|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Vieno kapo paslaptį atskleidus... Vytautas BAGDONAS
Visai šalia Anykščių ir Rokiškio rajonų ribos, prie lietuvių literatūros klasiko kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto aprašyto, išgarsinto Juodonių piliakalnio, stūkso kapinaitės. Išlakių pušų prieglobstyje esančios Juodonių kapinės veikiančios, gražiai tvarkomos, rūpestingai prižiūrimos, jose tebelaidojama. Užrašas viename antkapiniame paminkle 1941 m. birželio 2324 d. Juozo Jurgelionio ir Kazio Bražiūno iš kovos laukų surinkti kūnai dvelkia paslaptingumu, verčia pasidomėti šiame kape besiilsinčių žmonių likimais. Taip jau atsitiko, kad šią vasarą Valstybės (Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienai skirtame renginyje ant Juodonių piliakalnio sutikau gimtojo krašto istorija besidomintį, tikrą savo Tėviškės patriotą, Kamajų seniūnijos Kalvių kaimo gyventoją Joną Bendorių. Kai jo pasiteiravau apie šiuos du žmones, kurių kūnai iš kovos laukų surinkti, gerbiamas Jonas papasakojo, kad tą lemtingą dieną net jam pačiam teko pamatyti Kazio Bražiūno žūtį. Tai atsitiko per Jonines, birželio 24-ąją. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, vieškeliu nuo Svėdasų link Kamajų, o toliau į Rokiškį, Zarasus, Latviją ėjo pulkai žmonių, kai kurie buvo ginkluoti. Važiavo ir automašinos, arkliais kinkyti vežimai. Traukėsi iš Lietuvos tie, kuriems čia likti buvo nesaugu, kurie bijojo vokiečių ir jiems prijaučiančių keršto: komjaunuoliai, komunistai, visokie tarybiniai aktyvistai, buvę milicijos darbuotojai. Tuo metu ir iš radijo imtuvų, ir žmonių sambūriuose pasigirsdavo raginimų, kad reikia sutrukdyti pabėgėliams įgyvendinti savo siekius pasitraukti iš Lietuvos. Tam tikslui buvo siūloma panaudoti bet kokias priemones: perkasti kelius, sugriauti tiltus, užpuldinėti besitraukiančius, panaudoti turimus ginklus, net akmenis. Šešiolikmetis Kazys Bražiūnas, patykojęs pakelėje, metė akmenį į praeinantį pabėgėlių būrį. To pakako, kad vaikinukas būtų sugautas. Jį ginkluoti vyrai varėsi keliu tolyn. Kaip prisimena Jonas Bendorius, buvo gražios vasaros dienos pavakarė. Bendorių šeima sėdėjo savo namų kieme ir ramiai aptarė savo reikalus. Ir štai sodiečiai išvydo vieškeliu ateinantį būrį žmonių. Jie pasuko link Bendorių lauko. Matėsi, kad tie nepažįstamieji varėsi jauną vyriškį. Perstūmus jaunuolį per melioracijos griovį, vienas vyras atkišo šautuvą ir nusitaikė. Pasigirdo šūvis, po kurio to nelaimėlio jau nebesimatė. Išsigandusi Bendorių šeima iš kiemo subėgo trobon. Netrukus į jų kiemą užsuko ir tie ginkluoti vyrai. Jie, persimetę keliais žodžiais su sodybos šeimininku Jono Bendoriaus tėvu nuėjo savais keliais Kamajų pusėn. Barbora Bendorienė nuėjo pažiūrėti, kas gi atsitiko jų lauke. Paskui močiutę nusekė ir jos vaikaitis Jonas. Baisu ir prisiminti, ką tada pamatėme. Nušautas Kazys Bražiūnas gulėjo bulvių lauke, o vaga dar tekėjo nespėjęs sustingti kraujas, dar ir dabar ramiai negali apie tai kalbėti Jonas Bendorius. Kitą dieną nušautąjį jaunuolį išsivežė artimieji ir palaidojo Juodonių kapinėse. Po kurio laiko toje vietoje, kur jis buvo nušautas, Kazio draugai pastatė ant betoninio postamento akmeninį kubo formos paminklą. Vietiniai gyventojai suprato, kad tasai jaunuolis, sušaudytas karo pradžioje, nukentėjo nuo komunistų rankų, nes paminklą tuomet statė žmonės, užsirišę ant rankovių baltus raiščius... 1944-aisiais, karui baigiantis, pravažiuojantis tankas užkabino ir tą paminklinį akmenį nuvertė nuo postamento. Tuomet Juodonių žmonės paminklą įkasė į žemę. Kolūkmečiu, einant melioracijai, tas gražus akmuo neliko nepastebėtas. Vietiniai žmonės tuomet pasakojo, kad kažkoks darbų vykdytojas jį išsivežė į Utenos kraštą ir panaudojo sodo namelio pamatams... Pasak Jono Bendoriaus, panašus likimas ištiko ir Juozą Jurgelionį, kurį sovietiniai aktyvistai nušovė prie Duokiškio apkaltinę pasipriešinimu... Kadangi abu jaunuoliai buvo kilę iš to paties krašto ir žuvę beveik tomis pačiomis pirmomis karo dienomis, artimieji juos ir palaidojo Juodonyse viename kape, ant kurio pastatė didžiulį paminklą.
Anykščių rajonas
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |