|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Tragiškas pirmojo gimnazijos direktoriaus likimas Vytautas BAGDONAS
Šią vasarą sukako 70 metų, kaip tragiškai žuvo pirmasis Svėdasų gimnazijos direktorius Boguslavas Matulevičius. Bejausmis laikas nesugebėjo ištrinti iš svėdasiškių atminties šio darbui pasišventusio pedagogo paveikslo. Daugelis garbaus amžiaus Svėdasų krašto žmonių labai pagarbiai atsiliepia apie savo mokytoją, kai kas net ir ašarą nuo skruosto nubraukia. Pasak svėdasiškių, tai buvo puikus matematikas, labai išsilavinęs, apsišvietęs pedagogas, mokėjęs keletą kalbų, jį be galo gerbė, mylėjo vaikai bei jų tėvai. Prieškariu Boguslavas baigė ir Karo mokyklą, tačiau pasirinko pedagogo darbą. Gabus, nuoširdus, principingas pedagogas buvo paskirtas pirmuoju gimnazijos direktoriumi. Nuoširdžiai vykdė savo pareigas, iš visos širdies rūpinosi mokymo įstaigos reikalais, savo kolektyvu, moksleiviais. Daug padėjo ir netoli Svėdasų, Gykių kaime, gyvenusiems artimiesiems. Jis net savo šeimos kurti neskubėjo, nes pernelyg rūpinosi kitais... Pirmasis Svėdasų gimnazijos direktorius tragiškai žuvo 1944-ųjų vasarą nuo esesininkų kulkų. Jis kartu su broliu Aleksiu tuomet buvo nuėjęs į motinos gimtinę Salų parapijos Naujasodžio kaimą (dabar Rokiškio rajonas). Čia susitiko ir motinos brolį. Vyrai šnekučiavosi, juokavo, aptarė kasdieninius reikalus. Kaip tiktai tuo metu artėjo frontas ir vokiečiai traukėsi nuo raudonarmiečių. Būrelis ginkluotų esesininkų, skubėdami keliu, stabtelėjo prie šulinio atsigerti, nusiprausti ir kieme susitiko su Boguslavu. Mokytojas gerai mokėjo vokiečių kalbą, todėl nuo kareivių nesislėpė motinos tėvų sodyboje, dargi kariškių gimtąja kalba juos prašnekino. Šie be galo nustebo, išgirdę atokiame kaime lietuvį, kalbantį vokiškai, ir pradėjo šnekučiuotis. O kareivių vyresnysis tuoj pasiteiravo, kodėl jisai, mokėdamas vokiškai, neprisideda prie vokiečių armijos, su jais kartu nesitraukia, o lieka laukti bolševikų, ir pareikalavo nedelsiant eiti kartu. Gimnazijos direktorius mandagiai paaiškino, kad čia jo Tėvynė, ir iš gimtojo krašto niekur nesiruošia bėgti. To ir pakako, kad karininkas paleistų iš automato šūvių seriją į svėdasiškio Boguslavo Matulevičiaus krūtinę. Mokytojas žuvo vietoje. Hitlerininkai šovė ir į jo brolį Aleksių, tačiau tasai spėjo pasislėpti rugiuose, kurie buvo aukšti tarsi koks mūras. Gykių kaimo gyventojas Juozas Kovas labai gerai prisimena tas tragiškas dienas. Nušautą sūnų nakčia į Gykius parsivežė jo motina. Tėvas buvo miręs anksčiau ir nušauto sūnaus jau neregėjo... Susirinko į laidotuves tik saviškiai ir patys artimiausi kaimynai.Vežti į Svėdasų kapines keliu karsto negalėjo, nes aplinkui vyko mūšiai, visai netoli ėjo fronto linija. Todėl laidotuvių procesijoje dalyvavo nedaug žmonių, o karstą reikėjo nešti ant pečių ir visiems keliauti menkai pramintais takeliais palei Svėdaso (Beragio) ežerą. Netgi ir į bažnyčią tragiškai žuvusio gimnazijos direktoriaus kūnas nebuvo nešamas, už jį šv. Mišios aukotos vėliau. Vykstant mūšiui, aidint šūviams, kunigas slėpėsi prie bažnyčios esančios koplyčios rūsyje ir laidotuvių dalyviams patarė kuo greičiau mirusįjį laidoti kapuose, nes tuo metu melstis bažnyčioje buvo labai pavojinga... Amžinajam poilsiui B. Matulevičius atgulė Svėdasų kapinėse šalia kitų savo artimųjų. Iki šiolei mokytojo, pirmojo gimnazijos direktoriaus, kapą lanko jo buvę mokiniai, saugantys savo širdyse šviesų atminimą apie šį žmogų. Neseniai Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus pasipildė keliomis nuotraukomis, kuriose įamžintas B. Matulevičius. Nuotraukas iš gimnazijos direktoriaus artimųjų gavo ir pagamino kopijas iš Gykių kaimo kilęs Radviliškyje gyvenantis Raimundas Kovas, jau ne kartą muziejui dovanojęs įvairių eksponatų. Apie šviesios atminties pirmąjį gimnazijos direktorių jis yra girdėjęs iš savo tėvo Juozo Kovo, tad ir patsai tuo pradėjo domėtis, o progai pasitaikius, pabendravo su Boguslavo žmona, gavo iš jos senų fotografijų. Tragiškoje aplinkoje nutrūko gimnazijos direktoriaus Boguslavo Matulevičiaus gyvybės siūlas. Tragiška lemtis neaplenkė ir kelių tos pačios Svėdasų gimnazijos mokytojų, kurie tapo Lietuvos partizanais. Dar ir dabar ne vieno garbaus amžiaus svėdasiškio skruostu nurieda skausmo ašara, prisiminus išniekintų kovotojų už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę kūnus, kurie gulėdavo numesti ant miestelio grindinio šalia stribynės. Baisu būdavo pro tą vietą praeiti, ypač, kai šalia kitų nušautų partizanų mokiniai atpažindavo savo buvusius mokytojus... Raimundo Kovo fotokopijos iš Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus fondų
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |