Lietuvos
kultūros
galerija

Atmintis

„Pasilikau tik dangų mėlyną...“

Rūta RONKAUSKIENĖ

Kun. Leonardas Kazimieras Andriekus OFM jaunystėje ir senatvėje

Brolis diak. Bernardas Belickas OFM, kunigo dukterėčia Jovita Petreikienė ir dr. Virginija Paplauskienė

Dr. Dainius Sobeckis kalbėjo apie kun. L. Andriekaus gyvenimą ir kūrybą

Elina Rusteikienė perteikė kun. L. Andriekaus brolio Stanislovo prisiminimus

SKUODAS. Spalio 10 dieną Meno mokyklos salėje vyko konferencija „Mano turtas – dangus mėlynas ir sugraudinta širdis“, skirta poeto kun. Leonardo Kazimiero Andriekaus OFM (1914 07 15–1940–2003 05 19) 100-osioms metinėms paminėti. Į konferenciją, skirtą poeto, kunigo, vienuolio, teologijos daktaro, redaktoriaus, visuomenės veikėjo, žurnalisto, meno kūrinių puoselėtojo, atminimui, pakvietė Skuodo rajono savivaldybės viešoji biblioteka.

Konferencijos dalyvius pasveikino Skuodo meno mokyklos direktorė Anelė Raugienė, muzikinį kūrinį atliko mokytojos Lina Gužienė, Vilija Jakutienė ir Kazimiera Andriuškienė.

Seimo narė Audronė Pitrėnienė teigė, kad Lietuva – maža valstybė, beveik neapdovanota naudingais žemės gelmių klodais, bet lietuvių tauta turi daug iškilių, garbingų, talentingų žmonių, kurie savo šalį garsina darbais.

Skuodo Švč. Trejybės bažnyčios vikaras kun. Justinas Palubinskas sakė, kad susirinkta ypatinga proga – paminėti kraštiečio kun. L. Andriekaus 100-ąsiais gimimo metines. „Aš savo džiaugsmą tik paskolinau / Ir neprašysiu jo grąžinti. / Pasilikau tik dangų mėlyną/ Ir širdį sugraudintą“, – pacitavęs poeto žodžius, kunigas teigė, kad tai buvo nuoširdus, taurus žmogus. Jo sukurtas eiles skaityti – palaima, malda. Kiekviena eilutė turi gilią potekstę, sukelia minčių srautą. Anot kun. J. Palubinsko, L. Andriekaus poezija Lietuvoje dar mažai žinoma, propaguojama, todėl beveik visi rinkiniai išleisti JAV, tik paskutinis „Pasilikau tik dangų mėlyną“ išleistas 1991 metais Vilniuje.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėja dr. Virginija Paplauskienė apžvelgė L. Andriekaus kūrybos ir gyvenimo kelią. Ji kalbėjo apie poeto gyvenimą Amerikoje, jo pasišventimą menui, literatūrai, meilę Tėvynei. Jaunas vienuolis savo gyvenimo pavyzdžiu pasirinko šv. Pranciškų Asyžietį, iš kurio mokėsi. Dr. V. Paplauskienės pranešimas „Pasilikau tik dangų mėlyną“ buvo sudurstytas iš poeto laiškų. Tik atvykęs į JAV, kun. L. Andriekus OFM įsijungė į pastoracinę veiklą, dirbo vienuolyne, rūpinosi administraciniais, ūkiniais reikalais. Ypatingas kun. L. Andriekaus bruožas – meilė artimui. Pagalbos ranką jis ištiesė savo bendramoksliui, bendraklasiui Pauliui Jurkui. Vienuolis stengėsi padėti intelektualams, rašytojams, siųsdamas maistą, pinigus. Jo globos sulaukė rašytojai, debiutavę Vokietijoje, – Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Nagys, Liūnė Sutema ir kiti. Padėdavo jiems susirasti darbą. Jeigu ne jo meilė, rūpestis, galbūt daugelio rašytojų gyvenimai būtų susiklostę kitaip. Gyvenimo pradžia JAV buvo sunki, bet kun. L. Andriekus intelektualus stengėsi įtraukti į literatūrinį, kultūrinį darbą. Pats bendradarbiavo įvairiuose leidiniuose, vėliau rūpinosi žurnalo „Aidai“ leidyba, skirdavo savo asmeninių lėšų bent šiokiems tokiems honorarams išmokėti. Ilgus metus vadovavo Lietuvos rašytojų draugijai.

Pasak dr. V. Paplauskienės, L. Andriekus gyvenimo prasmę matė krikščioniškoje ideologijoje, Dievas buvo jo kasdienybė.

Dr. Dainius Sobeckis kalbėjo apie L. Andriekaus gyvenimą ir kūrybą, asmenybės universalėjimą. Poetas gimė 1914-aisiais Barstyčiuose. Nuo mažens ateidavo pas vietos kleboną, visada rasdavo literatūros ir ją skaitydavo. Teigiama, kad jam kunigo kelią buvo išpranašavusi būrėja. Jis visuomet dalyvaudavo Žemaičių Kalvarijos atlaiduose. Anot dr. D. Sobeckio, tai ir galėjo turėti įtakos, kad jis pasirinko dvasininko kelią. Mokykloje būsimam kunigui geriausiai sekėsi humanitariniai dalykai. Baigęs mokslus Sedoje ir Kretingoje, studijavo Austrijoje, Jugoslavijos kunigų seminarijose. 1940 metais įšventintas kunigu. Bažnytinę teisę studijavo Romos Šv. Antano universitete. Dr. D. Sobeckis pasakojo apie kun. L. Andriekaus veiklą, jam vadovaujant Lietuvos rašytojų draugijai. „Ši draugija turėjo mažai lėšų veiklai, į susitikimus kunigas vykdavo už savus pinigus. Draugiją gelbėjo kai kurių rašytojų palikimai. „Žurnale „Aidai“ jis dirbo 32 metus, tapo vyr. redaktoriumi. Šiose pareigose buvo vienuolika metų, iki 1991-ųjų“, – teigė D. Sobeckis. Vėliau šio žurnalo leidyba perkelta į Lietuvą, šis leidinys sujungtas su „Naujuoju židiniu“.

