Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Nuotraukose – fotoimprovizacijos

Benjaminas ŽULYS

KAUNAS. Savitos meno šakos – fotoimprovizacijos – paroda liaudies stiliumi veikė Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje. Jos autoriai – menininkai Tomas Bandza ir Edita Naciūtė. Paroda pavadinta „Oira“ – senovės žemaičių šokio vardu.

Renginio organizatoriai ir autoriai papasakojo, kad improvizuoti, pavyzdžiui, tapyboje, muzikoje yra paprasčiau negu fotografijoje, nes ten esama daugiau kūrybinės laisvės, polėkio, erdvės. Kas kita – fotografija: joje užfiksavai vieną ar kitą kadrą, epizodą, ir visa tai lyg sustingsta. Tačiau tikroje kūryboje taip neatsitinka. Kūrėjas pastebi, tarsi ištraukia iš gyvenimo tą vienintelę įdomiausią akimirką, kuri tarsi muzika, daina skamba įvairiai. Tokių nuotraukų gali būti daug.

Abiejų menininkų kūryboje atsispindi gyvenimiški, subtilūs vaizdiniai, nuotaikos. Tai, pavyzdžiui, – kaimo pirtelė, jos aplinka, reikmenys, savotiška valtis ežere, kiti reginiai. Tai – tarsi gyvenimo teatras, mūsų žemė, kuri tarsi prašyte prašosi mūsų globos, dėmesio ir meilės. Tik reikia gebėti objektyvu šią nuotaiką perimti, perteikti. Tai ir yra improvizacija, autoriaus meistriškumas.

Tomas nėra profesionalus fotografas. Baigusį Dailės akademiją jį gyvenimas pakreipė gana savita, bet kūrybinės nuovokos reikalinga kryptimi. Tikriausiai televizijos žiūrovas mena įvairius meninius filmus, kuriuos lietuvių kalba dubliuoja itin sodrų balsą turįs K. Bandza. Tokių filmų susidarytų bent keliolika. Jis aktyviai dirba keturiuose televizijos kanaluose. Dera įsivaizduoti, kiek reikia pastangų, žinių, laiko, kantrybės tam darbui pasirengti ir atlikti. Jis dirba atkakliai, kruopščiai, nuosekliai, jam nepriimtinas paviršutiniškumas, todėl ir pasiekia rezultato, juo pasitikima. Žinoma, dar reikia talento. Taip ir fotografijoje. Šiame kūrybiniame kelyje jis sutiko kolegę, bendramintę Editą. Jos požiūris į fotografijos meną, pareigą, kūrybinis ieškojimas siejasi su Tomo kūryba. Ieškodami temų, drauge dirbdami, jie tariasi, pasiginčija, kol prieina prie vienintelės nuomonės. Edita pamėgusi ne vien fotografiją. Ji dalyvauja Kauno miesto sutartinių giedotojų grupėje „Kadijo“, kuri tą popietę atliko liaudies sutartines.

Šioje parodoje – tik maža dalis fotografijos kūrybos. Prifotografuota tiek, kad tų išraiškingų nuotraukų (tik, žinoma, kitomis temomis) užtektų dar dviem ar trim parodoms. Tikriausiai jų dar bus. Tomo tėvas Kęstutis irgi buvo aktyvus menininkas, meno žinovas. Jis domėjosi įvairiomis meno šakomis. Gerai išmanė molio plastiką, sukūrė molio ir metalo sintezę, buvo sumanus medžio drožėjas. Įspūdinga jo išdrožta drakono figūra, kiti darbai. Be to, į rankas paimdavo ir fotoaparatą. Kęstučio rankomis atnaujintas, išpuoštas ne vienos Lietuvos bažnyčios altorius. Įdomu pastebėti, kad Kęstutis kūrybinio peno jis ieškodavo neišsemiamuose gamtos lobiuose. Jis surado drugelių sparnelių raštų katalogą – tai esanti didelė gamtos kūryba, plati jos įvairovė.

Netenka abejoti, kad Tomas potraukį menui perėmė iš savo tėvo...

Parodos atidaryme koncertavo svečias iš Argentinos – smuikininkas Chosė. Jis atliko įvairius kūrinius ir improvizacijas pagal eksponuojamų nuotraukų vaizdus. Juk buvo improvizacijų popietė...

© 2014 „XXI amžius“