|
Ar suvešės Lietuvoje baudžiauninko mentalitetas?
Valdas Kilpys
Nėra ne mažiausios abejonės, kad pagrindinė praėjusios savaitės naujiena faktas, kad pirmadienį, spalio 27 dieną, į Klaipėdos uostą įplaukė Suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalo laivas-saugykla Independence. Nebūtų jokia nuodėmė, jei tą dieną tūlas lietuvis atkimštų šampano butelį. Yra dėl ko. Šio monstro atsiradimas po Lietuvos saule istorinė diena mūsų valstybei. Turime alternatyvų dujų tiekimo šaltinį. Pagaliau išsivadavome iš situacijos, kurią buvo galima palyginti su baudžiava Lietuvai: kad užtikrintum padoresnį buvimą, esi priverstas tarnauti (mokėti) vienam ponui, ir kitokio pasirinkimo tiesiog nėra. Tai tokia laisvės rūšis, kai laisvės nėra. Truputis statistikos: už minimo laivo nuomą per dieną Klaipėdos nafta mokės apie 517 tūkst. litų, per metus tai atsieis 186 mln. litų, o per 10 metų apie 1,86 mlrd. litų. Pinigai nemaži, bet niekas niekada nesakė, kad laisvė atsieina pigiai. Norvegijos bendrovė Hoegh LNG ne tik nuomos laivą su įgula, bet ir teiks jo priežiūros ir valdymo paslaugas. Po dešimtmečio Klaipėdos nafta laivą galės išpirkti, tačiau neatskleidžiama, už kokią sumą. Geroji naujiena yra tai, kad dujų minimumą terminalui tieks Norvegijos Statoil. Apie kainą šiuo metu kalbėti sunku, nes ji priklausys nuo Didžiosios Britanijos biržose generuojamo dujų indekso. Kitaip tariant, kaina nuolat kis. Terminalas bus oficialiai atidarytas gruodžio 3-iąją (proga atkimšti dar vieną šampano butelį). Kalbant rimčiau, minėto SGD terminalo atsiradimas po truputį, bet užtikrintai, viešojoje erdvėje jau tampa spekuliacijų objektu. Esu tikras ne be pagalbos iš Rytų šalies. Nors artėjant rinkimams (ir šiaip iš atsargumo) niekas iš aukštų tribūnų nepasako esminio fakto, kad SGD terminalo radimasis mums negarantuoja mažesnių kainų, tačiau tai nėra priežastis piktintis. Tai privalome aiškiai suvokti neišleisdami iš akių fakto, kad spekuliacijos šia tema bus skatinamos.
Blogiausia, kas gali nutikti mūsų žmonių protuose, baudžiauninko mentaliteto suvešėjimas. Kiek pakursčius tokias nuomones, Lietuvoje tikrai atsiras žmonių, kurie pradės piktintis SGD terminalu. Viešumoje tai skambėtų maždaug taip: mokame didžiulius pinigus norvegams, o dujos nepinga. Taigi, ponai-vagys-žulikai vėl mus, paprastus žmones, apvaginėja. Štai rusai nuleido kainas kam mums tas brangus laivas? Apsaugok, Viešpatie, nuo tokio siaurakaktiškumo, nes tai tiesioginis kelias atgal, į laikus prie ruso, kai visi turėjo darbo, nors niekas dorai nedirbo. Būtina dar kartą aiškiai pasakyti: laisvė nėra pigi ir dujų kainos mažėjimą pajusime ne iš karto. Reikės derybų su Gazprom, būtina išsipirkti Independence, reikalinga sekti situaciją dujų rinkose. Taigi, būtina dirbti, nesnausti. Baudžiauninkui toks požiūris svetimas. Jam paprasčiau nueiti pas poną ir atsiduoti jo malonei. Gaspadorius imasi atsakomybės ir savo ūkį tvarko pats, nors aiškiai suvokia, kad tai susiję su rizika, praradimais, bet galiausiai vis vien jis laimės. Lietuva pasirinko savo kelią ir dėl to verta džiaugtis.
Dar viena gerokai anksčiau prasidėjusi istorija, kuri įgavo pagreitį praėjusią savaitę, susijusi su įtariamosios, buvusios prezidentės atstovės spaudai Daivos Ulbinaitės baudžiamąja byla. Paaiškėjo, kad Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Gediminas Grina ir VSD valdybos viršininkas Vidmantas Kaladinskas pernai spalio pabaigoje buvo atvykę į Prezidentūrą pas prezidentę Dalią Grybauskaitę. Apie tai prakalbo buvęs prezidentės patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jonas Markevičius. Minima byla po truputį įgauna teisinio kalambūro pavidalą, kai, pavyzdžiui, vaizdo įrašai dėl teisinių dviprasmybių, praranda reikšmę, ir tai, kas akivaizdžiai matoma, teisiškai neturi jokios galios. Tai dar vienas puikus įrodymas, kad teisė eina vienu keliu, o sveikas protas visiškai kitu. Nesinori būti negatyviai nusiteikusiu pranašu, tačiau tiesos apie šią istoriją mes niekada nesužinosime, nors kiekvienas, akyliau sekantis bylos eigą, puikiai supranta, kad susiduriama su ne visai padoriu manipuliavimu tam tikrų asmenų naudai.
Dar vienas kitokio pobūdžio, primenantis brazilišką serialą politinis jovalas susijęs su Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos bandymais rasti tinkamą kandidatą į Vilniaus merus. Štai minimos partijos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis partiečiams pasiūlė kelti Mykolo Majausko kandidatūrą į Vilniaus merus. Prieš tai siūlytas Mantas Adomėnas, dar atsirado ir Laimos Andrikienės kandidatūra. Būti kandidatėmis į sostinės merus siūlyta buvusiai viešosios įstaigos Investuok Lietuvoje vadovei Mildai Dargužaitei ir buvusiai finansų ministrei Ingridai Šimonytei, tačiau jos abi atsisakė. Žvelgiant iš vidaus, šį procesą galima vadinti demokratijos išraiška, tačiau, žvelgiant iš šono, galima rasti tinkamesnių pavadinimų. TS-LKD seniai garsėja kaip partija, kuri deklaruoja turinti itin daug profesionalų, tinkamų įvairiems valstybės postams, tačiau, atėjus rinkimų metui, imamas ir pasiūlomas žmogus iš šalies. Tikėtina, kad, rinkdami kandidatą į itin svarbų Vilniaus mero postą, partijos įtakingieji galutinai susipainiojo ir, kaip sakė žurnalistas Andrius Tapinas savo Facebook paskyroje, visa, kas viešųjų ryšių prasme galėjo būti padaryta blogiausio, jau atlikta. Dėl to šiek tiek gaila, nes tai naudinga tiems, kurie jau seniai diskreditavo garbingą Vilniaus mero vardą.
Dar viena naujiena iš sostinės: antradienį vyko tautininkų eitynės, kurių metu paminėtas Vilniaus atgavimas. Tautininkai žygiavo nuo Aušros Vartų iki Katedros aikštės, degino laužus ir klausėsi koncerto. Komentuodamas minimas eitynes vienoje iš radijo stočių Tautininkų Sąjungos pirmininkas Julius Panka sakė, kad tai veikiau priminimas, o ne šventė. Jo teigimu, Vilniaus grąžinimo reikšmė ypač padidėjo po Krymo okupacijos, kai vėl iš naujo bandoma perbraižyti Europos sienas. Sunku užginčyti tokius žodžius, tačiau, žvelgiant į tautininkų organizuojamus renginius, nuolat kyla nemalonios asociacijos, ypač dėl deglų ir jiems akompanuojančių skustų makaulių. Jei mes, lietuviai, gerbiame ne tik savo, bet ir visos Europos istorinę praeitį, tai turbūt neverta aiškinti, ką simbolizuoja eisenos su deglais. Prisiminti Vilniaus atgavimo faktą, panaudojant žanrą, nuo kurio šiurpstama Europoje, yra prieštaravimas sau patiems. Teigiama, kad baugu dėl bandymų perbraižyti Europos sienas, tačiau viešumoje elgiamasi lygiai taip, kaip elgėsi bene didžiausi sienų perbraižinėtojai naciai. Argi tai ne tautininkų šizofrenijos apraiškos?
Yra ir liūdna naujiena mirė rašytojas Romualdas Granauskas. Jo plunksnai priklauso daugiau nei 20 prozos knygų ir nemažai pjesių. Tie, kuriems yra tekę skaityti R. Granausko romanus, turbūt sutiks, kad jis pirmiausia buvo puikus pasakotojas. Jo kalba natūrali, su žemaitišku prieskoniu, ten svarbūs ne tik žodžiai, bet ir tyla. Ką jau bekalbėti apie romanų herojus... Paėmus jo knygą į rankas baigti skaityti itin sunku, nes pasakojimas taip įtraukia į savo sūkurį, kad nejučia dingsta suplanuotos skaitymo valandos. Amžiną Tau atilsį, žemieti Romai.
© 2014 XXI amžius
|