L. K. Andriekus vykdė kultūrinę, visuomeninę veiklą, neapleisdamas pranciškoniškosios tarnystės. Dažnai kyla klausimas, kaip jis visur suspėdavo?.. Išleido dešimt eilėraščių knygų.

Brolis diak. Bernardas Belickas OFM apžvelgė tėvo Leonardo veiklą išeivijoje ir Lietuvoje. „Jei visi tautos kryžkelėje nebūtų palikę, tai šiandien turėtume Lietuvą. Emigracija priespaudos metais, emigracija šiandien – tautos tragedija, iš savo Tėvynės esame išraunami su šaknimis. Šių dienų gyvenime vyksta tarsi tylus karas, bet savo kraštui esame reikalingi kaip asmenybės“, – teigė brolis Bernardas. Jis išsakė daug gražių žodžių apie kun. L. Andriekų, savo tarnyste perduodantį tautos pranciškonišką savastį, jo paprastumą, gerumą. Anot vienuolio, jeigu duris pravertų tėvas Leonardas, jis įeitų tyliai ir kukliai atsisėstų – jis buvo tyras, nuoširdus namiškis.

Barstyčių vidurinės mokyklos mokytoja Elina Rusteikienė perteikė L. Andriekaus brolio Stanislovo prisiminimus, kurie užrašyti 1996-aisiais. S. Andriekus apie savo brolį Leonardą Kazimierą rinko įvairią medžiagą, informaciją ir ja pasidalino su mokytoja E. Rusteikiene. Kun. L. Andriekaus tėvas už mamą buvo vyresnis 20 metų. Šeimoje gimė septyni vaikai, penki užaugo. Kadangi tėvai turėjo nedaug žemės, vaikai ėjo tarnauti, dirbo pas ūkininkus. Leonardas, ganydamas karves, giedodavo. Jį ragino toliau mokytis giminaitė mokytoja. Kad buvo neturtingi, liudija ir tai, jog, 1933-iaisiais mirus tėvui, į jo laidotuves atvyko skolintais drabužiais.

Kai buvo įšventintas į kunigus, jo laukė gimtojoje parapijoje, turėjo vykti Primicijos, bet viską sujaukė prasidėjęs karas. L. Andriekaus mama mirė 1975-aisiais, taip ir nepamačiusi sūnaus, praėjus 38 metams po išsiskyrimo. Į Lietuvą jis grįžo 1989-aisiais. Su broliu susitiko nesimatęs 52 metus. Sesuo Barbora irgi jo nebepamatė, mirė 1982-aisiais. 2004 metais Andriekų sodyboje pastatytas kryžius, kurio autorius – mokytojas Antanas Jankauskas. Kun. L. Andriekaus dukterėčia barstytiškė Jovita Petreikienė teigė, kad iš penkių vaikų šeimas buvo sukūrę tik du, užaugo vienuolika sūnėnų ir dukterėčių. Jos dėdės šeima gyveno sunkiai, nes jų namai buvo sudegę. Vaikystė ir jaunystė tikrai buvo nelengva. Su dėde artimiau pradėjo bendrauti, kai suprato tai, apie ką kalbama. Tuomet Jovitai buvo ketveri ar penkeri metukai. Jovitos mama nuolat lankė savo mamą, jos močiutę, kadangi šeima gyveno visai netoli. Močiutė vis prisimindavo savo sūnų Kazelį. Ji nemokėjo rašyti, bet sugebėjo skaityti spausdintą raštą. J. Petreikienė papasakojo, kaip jos dėdė į Barstyčius parvažiavo 1989-aisiais, apsistojo jos šeimoje. Dėdė įdomiai kalbėjo, be akcento. Jo mąstysena buvo kitokia – trumpu sakiniu pasakydavo daug“, – prisiminė dukterėčia. Kun. L. Andriekui patiko ruduo, tai buvo jam pats brangiausias metų laikas, kai laukuose visi darbai nudirbti ir vaikai gali eiti į mokyklą. Po pirmojo susitikimo, dar vieną kartą buvo parvažiavęs į Lietuvą. Paskui visą dešimtmetį bendravo laiškais.

Viešosios bibliotekos Aptarnavimo skyriaus ir konferencijos vedėja Birutė Strakšytė padėkojo visiems pranešėjams bei dalyviams. Vakare Skuodo Švč. Trejybės bažnyčioje aukotos šv. Mišios už tėvą L. Andriekų. Po jų įvyko literatūrinė-muzikinė valanda „Mano siela, žvilgėk liūdesy“. Kun. L. Andriekaus eilėraščius skaitė poetas D. Sobeckis, pranciškonas brolis Bernardas.

Autorės nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“