aiškinimasis, kaip sielovadiškai lydėti tuos, kurie po skyrybų vėl civiliškai susituokė ir negali dalyvauti sakramentuose. Baigdami pareiškimą kvietimu, kad tikinčiųjų šeimos lydėtų savo ganytojus į kitą 2015 metų šeimai skirtą Vyskupų Sinodo asamblėją, Katalikų Bažnyčios hierarchai vienybėje su šventąja Nazareto šeima maldoje kreipiasi į dangiškąjį Tėvą, prašydami tvirtybės ir išminties sutuoktiniams. Pasaulio vyskupai meldžiasi, kad šeimų tėvai turėtų namus, kuriuose vyrautų taika ir darna, kad jų mylimi vaikai būtų vilties ir pasitikėjimo ateitimi ženklai, kad jauni žmonės turėtų drąsos viso gyvenimo įsipareigojimams, kad visi savo rankomis galėtų užsidirbti duonos, džiaugtis ramybės dvasia ir palaikyti liepsnojantį tikėjimo fakelą tamsių išbandymų metu. Malda užbaigiama prašymu, kad Bažnyčia būtų dar ištikimesnė savosios misijos vykdymui, kad pasaulis dar labiau mylėtų tiesą, teisingumą ir gailestingumą.

© 2014 „XXI amžius“